Sekite 15min Google
Ultrabėgikas Aidas Ardzijauskas bėga per Ameriką ir lanko lietuvių bendruomenes, pagerbdamas Prezidentą Valdą Adamkų, kuriam lapkričio 3 dieną sueis 100 metų. Bėgdamas nuo San Francisko iki Vašingtono, Aidas per JAV neša Trispalvę su Jo Ekscelencijos parašu. Nebraskoje svarbiausia stotele tapo Omaha, didžiausias valstijos miestas.
Miestas, kuriame lietuvių bendruomenė pradėjo kurtis dar XIX amžiaus pabaigoje, ir kuris XX a. pirmoje pusėje buvo vienas pagrindinių lietuvių traukos centrų. Dabar čia lietuvių mažiau, tačiau pėdsakas likęs gilus, ir mes tuo labai netikėtai įsitikinome dar tik artėdami link Omahos.
Elmo miestelyje, visiškai atsitiktinai, sutikome Lisą, vietinės krautuvėlės pardavėją, kuri prisipažino turinti lietuviškų šaknų ir ėmė pasakoti savo šeimos istoriją. Jo proproseneliai, kurių pavardė buvo Petraičiai, į JAV atvyko 1908 metais – iš pradžių į Niudžersį, po to persikėlė į Nebraską, kur netrūko skerdyklų. Būtent darbo vietos skerdyklose tuomet ir masino lietuvius į Nebraską. Lisa prisiminė kelis lietuviškus žodžius – „košė“ ir „pyragas“, o galiausiai pakvietė užsukti į svečius, kad parodytų kelias nuotraukas. Ten nustėrome, kai parodė tikrą lobį – nuotrauką iš 1938 m. Tautinės olimpiados, kurioje užfiksuota Prano Lubino suburta Amerikos lietuvių rinktinė. Toje rinktinėje žaidė ir Lisos giminaitis.
Šis susitikimas gerokai pagyvino bėgimą per Nebraską, kuris... nebuvo labai malonus. Bėgimas per Nebraską – tai bėgimas per ištisus kukurūzų ūkius. Nenuostabu, nes maždaug 12 proc. visų JAV užauginamų grūdinių kukurūzų užauginama Nebraskoje. Pagal kukurūzų derlių valstija užima trečią vietą šalyje.
„Į Nebraską įbėgome galvodami, kad čia bus vienas lengvesnių etapų. Lygumos, tiesūs keliai, nebelieka kalnų – atrodė, kad galėsime lengviau įveikti kilometrus. Tačiau realybė buvo visai kitokia. Pataikėme ant kukurūzų derliaus nuėmimo sezono – keliuose zujo kombainai, sunkvežimiai ir kita technika, o vietomis teko bėgti per dulkių stulpus. Be to, buvo labai daug uodų, kurie apspisdavo vos stabtelėjus. Keiksnojome Kolorado kalnus, bet ir Nebraska pateikė savų iššūkių“, – kalbėjo Aidas.
Temperatūrų svyravimai – dar vienas nemalonus išbandymas Nebraskoje. Kai kuriomis dienomis Aidas bėgimą pradėdavo anksti ryte, temperatūrai nukritus iki -5 laipsnių. Po kelių valandų saulė įšildo orą iki +20.
„Organizmui tai tikras šokas. Išeini ryte, kai temperatūra siekia -5 laipsnius, o po kelių valandų jau bėgi esant +20. Vienu metu turi saugotis šalčio, o netrukus jau galvoji, kaip neperkaisti“, – sakė Aidas.
Nebraskoje Aidas įpusėjo Ameriką tikrąja to žodžio prasme. Kozado miestelyje kirto 100-ąjį dienovidinį, kuris tarsi perpjauna Ameriką per pusę: į drėgnesnius rytus ir sausesnius vakarus. Taip atsidūrėme rytinėje Amerikos pusėje.
Spalį bėgdamas per Amerikos miestelius, nori nenori, artėjančio Helovyno dvasią tikrai pajusi. Ir gražu, ir šiurpu – Aidas prie viena kitą pranokstančių dekoracijų, puošiančių gyvenamuosius namus ar viešas miestelių erdves, kartais stabteli nusifotografuoti, bet pats pripažįsta, kad jam ši šventė svetima. „Neeeee...“, – purto galvą, paklaustas apie populiarėjančias Helovyno tradicijas Lietuvoje.
Ko gero, nebesuskaičiuosime, kiek kartų vietiniai gyventojai stebėjosi tuo, kad Aidas bėga per Ameriką. Dažna reakcija neapsieina be tipinio amerikietiško keiksmažodžio. „Tikrai bėga? Savomis kojomis?“, – jau ne kartą girdėjome.
Ir jei Vakarų pakrantėje, arčiau San Francisko, dažnas sutiktas žinodavo, kur ta Lietuva, gilyn į šalies vidurį – tokių sutikdavome vis rečiau. Gal todėl nustebino ir nudžiugino vienoje Nebraskos sendaikčių parduotuvėje sutiktas vyriškis, kuris žinojo ne tik Lietuvą, bet ir Sabonį. Kadangi tai buvo beisbolo sirgalius, su Aidu pasikalbėjo ir apie lietuvių pėdsakus Amerikos beisbole.
Tik pasiekę Omahą, didžiausią Nebraskos miestą, pirmiausia nuskubėjome į spa centrą, kur lašelinės pagalba Aido organizmas buvo papildytas svarbiausiomis medžiagomis. Tai vietos lietuvių Ramintos ir Arvydo Urbonavičių nedidelė dovana, padėjusi atgauti jėgas.
Kad Omahos lietuviai šilti ir svetingi, įsitikinome ir netrukus, kai atvykome į susitikimą lietuvės Palmiros šeimai priklausančioje sveiko maisto užkandinėje R.U.B. Soti vakarienė, smagūs pokalbiai, bendros nuotraukos ir, žinoma, Omahos lietuvių palikti palinkėjimai ant vėliavų, kurios kartu su Aidu keliauja per Ameriką – Trispalvės bei Amerikos lietuvių bendruomenės vėliavos.
Pažintis su Omahos lietuvių bendruomenės vadove Danguole Antanėlis:
Omaha tapo dar viena stotele, kurioje Aidas pasikrovė jėgų – emocinių ir fizinių, tačiau kelias čia nesibaigė, jis tęsiasi toliau. „Plattsmouth Toll Bridge“, istoriniu plieniniu santvariniu tiltu, jungiančiu Nebraską su Ajova per Misūrio upę, persikėlėme į Ajovą, šeštąją valstiją mūsų kelyje.
Šis tiltas buvo atidarytas 1929 m. ir pakeitė čia naudotą keltų paslaugą. 1993 m. jis įtrauktas į JAV Nacionalinį istorinių vietų registrą. Tiesa, Aidą lydinčiam kemperiui teko sukti nemenką ratą aplink, mat viršijo leistiną svorio normą.
Įspūdį apie Ajovą susidarėme gan greitai – kraštovaizdžiai labai priminė Lietuvą. Ja ir artėjome link Čikagos, kur Aido laukia dar vienas susitikimas su lietuviais. Su Lietuva.
