Sekite 15min Google
Lapkričio 3 d. įspūdingą 100 metų jubiliejų sutinkantis Prezidentas Valdas Adamkus į politikos olimpą įsiveržė sprinterio greičiu. Jis teisėtai vadinamas greičiausiu Prezidentu ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio istorijoje.
Nėra pasaulyje valstybės vadovo, kuris jaunystėje 100 m distanciją būtų bėgęs per 10,8 sek., į tolį šokęs 7 m 24 cm, o į aukštį – 180 cm, taip pat žaistų krepšinį, futbolą, žiemą leistųsi nuo kalnų.
Jis – 1948 metų Pavergtųjų Europos tautų olimpiados čempionas (šuolis į aukštį ir į tolį) bei vicečempionas (100 m bėgimas ir estafetė 4×100 m), Pietų Bavarijos šuolių į aukštį čempionas, antrųjų Pabaltijo tautų žaidynių vicečempionas (100 m ir estafetė).
Kai 1926 metais lapkričio 3 dieną Kaune gimė Voldemaras Adamkevičius, 1955 m. oficialiai pakeitęs vardą ir pavardę į Valdas Adamkus, kažin, ar kas galėjo pagalvoti, kad šis berniukas vėliau pasirinks bėgti ne tik trumpiausią lengvosios atletikos 100 m distanciją, bet ir patį ilgiausią bei sunkiausią – šimtmečio gyvenimo maratoną.
Didžiulę savo gyvenimo dalį V.Adamkus atidavė sportui, kuris jo gyvenime visada reiškė labai daug – formavosi valia, disciplinos pojūtis, gyvenimo filosofija.
Penktajam nepriklausomos Lietuvos Prezidentui sportas liko jo kasdienybės dalimi iki pat 100 metų jubiliejaus – ilgą laiką jis žaidė tenisą, golfą, važinėjo dviračiu, plaukiojo baseine. Iki šiol jo namuose Turniškėse daug sportinio inventoriaus: golfo lazdos, dviratis, teniso raketės, vaikščiojimo staklės, irklavimo treniruoklis.
Jo Ekscelencija – vienas tų Lietuvos vadovų, kurio moralinis autoritetas išliko nepakitęs ir pasitraukus iš aktyvios politikos.
V.Adamkaus įžvalgų apie sportą galima klausytis ištisas dienas ir kiekvienas jo ištartas žodis – paties pralietas prakaitas stadione, išgyventos emocijos ir pergalės džiaugsmas.
Dvi kadencijas Lietuvai vadovavęs V.Adamkus šiandien prisimena:
… vaikystę
„Svajojau tapti žurnalistu, galbūt, rašyti apie sportą, bet ta svajonė neišsipildė.
Kaip šiandien atsimenu savo pirmąjį moksleiviškąjį rašinį anuomet leidžiamame vaikiškame žurnale „Vyturėlis“.
Šiandien galiu pasidžiaugti ir padėkoti likimui, nes nuo pat vaikystės aplinka susiklostė gana palankai.
Buvau tik dvyliktokas paauglys, kai apsigyvenome Vinco Kudirkos alėjoje.
Priešais – atviras laukas į Ąžuolyną, šalia kurio jau dygo Kūno kultūros rūmai, buvo stadionas, dabar vadinamas S. Dariaus ir S. Girėno vardu.
Ta aplinka mane sužavėjo ir įtraukė, tas žavesys dar ir šiandieną nėra išblėsęs.
Man vis sekėsi, gyvenau kokių nors aikštynų pašonėje, kurie mane formavo kaip sportininką.
Visam gyvenimui atmintin įsirėžė 1933 metų liepą, kai visa Lietuva laidojo drąsiuosius lakūnus S. Darių ir S. Girėną, perskridusius Atlantos vandenyną, bet tragiškai žuvusius Soldino miške.
Daugiatūkstantinėje minioje buvau ir aš, dar neturintis septynerių ir jau rudenį besiruošiantis lankyti J. Jablonskio vidurinę mokyklą.
Ilgainiui sužinojau, kad S. Darius buvo puikus ir universalus sportininkas, ši asmenybė man darė didelį įspūdį.
Labai patiko futbolas, kuris teikė daug džiaugsmo ir gražių svajonių. Ypač didžiavausi, kad mes, gatvės vaikai, galime spardyti iš Anglijos parvežtą mano patėvio tikrą odinį futbolo kamuolį.
1939-aisiais rudenį pradėjau lankyti „Aušros“ gimnaziją, dažnai šokdavau per jos langus ir pasileisdavau į futbolo aikštę.
Tada jau veikė Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos klubas, kuris į savo gretas priėmė ir talentingus jaunuosius futbolininkus, tarp kurių buvau ir aš. Tai buvo pirmasis mano sporto klubas karjeroje.
Žengiau pirmuosius žingsnius ir lengvojoje atletikoje, taip pat žaidžiau krepšinį, tačiau tik savo malonumui, nes nebuvau komandinis žaidėjas.
Tačiau širdis prie krepšinio nelinko, labiau patiko stebėti rungtynes, nei pačiam žaisti.
Mano vaikystė ir jaunystė buvo kupina daug svarbių ir įdomių sporto įvykių – jie buvo ta uždeganti ugnis, kuriai negalėjau likti abejingas.
Jau žinojau garsių to metų sportininkų pavardes, augau jų aplinkoje. Kai 1938-aisiais Kaune vyko I Lietuvos tautinės olimpiados atidarymas, buvau pačiame įvykių sūkuryje, savo akimis mačiau istorinius momentus.
Buvau be galo laimingas, kai to meto geriausias Lietuvos bėgikas sprinteris Vladas Bakūnas 1941-aisiais man padovanojo startukus ir kastuvėlį starto duobutėms šlako takeliuose išsikasti.
Bėgant su jais, 1943 metais pavyko greičiausiai įveikti 100 m nuotolį Kauno jaunių pirmenybėse, „Lietuvos aide“ pirmą kartą nuskambėjo mano pavardė.
Po metų baigiau futbolininko karjerą, tada laimėjome miesto A klasės futbolo pirmenybes. Tai buvo svariausias mūsų komandos laimėjimas.
Geriausius lengvosios atletikos savo rezultatus pasiekiau gyvendamas Vokietijoje pabėgėlių stovykloje. Gyvenau pusbadžiu, todėl mane patį stebino tie rezultatai.
Kai kurie pabėgėliai sugebėdavo susiorganizuoti sotesnį gyvenimą, bet buvau iš tų, kuris nieko nemokėjo parduoti.
Iš manęs verslininkas buvo toks, kad turbūt nė vieno obuolio nesugebėčiau parduoti.
1946 metais baigiau Eichšteto lietuvių gimnaziją, kurioje mokėsi ir mano būsimoji žmona Alma Nutautaitė), įstojau studijuoti į Miuncheno universiteto Gamtos mokslų fakultetą.
Labai norėjau būti mediku, tačiau studijuoti mediciną tuo metu buvo neįmanoma, todėl artimiausia sritis, kurią man patarė, buvo gamtos mokslas ir biologija.
Per varžybas kiekvieną kartą stodamas į startą turėdavau vieną tikslą – nugalėti! Visada siekiau deramai atstovauti savo tautai.
Vokietijoje palinkau ir į organizacinę sporto veiklą, su bendraminčiais pradėjome galvoti apie centralizuotą sporto organizaciją.
1947-aisiais Augsburge sukvietėme Vokietijoje gyvenančius lietuvių sporto klubų ir fizinio auklėjimo srities pedagogus į suvažiavimą ir įkūrėme Vyriausiojo fizinio auklėjimo ir sporto komitetą (Vyr. FASK).
Visi vienbalsiai pripažino, kad buvau visų darbų svarbiausias variklis ir suvažiavimo pagrindinis organizatorius bei siela, todėl man buvo patikėtos pačios atsakingiausios – reikalų vedėjo pareigos.
Jas atlikau per visą organizacijos egzistavimą Vokietijoje, taip pat kuravau lengvąją atletiką ir krepšinį.
Darbo buvo daug, bet mes buvome jauni, turėjome laisvo laiko ir sunkumų nebijojome.
Pagrindinis tikslas buvo stengtis, kad įvairiuose kontinentuose neužgestų įžiebtas lietuvių sąjūdžio židinys, kad kada vėl būtų galima atkurti lietuviškąjį sporto sąjūdį.
Komiteto atstovu Australijoje paskyriau žinomą Lietuvos krepšininką, Europos čempioną Leoną Baltrūną, kuris kengūrų krašte įkūrė Lietuvių fizinio auklėjimo sąjungą.
Stiprybės mums teikė šviesus jaunatviškas optimizmas, taip pat didelis entuziazmas, jog rytoj bus geriau.
Tada buvau kupinas energijos jaunuolis. Nerūkiau negėriau, sportas buvo mano gyvenimas.
… ir Amerikoje
1949-aisiais rugpjūčio 23 d. į Amerikos krantą išlipau su vienu apdriskusiu lagaminėliu, kurį Lietuvoje naudodavau sportinei aprangai susidėti.
Kišenėje turėjau tik 5 JAV dolerius. Dar nesusitvarkius savo gyvenimo, mintys jau sukosi apie sportinę veiklą.
