Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 10d. 11:36

Į orą skriejusi I.Mikštaitė nesulaikė ašarų: „Pasaulio čempionatas – tikrai paskutinis“

Inga Mikštaitė po sidabrinio finišo 15min iš Tokijo
nuotr. Algimanto Barzdžiaus / Inga Mikštaitė po sidabrinio finišo

Ašaros suspindo Ingos Mikštaitės akyse po lemiamos kovos dėl absoliutaus svorio pasaulio kyokushin karatė čempionės titulo. Nors teisėjai vienbalsiai atidavė pergalę savo pranašumą įrodžiusiai japonei Juri Minamiharai, po sidabrinio finišo I.Mikštaitė skriejo į orą ant trenerio, kitų Lietuvos kovotojų ir palaikymo komandos rankų. Panašiai taip, kaip dvi dienas po galingų I.Mikštaitės smūgių iš turnyro skriejo varžovės.

„Žinote, norime mes visi, bet reikia krislelio sėkmės, pastangų ir niekada nepasiduoti, nes mes lietuviai visi esame nuolankūs, tad turime eiti iki galo“, – dieną prieš sidabrinį finišą pranašiškai 15min kalbėjo I.Mikštaitė ir po mažiau nei paros pati parodė, kaip tai daroma.

Šeštadienį lietuvė praleido pirmąjį etapą, vėliau įspūdingu suktuku ir smūgiu koja patiesė ispanę Aialą Garcia, o trečiame etape per antrąjį pratęsimą nukovė japonę Riri Ishihara.

Sekmadienį I.Mikštaitė net du pratęsimus vargo su kazache Ioanna Belych, o pusfinalyje susigrūmė su japone Yui Kikukawa.

Arenoje pasigirdo švilpimas, kai teisėjai nusprendė skirti pratęsimą, nors I.Mikštaitė iš pirmo žvilgsnio atrodė užtikrinčiau už savo oponentę.

Vis tik per papildomas minutes lietuvė apdalijo Japonijos kovotoją galingais smūgiais ir, dideliam tribūnose susirinkusių lietuvių džiaugsmui, iškopė į finalą.

Nors jame teisėjams neliko klausimų dėl nugalėtojos, jautriąją 38-rių Lietuvos kovotoją palaikymo komanda pasitiko lyg čempionę.

I.Mikštaitė iš pradžių krito į trenerio Gedimino Varkalos glėbį, o tuomet, girdėdama skanduojamą savo vardą, buvo mėtoma į orą didžiulės palaikymo komandos.

„Atvažiuoti į Tokiją ir nuveikti kažką tokio – čia yra kažkas“, – kumštį spaudė G.Varkala.

Gausybę nuotraukų I.Mikštaitė pasidarė su visais norinčiais prieš interviu spaudai. Prie žurnalistų kovotoja priėjo gerokai apkulta, bet su lengva šypsena veide.

Netrukus ji pasakys, kad tai paskutinis jos pasaulio čempionatas.

„Mintys? Sąžiningai pasakyti? Nusivylimas. Tokia pirma mintis. Finalas buvo pralaimėtas. Dėl to liūdna, bet kai veikia sveikas protas, suvoki, kad padarei kažką fantastiško. Gal dabar nėra euforijos ar džiugesio, nes antra vieta yra pralaimėjimas, trečia yra pergalė. Aš ant tos ribos likau, bet džiaugiuosi, nes tai mano ketvirtas pasaulio čempionatas Japonijoje ir tai aukščiausias įvertinimas“, – sakė pasaulio absoliutaus svorio vicečempionė.

Mintys? Sąžiningai pasakyti? Nusivylimas

– Ašaros po finalo buvo iš liūdesio?15min Tokijuje paklausė I.Mikštaitės.

– Jos turbūt buvo tos akimirkos emocija, to komandos sutikimo. Esu jautri, man tokie dalykai labai jautrūs, labai pamalonina širdį. Daugiau tai buvo emocija, o ne dėl to, kad pralaimėjau. Komanda labai palaikė, labai ačiū jai.

– Koks jausmas skraidyti ant komandos rankų?

– Oi, fantastiškas (šypsosi). Tai turbūt maloniausias jausmas, nes neatsimenu, ar taip yra buvę.

– Kokios mintys kilo, kai buvo laimėtas pusfinalis ir jau aišku, kad kažkoks medalis tikrai bus? Ar buvo palengvėjimas?

– Palengvėjimas buvo, nes tu turi jau kišenėje kažką apčiuopiamo. Pirma mintis, išėjus pusfinalyje, buvo, kad nenoriu kovoti dėl 3 vietos. Tai turbūt būtų psichologiškai labai sunku. Turbūt visą tą adrenaliną ir atidaviau šiai kovai, o finalui... Kas liko, tas liko.

– O jėgų ar pakako iki galo?

– Pakako, bet turbūt traumos, emocijos. Esu jai pralaimėjusi... Neieškau priežasčių. Tas dvi minutes buvo taip. Jei būtų dar dvi minutės, gal jau būtų buvę kitaip.

– Tai geriausias jūsų rezultatas pasaulio čempionatuose be svorio kategorijų. Kas tą lėmė? Patirtis, autoritetas?

– Nežinau, nėra turbūt vieno atsakymo, nes buvo ir sąlyginai lengvų kovų, ir labai sunkių... Aš galvoju, kad ir darbas, ir sėkmė, ir akimirka, ir diena, ir žmonės, kurie yra šalia, kurie palaiko. Tai susideda ir susidaro pagrindas, o psichologija turbūt yra svarbiausia. Pasiruošimas buvo pakankamai geras, gal buvo duobelių, bet jų neišvengsi.

– Kokie ateities planai?

– Aš esu tos nuomonės, kad, ar emocijos geros, ar blogos, aš sprendimų nepriiminėju. Manau, kad pasaulio čempionatas – tikrai paskutinis, o visą kitą ateitis parodys.

Manau, kad pasaulio čempionatas tikrai paskutinis

– Kovoti su japonėmis sunkiau nei su europietėmis?

– Viskas yra įmanoma, matėm, kad viskas įmanoma, reikia viską susidėlioti galvoje. Žinoma, reikia keisti metodiką. Tai neišvengiama. Norėdami lygiaverčiai kovoti su japonėmis, mes privalome turėti lygiaverčius partnerius. Kitaip bus labai sunku.

– Kur tų partnerių ieškoti?

– Na, kaip tai kur (juokiasi)... Važiuoti į Japonija ir turėti galimybę pajusti tą atmosferą, jų treniravimosi metodiką, kad galėtume grįžę namo prie to priartėti. Jie turi ir greitį, ir aštrumą. Jei mes turime greitį, tada neturime aštrumo. Jei turime aštrumą, tuomet kenčia greitis. Mums reikia rasti tą aukso vidurį ir bendradarbiauti.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:36
01:48
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką