 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Airinė Palšytė |
Šis sezonas Airinei prasidėjo neįtikėtinai – LAF taurės varžybose Vilniuje ji įveikė kartelę, iškeltą į 1,92 metro aukštį bei tapo jauniausia tarptautinės klasės sporto meistre šalies lengvosios atletikos istorijoje. Kartu šis rezultatas tapo bilietu į pirmąjį Airinės gyvenime suaugusių pasaulio forumą. Ar tai buvo netikėtas, tarsi loterijoje išloštas bilietas pačiai šuolininkei? „Prieš sezoną vis pažiūrinėdavau normatyvus į įvairias varžybas, tarp jų ir pasaulio čempionatą. Ir galvodavau: „o, kad aš tiek šokčiau – na, gal kada nors...“ Tikrai tiek stipriai savim nepasitikėjau ir negalėjau sakyt: „taip, aš ten važiuosiu, įvykdysiu aš tą normatyvą“, todėl jį įvykdžius, kelias dienas negalėjau tuo patikėt. Tik prieš keletą dienų pajutau, kad visa tai – realu. Jau ir jaudulys imt pradėjo...“
Kiekvienas sportininkas turi svajonių, didelių ir mažų – kurią lentynėlę Airinės svajonių spintelėje užimdavo dalyvavimas suaugusių pasulio čempionate? „Nors savo lygiu pasaulio čempionatai yra lygūs olimpinėms žaidynėms, pastarosios iškeliamos aukščiau. Man irgi didžiausia siekiamybe lieka Olimpinės žaidynės, galbūt net ne vienos. Kol neturėjau pasaulio čempionato normatyvo, visus planus ir svajones dėsčiau būtent 2012 metų Londonui – technikos tobulinimas, treniruočių intensyvumas. O dabar dėl to jau per daug nesijaudinu – dirbu taip, kaip dirbau, stengiuos akcentuoti psichologiją. „Peršokau“ dvejus metus planų, tad Olimpiada jau nebėra tokia svajonė, kokia buvo anksčiau – tai tik dar vienas įrašas ateities planuose.“
Kaip pasikeitė treniruočių procesas po to, kai tapo aišku, kad žiemą atsiranda iki tol neplanuotas startas, taip pat Europos čempionatas Barselonoje? „Keista, jog daug kas galvoja, jog ruoštis vienoms ar kitoms varžyboms reikia skirtingai. Šuolio į aukštį esmė – aukštis kyla, o tu turi daryt tą patį. Tik tada nugalėsi kartelę ir įveiksi anksčiau neįveiktą aukštį. Ruošiantis čempionatui nekeitėme jokių treniruočių planų, darome tą patį, kaip ir iki kitų varžybų, šokinėjame vis dar tiek pat kartų per savaitę. Aišku, atsirado šiek tiek daugiau psichologinio pasiruošimo – tai vienintelė naujovė.“
Dauguma sportininkų apie keliamus tikslus ir rezultatus konkrečiose varžybose kalba labai atsargiai ir be jokių skaičių, tuo tarpu Airinė šiek tiek išsiskiria. Kokius tikslus kelia ji pati, trenerė, lengvosios atletikos federacija? „Galbūt pradėsiu nuo savęs, nes šokinėt reikės man. Giliai širdy visi turi svajonių, todėl nuo jų neišsisuksiu ir aš, bet apie tai iš anksto nekalbama. Vertinu save ganėtinai objektyviai – peršokti pradinį man bus psichologiškai sunku (visgi tokio dar nesu šokus atrankoje), tačiau manau, jog peršoksiu, ir bendroje povaržybinėje statistikoje rezultatas turėtų svyruoti nuo 1,85 metro iki daugiau. Žinoma, stengsiuos iš paskutiniųjų, važiuoju ne susirinkti autografų ar pabendrauti su šeichais, važiuoju ne tik semtis patirties ar „apsišaudyti“, važiuoju kovot dėl kiekvieno centimetro ir kiekvieno bandymo. Trenerė mano, kad vien patekimas į tokias varžybas yra didelis laimėjimas, iš dalies su tuo sutinku. Federacijos tikslų negirdėjau, bet, niekam nenuostabu, jog visada valdžia tikisi kuo geresnių ir aukštesnių rezultatų. Labai daug kas priklauso nuo sėkmės, o aš stengsiuos, tikiu, kad man turi pavykt.“
Kai kas teigia, kad tokiame amžiuje dalyvavimas suaugusių varžybose sportininką gali traumuoti psichologiškai, Iš ankstesnių Airinės pasisakymų galima spėti, jog ji su šiuo teiginiu nesutinka. „Tikrai nesutinku. Koks gali būti traumavimas, kai jaunam žmogui yra suteikiama galimybė pažinti, stebėti, mokytis, kaupti patirtį. Suaugusiųjų varžybose Lietuvoje dalyvauju jau ne pirmus metus. Labai džiaugčiausi, jei tokių varžybų (suaugusiųjų) tarptautinėje arenoje būtų kuo daugiau. Reikia to nedidelio streso, kad galėčiau iš to krautis patirtį. Pirmą kartą bus baisu, antrą – mažiau, o trečią kartą jau galbūt visai nežymiai. Trenerė man sako – esi tarsi išlepintas ančiukas, kuris lyg ir moka plaukt, bet vandens dar nematė. Tad reikia įspirti tą ančiuką į vandenį, sukelt jam stresą ir leist kabarotis pačiam. Juk tik taip išmokstama plaukt. Vien teorijos neužtenka.“
Kaip šuolininkė mano, kuris komponentas labiausiai įtakos jos pasirodymą Dohoje – aplinka, šuolininkės šalia ar dar kas nors kito? „Paradoksalu, bet turbūt patirties stoka – tačiau nedrįsčiau teigti, kad tai įtakos tik į blogąją pusę, taip pat labai aukštas konkurenčių lygis. Esu tikra, kad po tokio starto pasaulio jaunimo čempionate Kanadoje jausiuos visiškai rami ir nedrebančiomis kinkomis. O geriausios pasaulio aukštininkės šalia – tik teigiamos emocijos, gera bus jaustis viena iš jų.“
Ar jaunoji šuolininkė domisi, kurios stipriausios pasaulio šuolininkės startuos čempionate, ar analizuoja jų pasirodymus? „Taip, seku šio sezono statistiką, atskiras šuolininkių biografijas, progresą. Lyginau su savim, žiūrinėjau, kiek kokia šuolininkė šoko būdama mano amžiaus. Jau žinau, kad jauniausia čempionato dalyvė po manęs bus bent 5 metais vyresnė. Tačiau tai kelia ne baimę, o malonų kirbuliuką širdy – aš tarp patyrusių šuolininkių būsiu gerokai anksčiau nei kitos.“ Bet juk būtent dėl šių faktų žiniasklaidos dėmesys lietuvaitei beveik garantuotas, tikėtina, jog jis bus gan įkyrus. Ar būsima žurnalistė (būten šią specialybę Airinė žada rinktis vasarą, baigusi vidurinę mokyklą) tam ruošiasi? „Žiniasklaidos dėmesys niekam nekenkia, todėl tikrai neatsiribosiu ir nebėgiosiu nuo žiniasklaidos, jei iš tikrųjų ten manimi kas nors domėsis. O kažkokio didesnio ruošimosi iš savo pusės nerengiu. Tereikės prisiminti savo anglų kalbos žinias ir būti drąsiai. To užteks. Kuo greičiau tai praeisiu, tuo geriau bus man pačiai “
Ir pabaigai – A.Palšytės prognozės – kaip atrodys šuolio į aukštį garbės pakyla po finalo? „Jei neatsitiks kažkas paranormalaus pirma bus Blanka Vlasič, antra Ariane Fridrich. Trečia....neprognozuosiu.....“
