Šiaurės Makedonijoje vykusiose pirmenybėse septyniolikmetis klubo „Viesulas“ atletas po burtų pateko tiesiai į aštuntfinalį, kuriame buvo įveiktas neutralus atletas Aptis Ucijevas, ketvirtfinalyje buvo nugalėtas kroatas Marko Vujicas. Pusfinalyje lietuvis per 39 sekundes įveikė serbą Nemanją Simičių, o auksą garantavo pergalė prieš neutralų atletą Abdulą Suleimanovą.
Šalies dziudo istorijoje tai – pirmasis Europos jaunių auksas tarp vaikinų.
„Numetus priešininką viskas viduje aprimo – supratau, kad esu Europos čempionas, – prisiminė savo triumfo akimirką M.Genys. – Po varžybų jaučiau didelį pasididžiavimą savimi ir savo nuveiktu darbu. Europos čempionatas buvo vienas pagrindinių šių metų tikslų. Bet dar noriu medalių iš jaunių olimpinių žaidynių ir pasaulio čempionato.“
Užsispyrėlis, nemėgstantis pralaimėti
Dziudo kelią M.Genys pradėjo būdamas dešimties. „Dėka tėčio, žinoma! Ačiū jam“, – nusišypso jaunasis sportininkas, paskendęs prisiminimuose.
„Nuo pirmos treniruotės pamilau šį sportą ir supratau kad noriu jame daug pasiekti, – tęsė M.Genys. – Man pakako užsispyrimo, nepraleidinėjau treniruočių, norėjau būti pats geriausias, o pralaimėjimai man būdavo labai skaudūs. Ir iki šiol niekas nepasikeitė – esu užsispyrėlis, nemėgstantis pralaimėti. Į kiekvieną kovą einu žinodamas, kad treniruotėse atidaviau visas pastangas, žinau, jog kovosiu iki galo, nelabai akcentuoju rezultato, o siekiu sukovoti kuo geriau.“
M.Genys sportuoti pradėjo pas trenerį Algį Mečkovskį, vėliau persikėlė pas Svetlaną Vetrovą. Prie sportininko „lipdymo“ prisideda ir Ozo gimnazijos treneriai Olegas Ciursinas bei Albertas Techovas, o pastaruosius porą metų į varžybas lydi jaunių rinktinės treneris Eimantas Tukačiauskas. „Tik šių žmonių pastangų dėka man pavyko pasiekti tokius rezultatus – jų žinios, patirtis ir rūpestis padėjo tapti Europos čempionu“, – sakė sportininkas.
Jis net nebando slėpti, kad karjeroje netrūko nusivylimų. „Esu patyręs nemažai mikro traumų, kurios neleisdavo treniruotis pilna jėga. Prieš svarbius startus vis atsirasdavo kokių nors sveikatos problemų, – pasakojo kovotojas. – Neslėpsiu, buvo etapas, kai meilė sportui buvo dingusi – nieko nenorėjau. Tačiau nepaisant sunkumų visada perlipdavau per juos ir įrodydavau sau, kad galiu.“
Vaikinas tik nusišypso, sulaukęs klausimo, kaip atrodo jo sportinis kasdienybė.
„Treniruojuosi 11 kartų per savaitę – ryte ir vakare po 2-3 valandas... Su tiek sporto gyvenime kartais mokslai nukenčia, – trukteli pečiais M.Genys. – Bet stengiuosi viską suderinti. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti Ozo gimnazijos mokytojams už sudaromas sąlygas atsiskaityti visus darbus man tinkančiu grafiku. Jaunesniems sportininkams palinkėčiau daug svajoti ir siekti savo tikslų, nepaisant ką kiti sako. Žinokite, tikrai viskas yra įmanoma.“
Paklaustas apie ateities planus, M.Genys atšovė: „Matau save kaip olimpinį prizininką. Labai norėčiau patirti sėkmingą profesionalią karjerą šiame sporte.“
Bronza – garbė
Čempionate medaliu pasipuošė ne tik M.Genys – svorio kategorijos iki 81 kilogramo bronza pasipuošė Tajus Babaičenko. Šešiolikmetis Alytaus „Judo simba“ sportininkas, iškovojęs dvi pergales, suklupo pusfinalyje, tačiau kovoje dėl bronzos įveikė italą Edoardo Michelą Russo.
„Man tai reiškia daug sunkaus darbo! Tai didelis žingsnis mano svajonės – olimpinių žaidynių – link. Bronza – tai garbė, pastangų, ryžto ir ištvermės įrodymas, tai pergalė prieš save, nuovargį, nusivylimą... Bronza – tai troškimo atsitiesti simbolis, – kalbėjo trenerio Dainiaus Cimbolo auklėtinis. – Po pralaimėjimo pusfinalyje man padėjo trenerio palaikymas ir komandos narių motyvacija. Supratau, kad bronza vis tiek yra didelis pasiekimas, todėl sutelkiau visas jėgas kovai. Dabar žinau, kad esu tarp stipriausių bendraamžių Europoje, bet suvokiau, kur dar reikia tobulėti, jei noriu iškovoti auksą. Šis medalis mane įkvepia nesustoti, tobulėti ir kovoti dėl aukščiausio apdovanojimo.“
Pasak T.Babaičenko, gerą rezultatą labiausiai lėmė psichologinis pasirengimas. „Išlikti ramiai, nepasiduoti spaudimui ir tikėti savimi iki galo – tai ypatingai svarbu. Žinoma, technika, patirtis ir disciplina treniruočių procese taipogi prisidėjo prie sėkmingo pasirodymo“, – nusišypsojo sportininkas.
Poilsiui nėra laiko
Lietuvos dziudo federacijos (LDF) prezidentė Sandra Jablonskytė priminė, kad tiek M.Genys, tiek T.Babaičenko yra labai perspektyvūs sportininkai, kurie pastaruoju metu iš Europos taurės varžybų grįždavo ne tuščiomis – nuolat pelnydavo medalius.
„M.Genys praėjusiais metais mus nudžiugino sidabro medaliu Europos U-18 čempionate, o šiemet įrašė savo vardą į Lietuvos dziudo istoriją – tapo pirmuoju Europos U-18 čempionu vyrų grupėje. Džiugu matyti augančią naują talentingą kartą Jų pelnyti laimėjimai įkvepia ne tik mus, bet ir visus jaunuosius sportininkus – tai įrodymas, kad atkaklus darbas, tikėjimas savo jėgomis ir ryžtas gali atverti kelią į didžiausias pergales. Jie rodo pavyzdį, kad kiekvienas gali tapti čempionu ir garsinti Lietuvą. Mane labai žavi jų užsidegimas, atkaklumas ir stiprus noras laimėti“, – sakė LDF vadovė.
Pasak jos, nors Europos čempionatas jau baigėsi, poilsiui nėra laiko, nes laukia dar vienas svarbus startas – Europos jaunimo vasaros olimpinis festivalis Skopjė.
