Valstybės dotacijų skerspjūvis: kiek lėšų tenka vienam sportuojančiam ir ar išties krepšinis susižeria daugiausia?

„Krepšinis vėl susižėrė viską“. Tokią frazę nuolat kartoja įvairių sporto šakų atstovai, kai kalba pakrypsta apie sporto finansavimą iš valstybės biudžeto. Tiesa, šiemet aistrų mažiau. Nes Lietuvos krepšinio federacija, pernai gerai užsidirbusi iš mūsų šalyje vykusio Europos vyrų krepšinio čempionato, šiemet atsisakė valstybės dotacijos. Bet vargu, ar tai pakeis nuomonę, jog krepšinis Lietuvoje finansiškai skriaudžia kitas sporto šakas.

Paprastai krepšinio federacijai atitenka 2–3 mln. Lt, o tai yra maždaug ketvirtadalis visų sporto federacijoms skiriamų lėšų. Tačiau apeliuojant į krepšinio pinigus dažnai nutylima, kad krepšinį Lietuvoje praktikuoja gerokai daugiau žmonių nei bet kurią kitą sporto šaką.

Formulė, pagal kurią skaičiavome, kiek valstybės lėšų tenka vienam kiekvienos sporto šakos atstovui, paprasta: federacijai skirtas lėšas (pastarųjų trejų metų vidurkį) padalijome iš tą sporto šaką klubuose ir sporto mokymo įstaigose praktikuojančių žmonių skaičiaus. Šiuos duomenis pateikė Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD). Įtraukėme tik tas federacijas, kurios valstybės finansavimą gavo bent dvejus per pastaruosius trejus metus.

Šimtai tūkstančių – saujelei

Edvinas Krungolcas Pekino olimpinėse žaidynėse

Rezultatai rėžiantys akį. Iš visų sporto šakų išsiskiria viena – šiuolaikinė penkiakovė. Vienam greitojo čiuožimo atstovui tenka 470 Lt, ir pagal šį rodiklį greitasis čiuožimas rikiuojasi antroje vietoje, o vienam penkiakovininkui tenka net 11 kartų daugiau – 5300 Lt.

Sporto šaką, kuri tapo vienu Lietuvos pasididžiavimo simboliu, praktikuoja vos šimtas žmonių (2010 metų duomenimis – 102). Pagal masiškumą penkiakovė nusileidžia netgi, pavyzdžiui, virvės traukimui, aikido ar alpinizmui. Nepaisant to, šiuolaikinės penkiakovės plėtotei šiemet skirta 642 tūkst. litų. Didesnę sumą gavo tik lengvaatlečiai.

Paradoksaliai šiame kontekste atrodo Donatos Rimšaitės atvejis. Būtent šiuolaikinės penkiakovės atstovė prieš metus sukėlė skandalą, kai dėl prastų finansinių sąlygų atsisakė atstovauti Lietuvai ir pasirinko turtingesnę Rusiją.

Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas pripažįsta, kad penkiakovė yra brangi sporto šaka, bet pabrėžia sporto šakos kompleksiškumą. Didinti masiškumą, pasak V.Kalinino, neįmanoma, nes stinga bazių.

Šiuolaikinę penkiakovę sudaro penkios rungtys. Kiekvienai jų reikia atskiros sporto bazės. Tai mūsų sporto šaką padaro brangią

„Padalinkite tą sumą iš penkių, juk penkiakovę sudaro penkios rungtys. Kiekvienai jų reikia atskiros sporto bazės. Tai mūsų sporto šaką padaro brangią, nes reikia ir baseino, ir žirgyno, ir šaudymo bei fechtavimosi salės. Masiškumą būtų galima didinti, jei bazių būtų daugiau. Ypač trūksta baseinų. Vos telpame į bazes, kurias turime“, – kalbėjo V.Kalininas.

Dėl šių aplinkybių penkiakovės geografija Lietuvoje labai siaura, ji praktikuojama tik Vilniuje ir Kaune. „Anksčiau penkiakovė buvo ir Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, tačiau atėjus kapitalizmui visi pradėjo skaičiuoti pinigą. Ne kartą kalbėjome su savivaldybių vadovais, tačiau visus gąsdina kaštai. Per metus penkiakovei reikėtų 100–150 tūkst. litų, o mažesnėms savivaldybėms tai dideli pinigai“, – pridūrė V.Kalininas.

Gavo daugiausia, bet per mažai

Pagal tai, kiek valstybės lėšų tenka vienam sportuojančiam, krepšinis, tėra tik 17-oje vietoje (maždaug 142 litai). Antrąją religiją lenkia ne tik svariais pasiekimais galinčios pasigirti olimpinės sporto šakos – buriavimas, dviračių sportas, irklavimas, baidarių ir kanojų irklavimas ar minėta šiuolaikinė penkiakovė, bet ir beisbolas, slidinėjimas, kalnų slidinėjimas ar mažai kam žinomas kurašas (nacionalinės uzbekų imtynės su diržais, – red. past.).

Lengvosios atletikos federacija šiemet gavo didžiausią biudžetinio pyrago dalį – 812 tūkst. Lt. Tai 120 tūkst. Lt daugiau nei pernai. Vis dėlto pagal tai, kiek lėšų tenka vienam sportuojančiam, lengvoji atletika atsiduria net už dvidešimtuko ribų – 114 Lt vienam žmogui. Lengvąją atletiką sporto mokymo įstaigose ir klubuose praktikuoja daugiau nei 6000 žmonių, tai yra ketvirta pagal masiškumą sporto šaka Lietuvoje.

„Mūsų federacija viena didžiausių, mes turime daugiausia olimpiečių. Tad visai normalu, kad daugiausia lėšų gavome mes. Kita vertus, mūsų poreikiai yra dar didesni. Juk reikia galvoti ne tik apie olimpines žaidynes, bet ir apie jaunimo rengimą. Žaidynės ateis ir praeis, o investuoti į jaunimą reikia nuolat“, – teigė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva.

Futbolas ir tenisas – skriaudžiami

Lukas Mugevičius

Pagal duomenis, kuriuos pateikia KKSD, futbolas ir tenisas patenka į masiškiausių sporto šakų trejetuką, nepralenkiamas tik krepšinis. Tačiau tai ir labiausiai valstybės skriaudžiamos sporto šakos – vienam tenisininkui iš biudžeto tenka vos 10, o žaidžiančiam futbolą – vos 21 Lt.

Logika čia ta pati – neva nėra rezultatų. Teniso pasiekimus valdininkams apskritai sunku įsprausti į formulę, pagal kurią skirstomos valstybės lėšos, mat Ričardo Berankio ar Lauryno Grigelio pasirodymai ATP turnyruose netraktuojami kaip atstovavimas Lietuvai. Tiesa, kai kurios ankstesnės vyriausybės tenisui yra skyrusios išskirtines dotacijas.

„10 litų? Tai trys teniso kamuoliukai, – reagavo Teniso sąjungos prezidentas Ramūnas Grušas. – Tenisas išties iškrenta iš to pinigų skaičiavimo mechanizmo, kuriame labiausiai vertinami Europos, pasaulio čempionatų medaliai. Tenise tokių čempionatų nėra. Tačiau ar patekimas į pasaulio jaunių reitingo 80-tuką, kuriame dabar yra Lukas Mugevičius, yra mažesnis pasiekimas nei pasaulio jaunių čempionato medalis, pavyzdžiui, lengvojoje atletikoje? Nemanau“, – teigė R.Grušas.

„Nenoriu vertinti šiuolaikinės penkiakovės ar kitų sporto šakų finansavimo. Jų pasiekimai puikūs, tačiau tuo ir mes galime pasigirti. R.Berankio patekimas į ATP reitingo šimtuką – pasiekimas, kokio šimtą metų neturėjome. Niekas to nevertina. Norėtųsi daug ką išsakyti, bet neturime tikslo tai daryti. Nes neatrodo, kad kas nors keistųsi. Tiesiog stengiamės gyventi su tuo, ką gauname“, – pridūrė R.Grušas.

Lietuviškai „ripkai“ – trupiniai

Tarp sporto šakų, kurių atstovams tenka mažiausiai lėšų, atsiduria ir ritinis – vienintelė valstybės finansuojama lietuviška sporto šaka. Ritinis, kitaip „ripka“, kilo iš lietuvių liaudies žaidimo, kuris aprašytas buvo dar XVII a. Praėjusio šimtmečio pradžioje Karolis Dineika susistemino taisykles ir ritinis tapo visaverte sporto šaka.

Tiesa, netgi savo tėvynėje „ripka“ nėra populiari – Lietuvoje ritinį žaidžia vos šimtas žmonių. Sporto šakos unikalumas ir lietuviškų tradicijų puoselėjimas nėra rimti argumentai pretenduojant į valstybės pinigus.

O štai sambo – nacionalinė rusų sporto šaka – finansuojama kur kas dosniau. Užsiimančių sambo Lietuvoje taip pat ne per daugiausia – maždaug 300. Tačiau vienam sambo imtynininkui tenka beveik 380 Lt, o vienam ritinio žaidėjui – vos 40 Lt.

Rezultatai svarbiau nei masiškumas?

Valstybės biudžeto lėšos sporto šakoms skirstomos pagal painią formulę, kurioje svarbiausi dėmenys yra šie – pasiekti rezultatai ir sporto šakos masiškumas. Buvęs KKSD generalinis direktorius, dabar – LTOK viceprezidentas Algirdas Raslanas teigia, kad tai atgyvenusi sistema. Pasak jo, sportinių rezultatų ir masiškumo kriterijų skirstant valstybės pinigus nereikėtų suplakti į vieną indą. K.Rimšelis taip pat priduria, kad, negalėdama pasigirti dideliu masiškumu, šiuolaikinė penkiakovė dosnų finansavimą gauna pelnytai.

• Algirdas Raslanas, buvęs KKSD generalinis direktorius:

Algirdas Raslanas

„Dabartinė lėšų skirstymo sistema – atgyvenusi. Keičiasi gyvenimas, pasaulinės tendencijos, ir turime prie to prisitaikyti. Mūsų didelio meistriškumo sportininkų rengimo sistema pamažu optimizuojamai, tačiau norint pasiekti dar aukštesnių rezultatų, reikia dar labiau sugriežtinti kriterijus, kad geriausius rezultatus demonstruojantys sportininkai būtų visiškai aprūpinti.

Sportininkų rengimo pradžia vyksta per klubus ir sporto mokyklas. Galbūt turėtume daugiau lėšų nukreipti į savivaldybes, o federacijoms palikti tik pačią viršūnėlę. Rezultatas ir jo siekimas turi būti pagrindinis kriterijus, skirstant lėšas federacijoms.

Masiškumas, susijęs su sveikatingumu ir fiziniu aktyvumu, turi būti finansuojamas pagal atskiras programas. Suplakti viską į vieną yra netikslinga. Galbūt tik 25 proc. iš lankančių sporto mokyklas siekia aukšto meistriškumo. Kiti tai daro dėl sveikatingumo ar užimtumo. Taigi jau sporto mokyklose turi būti atskirtos grupės, orientuotos į meistriškumą. Manau, per artimiausius metus reikia ieškoti būdų, kaip aiškiai atskirti, kas skirta dideliam meistriškumui, o kas – masiškumo plėtojimui. Tokios yra ir pasaulinės tendencijos.

Taip, pateisinu šiuolaikinei penkiakovei skiriamas lėšas, nes šiuo atveju kalbame apie aukštų rezultatų siekimą. Visame pasaulyje taip yra ir visos valstybės tam teikia dėmesį. Tad ir Lietuva turi koncentruotis į tas sporto šakas, kuriose galime pasiekti rezultatų“.

* – įtrauktas tik organizuotai sportuojančių, tai yra, sportuojančių klubuose ir sporto mokymo įstaigose, skaičius 2010 metais; duomenis pateikia KKSD.