Formaliai žiūrint, Lietuvos lengvaatlečiai iškovojo dvi šeštąsias ir vieną septintąją vietą. Dar formaliau žiūrint vieną šeštąją vietą iškovojo net keturios lietuvaitės. Pasaulio ar Europos vasaros čempionate tai būtų tikrai daugiau nei vidutinis rezultatas. O Olimpinėse žaidynėse, nestartuojant V.Aleknai – ir padorus pasiekimas.
Tačiau akivaizdu, kad uždarų patalpų čempionatas, ir dar pirmaisiais olimpinio ciklo metais – visiškai kito kalibro pirmenybės. O ir viena šeštoji vieta labai prašosi į kabutes – neformaliai ji yra paskutinė.
Bet kokiu atveju, patekimas tarp šešių stipriausių Europos moterų estafečių komandų – didelis įvertinimas. Komanda startavo be savo lyderės Eglės Balčiūnaitės, tad pasiektas rezultatas dėsningas. Žinoma, jis būtų kiek geresnis jei būtų startavusi Eglė, arba čempionate būtų bėgama 4x100 ar 4x200 metrų.
Žvelgiant į visų mūsų šalies lengvaatlečių rezultatus plika akimi matomas pagrindinis dėsningumas – geriausiai pasirodė sportininkai, turintis tokio lygio turnyrų patirties. Tai patvirtina ir viena išimtis, tačiau Povilo Mykolaičio rezultatas irgi atspindi dabartinę mūsų šuolininkų padėtį Europoje.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Viktorija Žemaitytė |
Lina Grinčikaitė ir Viktorija Žemaitytė – šaunuolės. Lina jau ne pirmame turnyre įrodinėja, kad Lietuvos patekimas į sprinto elito sąrašus – jau ne utopija. L.Grinčikaitė tapo pirmąją šalies sprintere, patekusia į Europos čempionato finalą. V.Žemaitytė nedalyvavo daugiakovėje daugiau nei pusę metų – sugrįžimas į rungtį žiemos sezone atrodo išties įspūdingai – vis gerinami ir atskirų rungčių ir bendrieji rezultatai. Londone tikrai turėsime lygiavertę pamainą Austrai Skujytei.
Kita rinktinės dalis – debiutantai, kuriems tai buvo pirmasis rimtas suaugusių turnyras. Visi svajojo apie savo žvaigždžių valandą ir kuo geresnius rezultatus, tačiau realybė tokia – nei R.Stanys, nei M.Jurgilas, nei D.Aučyna stebuklų neparodė. Tačiau neparodė ir „stebuklų“ blogąja prasme, o tai jau optimizmas. Buvo sezono rezultatų vidurkis ir nepaskutinės vietos bendrojoje įskaitoje.
Kartais susimąstau – o kas vis dėlto geriau – likti paskutiniam gerinant Lietuvos rekordus, ar būti vidutiniokais, su kuriais anksčiau ar vėliau bus skaitomasi. Vienareikšmiškai linkstu prie pastarojo varianto – net ir druska užtaisytas šautuvas vieną kartą ims ir iššaus. Patirties tikrai pasisemta ir lieka tikėtis, kad visos naujos emocijos ir atradimai bus išnaudotos tobulėjimui, o ne nosies rietimui prieš kolegas.
Visi kalbinti atletai kaip vienas, be patirties trūkumo įvardijo ir kitą „netikėtumą“, lėmusį rezultatus. Gal kai kam toks pasiteisinimas atrodys banalus, tačiau tai yra... Turino maniežo danga. Lietuvos sportininkams ji buvo naujiena – tokios gimtinėje jie nebuvo matę. Ir tai tikrai ne dėl to, kad mūsų maniežuose ji modernesnė ir labiau šiuolaikiška. Per vieną ar dvi treniruotes joks pasaulio lengvaatletis nesugebėtų pakeisti įsibėgėjimą šuolio metu, ar žingsnio ilgio bėgime. Tad šia prasme – jaunimo rezultatai leidžia traktuoti juos kaip gerą repeticiją Europos U23 jaunimo čempionatui Kaune liepą.
Gal kai kam toks pasiteisinimas atrodys banalus, tačiau tai yra... Turino maniežo danga
O štai šioje vietoje kyla labai netikėtas ir net revoliucinis klausimas – o gal mūsų jaunimas į tokio lygio varžybas patenka „per vėlai“? Juk buvo čempionate gerokai jaunesnių atletų su gerokai kuklesniais asmeniniais rezultatais. Galima tik spėlioti, kas būtų jeigu į čempionatą būtų vykę dar jaunesni sportininkai, kuriems nebūtų keliami jokie tikslai, išskyrus patirties kaupimą. Gal tuomet, pasiekus 20-21 metų amžių, jų rezultatai Lietuvoje ir tarptautinėse varžybose skirtųsi kur kas mažiau? Arba sportininkų bent nebestebintų „egzotinės“ dangos ar ryškus apšvietimas?
Tačiau ratas „užsidaro“ ties supratimu, jog mes nesame tokie dideli gyventojų ar lengvaatlečių skaičiumi ar turtingi finansais. Mes tikrai nepajėgiame ir niekada nepajėgsime suburti atskiros rinktinės, kurios pasiruošimo ciklas būtų orientuotas į žiemos sezoną. Tokias galimybes turi, pavyzdžiui, Rusija, kuri ir „antrąja“ sudėtimi nesunkiai susišlavė 10 aukso medalių bei pirmą vietą bendroje komandinėje įskaitoje.
Dėl skirtingų priežasčių Turine nestartavo trys pajėgūs lengvaatlečiai – Austra Skujytė, Eglė Balčiūnaitė bei Vitalijus Kozlovas. Jų rezultatai tikrai nebūtų sugadinę bendro vaizdo. Tačiau Austra ir Eglė traumuotos, o Vitalijaus atvejis verčia panagrinėti jį kiek plačiau ir kita plotme. Pagal šio sezono rezultatus bėgikas ko gero būtų bėgęs 800 metrų finaliniame bėgime. Juo labiau ir varžybų sistema Vitalijui buvo palanki – pirmyn atletai žengdavo ne pagal rezultatus, o pagal vietas bėgimuose – atrankos bėgimų rezultatai skyrėsi net 6 sekundėmis. Tačiau šiuo atveju nugalėjo Vitalijaus ir jo trenerės profesionalumas – čempionatas būtų sujaukęs pasirengimo vasaros startams grafiką. Daugelis sportininkų žino, kad ideali sportinė forma neateina per vieną dieną ar savaitę ir ji nėra išlaikoma viso sezono metu. Po optimalios formos įgijimo, reikia laiko „iš jos išeiti“, kaip ir reikia laiko vėl ją pasiekti.
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Lietuvos lengvaatletės |
Tad vėl susiduriame su paradoksu – žiemos sezonas per trumpas dviem ar trim optimalios formos pasiekimams. Pagrindiniai Lietuvos sportininkų startai, kuriuose jie kovojo dėl kelialapių į Europą vyko sausio-vasario mėnesiais. Štai ir dilema – nori važiuot į Europą – įvykdyk normatyvą – beje, labai aukštą normatyvą. Įvykdžius normatyvą Lietuvos čempionate (o tai dažniausiai reiškia asmeninį sportininko rekordą), dar mėnesį išlaikyti panašią formą sunku. O jei pasirengimo ciklas orientuotas būtent Europos čempionatui, įvykdyti normatyvo galimybių beveik nėra... „Uždaras ratas su nematyta danga“ iš dalies paaiškina mūsų sportininkų rezultatus Turine.
Estijos lengvaatlečiai Turine iškovojo du aukso medalius, tikėtina, jog planavo ir trečiąjį (tačiau šuolininkas į tolį varžybų nebaigė dėl traumos). Galima spėti, kad šiuolaikinė danga ir šiuolaikinis maniežas šios šalies atletų neglumino, o net padėjo jiems (kaip ir tai, jog Estijos rinktinės trenerių sąrašuose rasime ir Lietuvai itin artimų pavardžių). Vėlgi galiu tik spėti, kad Taline ar kitame Estijos mieste tikrai yra pastatytas naujas ir modernus lengvosios atletikos maniežas – šiuo atveju tai turi tiesioginę įtaką žiemos sezono rezultatams.
Mūsų šalyje yra keturi dengti maniežai... ir visi kaip patriarchai dar mena sovietinius laikus. Ar kas skaičiavo, kiek lėšų per nepriklausomybės dvidešimtmetį išleista jų kosmetiniams remontams. Manau, gerokai daugiau, nei kainuoja vienas šiuolaikinis maniežas. Mūsų lengvaatlečiai apie tai pasvajoja... ir važiuoja treniruotis į Lenkiją ar kitas šalis... Tačiau ten išsiųsti šalies federacija teišgali tuos, kurie jau pasiekė rezultatų ant guma padengto betono – pasižvalgo žmonės anapus sienų ir Lietuvos čempionate dalyvauja sukandę dantis... Ir labiausiai pergyvena ne dėl rezultatų, o duobių bėgimo bei šuolių takuose ar po bėgimo takelius skraidančių rutulių.
Uždaras ratas su nematyta danga iš dalies paaiškina mūsų sportininkų rezultatus Turine.
Naujoji Vilniaus valdžia savo prioritetų sąrašuose paminėjo „Žalgirio“ stadioną ir Sporto rūmus – o kad šiame sąraše atsirastų ir kukli pozicija seneliui Žemaitės gatvėje... Gal tada turėtumėm sporto karalienės čempionų ir žiemą.
Dabartinė situacija šioje sporto šakoje besidarbuojančių fanatiškai atsidavusių žmonių dėka yra kaip niekada gera – auga naujoji karta, kuri žingsnis po žingsnio įrašo vis naujas eilutes Lietuvos rekordų lentelėse, kurios kai kurių rungčių archyvuose dulka ne vieną dešimtį metų. Ar dulkės dar jie dar tiek pat, priklauso jau ne vien nuo entuziazmo... priklauso ir nuo dangos mūsų maniežuose...
Skeptikai sakys – „kam mums tas žiemos sezonas, ir kam mums ta lengvoji atletika, kai turime V.Alekną ir krepšinį?" Tačiau būtų miela ir malonu išgisrti žodį „Lietuva“, tariamą Jamaikos ar Etiopijos dialektu... ten, kur lengvoji atletika už krepšinį gerokai populiaresnė.