Jau lapkričio mėnesį su bendraminčiais įkūrėme du sporto klubus – „Grandį“ ir „Lituanicą“.
„Grandis“ tai buvo grynai mano kūryba ir klubui šį vardą parinkau todėl, kad mano sprinto idealas Vladas Bakūnas Lietuvoje priklausė šiam klubui.
Iš pagarbos jam Amerikoje ir atsirado šis klubas. Tačiau jam ilgai nebuvo lemta gyvuoti ir jis netrukus reorganizavosi į akademinį sporto klubą „Lituanica“.
1951-aisiais rugsėjo 1 d. Rokforde sukūriau šeimą su savo pirmąja meile Alma, po metų persikėlėme gyventi į Čikagą.
Pradėjau studijuoti inžineriją Ilinojaus universitete, pagrindinį dėmesį buvau sutelkęs į mokslą ir braižytojo darbą įvairiose inžinerijos kompanijose.
Bet sporto neapleidau, nors šiam savo pomėgiui surasdavau laiko tik šeštadieniais, retai dalyvaudavau varžybose. Taip sportuodamas bėgimo take, žinoma, greitas nebūsi.
1954 metais atsisveikinau su bėgimo taku ir laisvas valandas skyriau Amerikos lietuvių sportinei veiklai organizuoti.
Įkūrėme Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjunga (ŠALFASS). Per 10 metų triskart buvau renkamas šios sąjungos valdybos pirmininku.
Jaučiausi vos ne šios sporto organizacijos tėvu. Mačiau jos raidą ir ypač didelę reikšmę išeivijos lietuvių gyvenime.
Niekas kitas nepritraukdavo tiek lietuvių jaunimo į bet kokius kitus suvažiavimus ar stovyklas, kiek ŠALFASS organizuojamos kasmet vykstančios pirmenybės.
Man ŠALFASS buvo savotiški namai. Kalbėdamas apie sportinį gyvenimą ir šiandien jaučiu, jog tai buvo neišbraukiama mano gyvenimo ir įdėto darbo dalis.
Su pasididžiavimu žiūriu į tą organizaciją, kuri ne tik plėtojant sportinį judėjimą ir jaunuomenės ugdymą, bet ir puoselėjant lietuvybę atliko ir iki šiol dar atlieka milžinišką darbą.
Ėmus rengti Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, tik ŠALFASS pastangomis jos atkeliavo ir į Lietuvą.
1983 metais, man Čikagoje organizuojant II PLSŽ, per iškilmingą jų uždarymą pirmasis viešai prakalbau apie tai, kad atėjo laikas nukreipti savo veiklą ir į Lietuvą.
Po šių žaidynių paskutiniajame posėdyje nutarėme, kad III PLSŽ turi vykti Australijoje ir į jas reikia pakviesti Lietuvos sportininkus.
Buvau pagrindinis organizatorius, rengiant Šiaurės Amerikos lietuvių krepšininkų išvykas į Pietų Ameriką (1959 m.), kuri truko net 40 dienų (sportininkai į jas vyko savo lėšomis ir sužaidė 17 rungtynių), bei į Australiją (1964 m.), kur buvau delegacijos vadovas.
Kengūrų krašte sužaidėme net 25 rungtynes, kurias prisimenu visas nuo pirmųjų iki paskutiniųjų.
Australijoje žaidėme ne tik su lietuviais (laimėjome net 24 rungtynes), bet Melburne su Australijos olimpine rinktine, kurią nugalėjome 93:88.
Mano giliu įsitikinimu, tokios išvykos į Pietų Ameriką ir Australiją buvo gyvybiškai reikalingos, nes tai buvo lyg deguonis visai lietuvių sporto organizacijai.
Didžiuodamasis žvelgiu į tą laikotarpį ir pats savęs klausiu, kas man tuo metu davė tiek proto imtis tokių žygių ir darbo. Tai buvo beprecedentis įvykis lietuvių gyvenime.
.. pirmą pažintį su Arvydu Saboniu
Apie puikius Lietuvos krepšininkus daugiausiai žinojau iš spaudos – Šarūno Marčiulionio Amerikoje neteko sutikti, tačiau mes didžiavomės, kad sportininkas žaidžia NBA, sekėme kiekvieną jo žingsnį.
Kai Arvydui Saboniui atsirado galimybė žaisti NBA, susidomėjau juo. Tačiau krepšininkas turėjo kojos traumą ir gydėsi Lietuvoje.
Sužinojau, kad jam koją labai skauda, kai leidžiami vaistai, nes Kauno klinikos neturėjo gerų adatų. Jas Amerikoje tuoj pat gavau ir švirkštai iškeliavo į Lietuvą.
Treneris Vladas Garastas iš klinikų susisiekė su manimi ir davė pakalbėti su Arvydu – pirmą sykį išgirdau jo balsą, tik neatsimenu, kuriais metais tai įvyko.
Jau sklido kalbos apie galimą kauniečio žaidimą NBA, geriausią Lietuvos krepšininką kvietė Portlandas, nors jis dar gydėsi koją.
Kaune po SSRS čempionato rungtynių su Minsku žalgiriečių treneris Vladas Garastas mane supažindino su Arvydu. Gavau pakvietimą kartu pavakarieniauti viename restoranų Žaliakalnyje.
Abiem vis pabrėždavau, kad yra galimybė nemokamai pasigydyti Amerikoje, nes buvau susitaręs su Portlando „Trail Blazers“ vadovais.
Jie savo komandoje norėjo turėti Arvydą ir buvo pasirengę jį pagydyti, kad tik jis atstovautų jų komandai.
Su tais žodiniais įsipareigojimais raginau žaidėją apsispręsti važiuoti gyventi į Ameriką ir pasirašyti kontraktą.
Turbūt visa Lietuva puikiai žinojo, kad tuo metu iš Sabonio išspausti sakinį ar kokius kelis žodžius buvo beveik neįmanoma.
Iš Arvydo teišgirdau vos vieną kitą žodelį. Pyktelėjo ir V. Garastas: „Arvydai, ar tu nori gydytis ir žaisti NBA, ar ne? Sakyk: taip ar ne?“.
Sportininkas šiaip taip ištarė – taip. Toks buvo mano pirmasis susitikimas su A. Saboniu.
Per vieną suvažiavimų Čikagoje prie manęs priėjo „Trail Blazers“ klubo savininkas bei treneris ir pareiškė, jog norėtų, kad A. Sabonis žaistų NBA.
Po to susitikimo gamtos apsaugos klausimais skridau į Lietuvą ir kišenėje turėjau vieno milijono JAV dolerių kontrakto kopiją mūsų krepšininkui.
Tačiau Maskvoje manęs laukė akibrokštas: Šeremetjevo oro uoste, laukdamas reiso į Vilnių, per televiziją išgirdau, kad A.Sabonis pasirašė kontraktą su vienu Ispanijos klubų.
Ant Arvydo nepykau, kartu su juo išgyvenau dėl to, kas įvyko. Jo nekaltinau ir visiškai supratau – tai buvo jo apsisprendimas.
Mūsų santykiai ir toliau buvo ir yra geri. Vienais metais, grįždamas į Lietuvą, Arvydas buvo apsilankęs mano namuose Čikagoje.
Atlantos olimpinių žaidynių išvakarėse, kai Lietuvos krepšininkai rungtyniavo Čikagoje, vėl susitikau su Arvydu.
Ir šiandien su įžymiuoju krepšininku palaikau mielus santykius, labai didžiuojuosi, kad Arvydas vis dėlto žaidė NBA, o dabar jo pėdomis pasekė sūnus Domantas.
Džiaugiuosi, kad galėjau padėti daugumai Lietuvos sportininkų, atvykusių rungtyniauti į Ameriką.
Puikiai prisimenu Lietuvos „Žalgirio“ jaunųjų futbolininkų 1988 metais atvykusių į JAV bandyti jėgų tarptautiniame „Dallas Cup“ turnyre. Juos šefavau, rūpinausi visais iškilusiais klausimais.
… plaukimą
Plaukioti pradėjau 1976 metais Čikagoje. Nesu geras plaukikas, bet plaukimas man – ypač gera terapija ir džiaugiuosi, turėdamas galimybę tai daryti.
Kilometrų niekada neskaičiavau, vandenyje praleisdavau po 40 minučių, tai man padėdavo būti fiziškai pajėgiam.
Visuomet labai bijojau plaukti nugara – vis galvodavau, jog nugarmėsiu dugnan. Pagrindinis mano stilius – plaukimas krauliu.
Niekada nesu skendęs, nors esu savamokslis ir neturėjau nė vieno trenerio, kuris mokytų plaukimo įgūdžių. Skęsti neskendau, bet Amerikoje esu išgelbėjęs porą skęstančiųjų žmonių.
Kai ėjau Lietuvos valstybės vadovo pareigas, nepatingėdavau keltis penktą valandą ryto ir jau nuo šeštos iki septintos lyg ruonis džiaugdavausi vandens malonumais.
Plaukimas nėra labai sunki sporto šaka, tačiau norint siekti didesnio meistriškumo, kaip ir kitos sporto šakos, nėra jau toks lengvas“.
