Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Karatė treneris Andrius Macijauskas: „Kai nuolatos save išbandai, žinai, kas esi ir ką gali“

Andrius Macijauskas
Artūro Staponkaus nuotr. / Andrius Macijauskas
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
A A

Dauguma nustebę stebi kovinius filmus ir niekaip negali patikėti kovų meistrų atliekamais triukais: į padebesius vikriai kylančios kojos, greiti ir miklūs rankų judesiai atrodo neįmanomi eiliniam žmogui. Tačiau, kad viskas yra išmokstama ir palaipsniui išugdoma užsiiminėjant karatė sportu, teigia 29-erius metus kovų menais užsiiminėjantis kiokušin karatė treneris Andrius Macijauskas. Tam svarbiausia yra kryptingai eiti savo keliu ir iš visų jėgų siekti užsibrėžto tikslo. „Kiekvienas žmogus turi savo kelią, ir jeigu tu sustoji, paprasčiausiai pradedi slysti atgal“ , – teigė A. Macijauskas.

– Kada tapote karatistu?

– Susidomėjau kovos menais prieš 29 metus. Tuo metu man buvo 12 metų. O paskatino susidomėti tais laikais teko matyti, koviniai filmai. Mane sužavėjo ne agresija, o tai, kad  žmogus taip meistriškai gali valdyti savo kūną ir psichologiją. Aš žavėjausi stipriais žmonėmis, kurie sugeba kritinėse situacijose save kontroliuoti, valdyti.

Anuo metu, tarybiniais metais, karatė apskritai buvo uždrausta, tad artimiausia kovos menams sporto šaka buvo imtynės. O jos Šiauliuose buvo labai populiarios. Tad ir nusprendžiau savo jėgas išmėginti šioje sporto šakoje. Įdomu, kad labai ilgai bandžiau patekti į tą imtynių būrelį: vos ne dvi savaites eidavau į imtynių salę, bet neišdrįsdavau prieiti prie trenerio ir paprašyti, kad mane priimtų.

Karatė yra vadinamos sporto šakos, kur sportuojama, treniruojamasi su kimono ir yra naudojami rankų bei kojų spyriai. Imtis čia yra neleidžiama.

Vėliau kažkoks berniukas prie manęs priėjo ir pasakė: einam, aš tave nuvesiu, supažindinsiu su treneriu. Taip ir prasidėjo mano kovų menų kelias.

Taigi apie 5 metus man teko užsiimti dziudo, paskui – kovine savigyna, o nuo 19 metų įsitraukiau į kiokušin karatė.

Kiokušin karatė pasirinkti mane paskatino į Šiaulius atvažiavęs karo medikas Igoris Mazinas. Tuomet mes su juo pradėjome bendradarbiauti – kaip treneris su sportininku. 

Kadangi Igoris buvo rusakalbis, man teko daug kur atstovauti, padėti įkurti klubą, į kurį sukviečiau daug savo draugų. Taip ketverius metus vyko mano ir Igorio bendradarbiavimas, o  po to jau aš perėmiau klubo valdymą, vadovavimą, treniravimą.

Kaip tik šiemet švenčiame šio klubo „Tori“ įkūrimo 20-metį.

– Kas yra kiokušin karatė?

– Karatė yra vadinamos sporto šakos, kur sportuojama, treniruojamasi su kimono ir yra naudojami rankų bei kojų spyriai. Imtis čia yra neleidžiama.

Juodas diržas – tai pirmas danas. Aš jau esu pasiekęs ketvirtą daną. O tai reiškia, kad man reikėjo išlaikyti dar keturis juodus diržus, kad pasiekčiau dabartinį lygį.

Tik skiriasi dvi pagrindinės karatė rūšys. Viena yra vadinama kontaktine karatė, o kita – nekontaktine. Taigi kiokušin yra būtent kontaktinė karatė, kur leidžiami smūgiai, spyriai kontaktuojant.

– Jūs turite juodą diržą. Kaip jį galima užsitarnauti?

– Būtent kontaktinėse sporto šakose juodą diržą gali turėti tik pilnametis, 18 metų sulaukęs žmogus. Tarkim, sportuoti karatė ateina jaunas sportininkas – kokių šešių-aštuonių  metų, tai  jis juodą diržą galės gauti tik 18 metų. O norint gauti juodą diržą jis, kaip ir vidurinėje mokykloje, turės „praeiti“ klases.

Aišku, talentingi vaikai gal ir greičiau visa tai galėtų padaryti, bet idėja tokia, kad karatė sistema – egzaminų, ugdymo sistema. Todėl nėra niekur skubama ir tik žingsnelis po žingsnelio tampama meistrais.

– O gavus juodą diržą daugiau nebėra ko siekti?

– Žinoma, yra. Juk kai žmogus baigia vidurinę mokyklą, jis dar turi kur pasireikšti. Galima stoti į kolegiją ar universitetą ir įgyti bakalauro, magistro, daktaro laipsnius. Lygiai taip pat yra ir karatė sporte.

Juodas diržas – tai pirmas danas. Aš jau esu pasiekęs ketvirtą daną. O tai reiškia, kad man reikėjo išlaikyti dar keturis juodus diržus, kad pasiekčiau dabartinį lygį. Iki pat penkto dano yra laikomi egzaminai, o vėliau šeštas, septintas danas yra laikomi garbės danais.

Žmonėms, kurie jau yra metuose, veteranai, bet dar gali savo indėliu, treniravimu bei žiniomis prisidėti vystant karatė sporto šaką, yra suteikiami tokie garbės danai.

– Ar karatė reikia daug fizinės jėgos?

Sportuoti ateina įvairių vaikų: vieni turintys prigimtinę gerą energiją ir yra stiprūs, kiti – labai silpni fiziškai, labai baugštūs.

– Aš manau, kad karatė būtent ir ugdo tas fizines savybes. Juk sportuoti ateina įvairių vaikų: vieni turintys prigimtinę gerą energiją ir yra stiprūs, kiti – labai silpni fiziškai, labai baugštūs.

Bet ir smagiausia matyti, kaip vėliau per karatė, per tą fizinį aktyvumą, per tuos kasdieninius fizinius išbandymus vaikas stiprėja, auga.

Aišku, kuo geresnis tas atspirties taškas, tuo lengviau siekti aukštumų sportinėje veikloje – varžybose, čempionatuose. Bet kaip ir minėjau, karatė yra ne vien tik varžybos, karatė tai – vaikų ugdymas.

Džiugu, kad  galima išugdyti ne vien vaikus. Pas mus ateina ir kur kas vyresni žmonės, kurie lygiai taip pat gražiai tobulėja.

– Kokias savybės išugdo karatė?

Džiugu, kad  galima išugdyti ne vien vaikus. Pas mus ateina ir kur kas vyresni žmonės, kurie lygiai taip pat gražiai tobulėja.

– Karatė yra tik savotiška priemonė išauginti sveiką, savimi pasitikintį žmogų. Jei kalbame apie fizines savybes, tai vaikai įgyja greičio, jėgos ir ištvermės.

Jei šnekame apie psichologiją, tai vaikas, kuris sportuoja karatė, labiau pasitiki savimi, žino, ką gali, pasveria savo jėgas. Dažnai vaikai save labai nuvertina arba pervertina, o kai tu nuolat save išbandai, žinai, kas tu esi ir ką tu gali.

Tai pat tie vaikai, kurie užsiima karatė, yra labiau disciplinuoti ir patys moka savimi pasirūpinti, moka bendrauti kolektyve. Tiesiog yra išugdoma labai daug socialinių savybių.

– Kada galima pradėti užsiimti karatė?

– Nuo pat mažų dienų. Dabar turiu dukrelę, kuriai yra ketveri metukai, ir ji jau po truputį sportuoja. Mūsų klube yra ikimokyklinio amžiaus grupė ir ten vyksta labai smagios treniruotės. Jas veda iš tokių pat grupių išaugusi trenerė. Šioje ikimokyklinio amžiaus grupėje karatė sportuoja ketverių, penkerių, šešerių metų amžiaus vaikai.

Tos vaikučių treniruotės labai smagios, sukeliančios daug teigiamų emocijų ir tėveliams, ir treneriams. 

– Ar skiriasi dabartinis jaunimas ir tas, kuris sportavo prieš 20-30 metų?

Karatė yra tik savotiška priemonė išauginti sveiką, savimi pasitikintį žmogų. Jei kalbame apie fizines savybes, tai vaikai įgyja greičio, jėgos ir ištvermės.

– Aišku, yra skirtumų. Tas vaikų fizinis aktyvumas šiais laikais gal šiek tiek mažesnis. Vis dėlto  mano karta labai daug laiko praleisdavo lauke, žaisdavo kiemuose, lakstydavo gryname ore. 

Bet aš taip pat pastebiu ir teigiamą dalyką: dabar vaikai yra drąsesni, atviresni, labiau bendraujantys, užduoda daugiau klausimų. O kai žmogus yra atviras ir jeigu jis atranda tai, kas jam patinka, atranda save, tai jis vėliau, kaip tas traukinukas, pastatytas ant bėgių, labai greitai ir gerai gali važiuoti.

Tik labai svarbu, kad tėveliai nepraleistų to laiko, kada dar vaikas nori sportuoti, nes kai prasideda  paauglystė, jau tada vaiką yra labai sunku išjudinti. Net sportuojantiems tuo paauglystės periodu būna sunku tęsti sportininko kelią. Bet lūžis įvyksta 14-15 metų ir tuomet vėl viskas klostosi sklandžiai. 

– Ar nėra išblėsęs susidomėjimas karatė sportu?

