Sunkiausia atkarpa pasirodė esanti Subačiaus gatvės įkalnė. Taip pat sportininkams buvo sunku ten, kur pakilo vėjas ir teko bėgti tiesiai prieš jį.
Belaukiant, kol pasirinktas distancijas baigs bėgikai, Katedros aikštė toli gražu nebuvo tuščia. Čia visą laiką stoviniavo fotoaparatais apsiginklavusios palaikymo komandos.
Tiesa, buvo ir tokių, kurie į Vilniaus maratoną atėjo tiesiog smagiai praleisti laiką.
„Aš bėgdama jau po penkių minučių netenku kvapo, tai kokia iš manęs bėgikė? Nė už ką nedalyvaučiau maratone. Ir tarp dalyvaujančių kol kas nesutikau jokių pažįstamų, ta nieko ir nepalaikau. Čia atėjau tik linksmai pabūti, juk ne kasdien toks renginys būna,“ – sako žiūrovė Inga, kuri Katedros aikštėje surengė tikrą pikniką.
Stebint palaikymo komandas ne vieną kartą kilo klausimas, kam varžybos svarbesnės: ar bėgikams, ar prie finišo belaukiantiems ištikimiems sirgaliams?
Daugelis finišavusių sportininkų, sakėsi, jog į varžovus dėmesio nekreipė ir stengėsi per daug nekonkuruoti.
O palaikyti susirinkę žiūrovai spėjo ne tik varžovus apžiūrėti, bet ir įsiminti jų laikus, aprangas, o kai kada net vardus.
„Trasoje bėga mano vyras. Mačiau, kad jam ant kulnų lipa kitas – toks su žaliais marškinėliais. Bet mes tikim, jog Arvydas tikrai laimės,“ – spausdama rankose fotoaparatą kalbėjo moteris, kas kelias sekundes vis žvilgčiodama į trasą.
Arvydas laimėtoju netapo, bet iš žmonos apdovanojimą – bučinį – visgi gavo. Gal vien tam, kad pamatytum, kaip tave palaiko artimieji, verta dalyvauti varžybose?
Maratono metu teko pastebėti džentelmeniškumo persmelktų poelgių – prie pat finišo linijos vyrai ne kartą praleisdavo gale bėgusią moterį, kad ši pirma užbaigtų trasą.
Tokie poelgiai neliko nepastebėti ir žiūrovų. „Šiandien, matyt, ypatinga diena – net vyrai gražiai elgiasi,“ – juokavo maratoną stebėjusi senyvo amžiaus moteris.
Vos tik ištikimai laukti favoritai kirsdavo finišą, aplink susispiesdavo visas būrys sirgalių. Iš karto iš visų kampų pradėdavo sklisti klausimai: kaip jautiesi? Ar sunku? Gal ko nors nori? Ar bėgsi kitais metais?
Retas, kuris galėjo iš karto imti atsakinėti: daugumai prireikė bent kelių minučių kvapui atgauti.
Pakalbėjus su bėgikais tapo aišku, kad pradžioje girta senamiesčiu besidriekianti trasa, sukėlė nemažai problemų bėgikams, nes kelio danga nebuvo itin tinkama bėgimui.
Pusmaratonio nugalėtoja Diana Lobačevskė teigė, kad bėgti grindiniu yra kur kas sunkiau nei lygiu asfaltu.
„Trasa pasirodė tikrai ne iš lengvųjų: sportininkams visada geriausia bėgti lygia kelio danga. Žinoma, organizatoriai labai pasistengė, nors ir nenutiesė tokio lygaus asfalto, koks yra Japonijoje,“ – juokavo D. Lobačevskė.
Moteris, visai neseniai dalyvavusi Londono olimpiadoje, aplenkė ir daugelį maratone dalyvavusių vyrų. Ne vienas jai linkėjo kitais metais pasiryžti bėgti ir visą maratoną.
D. Lobačevskė sako, jog sportas yra jos duona, todėl specialių treniruočių maratonui neprireikė.
Maratone, kaip ir 2010 metais, prizinę vietą laimėjusi Modesta Kaminskienė labiausiai dėkojo ją palaikiusiam vyrui, kuris įstengė įkvėpti pasitikėjimo ir jėgų.
„Tik pradėjusi bėgti pasijutau blogai. Buvo akimirkų, kai jau galvojau, kad teks pasitraukti iš maratono, tačiau visą laiką jaučiau savo šeimos palaikymą. Tik dėl jos ir nepasidaviau, nors šiandien bėgti buvo iš tiesų sunku,“ – tik nulipusi nuo apdovanojimų pakilos pasakojo M. Kaminskienė, kuri sakosi bėgiojanti jau daugiau nei dvidešimt metų.
Panašu, jog bene kiekvieno maratone dalyvavusio bėgiko pirmasis uždavinys, įveikus pasirinktą distanciją – padėkoti savo artimiesiems ir draugams už palaikymą.