– Aš galiu pasakyti, kad karatė kovos menai yra viena populiariausių sporto šakų Lietuvoje. Tikiu, kad netgi galima drąsiai konkuruoti su krepšiniu. Tik krepšiniui daugiau yra uždegta žalia šviesa. Bet jeigu tokios pat sąlygos būtų sudarytos ir kovos menams, dar neaišku, kas taptų populiaresne sporto šaka.

– Tikriausiai norint būti geru karatistu reikia propaguoti sveiką gyvenimo būdą?

Aš galiu pasakyti, kad karatė kovos menai yra viena populiariausių sporto šakų Lietuvoje. Tikiu, kad netgi galima drąsiai konkuruoti su krepšiniu.

– Jeigu tu esi aukšto meistriškumo sportininkas, žinoma, kad reikia. Čia lygiai tas pat, kaip vairuoti lenktyninį bolidą. Norėdamas gerai važiuoti, pasiekti rezultatų, turi labai gerai jį prižiūrėti. Tad sportininkai, kurie neprižiūri savo organizmo ir mano, kad gali su savimi elgtis, kaip nori, ir vis vien intensyviai sportuoti, labai klysta, nes gali subyrėti kaip neprižiūrimas bolidas.

O man pačiam dabar sąrašų, kuriais turėčiau vadovautis prižiūrėdamas savo veikatą, nebereikia.

Kaip jau minėjau sportuoju 29 metus, esu perskaitęs daug knygų, išbandęs daugybę dalykų ir paprasčiausiai dabar rinkdamasis, kaip gyventi, kuo maitintis, kaip savimi rūpintis, vadovaujuosi intuicija. Tą intuiciją reikia saugoti, jos neprasti, nes kiekvienas žmogus ją turi. 

– O jūsų sūnus – taip pat karatistas?

– Žinote, kiekvieno gyvenimo vingiai yra savi. Štai mano sūnus jau nuo trejų metukų pradėjo sportuoti karatė. Bet jei man karatė buvo egzotika, jam tai – kasdienybė.

Tad gal jam kažkiek įgriso tos treniruotės, todėl jis užsimanė egzotikos ir lygiagrečiai su karatė sportu  pradėjo žaisti krepšinį. Kai jis tapo paaugliu, aš jam leidau pasirinkti, kas labiau patinka. Jo pasirinkimas buvo – krepšinis. Na, o dabar jis baigė sporto mokyklą ir liko tarsi be vietos, tad vėl pradėjo užsiiminėti karatė.

Žinote, kiekvieno gyvenimo vingiai yra savi. Štai mano sūnus jau nuo trejų metukų pradėjo sportuoti karatė. Bet jei man karatė buvo egzotika, jam tai – kasdienybė.

Nežinau, gal jis dalyvaus jaunimo amžiaus grupės varžybose, vėliau gal bandys dalyvauti suaugusiųjų varžybose. Čia jo teisė rinktis, jokios prievartos nėra.

– Koks laimėjimas jūsų ilgame karatisto kelyje pats maloniausias?

– Aš dabar truputėlį nuklysiu. Būtent praėjusį savaitgalį vyko Europos kiokušin karatė čempionatas be svorio kategorijų. Kai atvažiavau į tą čempionatą su savo mokiniais susitikau su ukrainiečiu, su kuriuo lygiai prieš 18 metų toje pačioje arenoje tokiame pat čempionate koviausi savo pirmojoje kovoje ir kurį nugalėjau.

Tad, žinokite, mane užplūdo labai geri ir malonūs jausmai. Juk nerealu, kad atsirandi toje pačioje vietoje, susitinki tą patį žmogų ir tik tie 18 metų kažkur yra praėję.

Taigi pats didžiausias pasiekimas man buvo papulti į rinktinę ir atstovauti Lietuvai Europos absoliučiame čempionate prieš tuos 18 metų.

– Ar jums yra tekę panaudoti karatė veiksmus gatvėje?

– Galiu pasakyti, kad yra. Paprasčiausiai anksčiau būtent vaikinai, jaunuoliai, kurie sportuodavo, būdavo kviečiami padirbėti apsaugoje – tarkim, šokiuose ar kavinėje ir panašiai.

Ten kartais ir tekdavo sutramdyti išgėrusius žmones. Bet žinote, geram sportininkui su išgėrusiu žmogumi nelabai yra ką veikti: tai taip pat kaip filme „Matrica“ – viskas vyksta sulėtintai. Tik žinoma, reikia nepamiršti, kad apsaugos darbuotojai atlieka kitą misiją. Jie skirti tam, kad apsaugotų klientus, o ne tam, kad demonstruotų savo meistriškumą.

Pasak  29-erius metus kovų menais užsiiminėjančio kiokušin karatė trenerio Andriaus Macijausko,svarbiausia yra kryptingai eiti savo keliu ir iš visų jėgų siekti užsibrėžto tikslo.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Karatė
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką