Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos ultramaratono čempionas Ruslanas Seitkalijevas: „Yra buvę, kai finišą pasiekiau praradęs sąmonę“

Ruslanas Seitkalijevas
Aurimo Kuckailio/15min nuotr. / Ruslanas Seitkalijevas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Likus mažiau nei dviems mėnesiams iki tradicinių Nidos ultramaratono varžybų, kurios šiemet vyks gegužės 28 d., bėgikai pradėjo dairytis į varžovus. Šiemet prie 100 kilometrų starto linijos vėl stos pernai Lietuvos čempionu tapęs 24 m. Ruslanas Seitkalijevas.

Bėgikams pažįstamas kaip būsimasis kunigas, vaikinas nuo praėjusio rudens studijuoja psichologiją Klaipėdos universitete. Ultramaratonininkas atviras – noras siekti rezultatų bėgimo trasose buvo viena iš priežasčių, kodėl jis nutarė atsisveikinti su kunigų seminarija.

– Ruslanai, prieš porą metų debiutavai ultramaratono varžybose Nidoje ir tapai nugalėtoju. Pernai apgynei Lietuvos čempiono vardą. Koks tavo tikslas šiemet?

– Turbūt nenustebinsiu pasakydamas, kad norėčiau apginti iškovotą titulą. Žinau, nebus lengva, nes susirinks daug pajėgių bėgikų. Be to, šis pasirengimo laikotarpis man nebuvo itin sėkmingas, persekiojo įvairios traumos ir ligos. Bet planas vis vien išlieka patekti tarp trijų stipriausių bėgikų Lietuvos čempionate. Sakau atvirai, neplanuoju siekti jokių rekordų, nes tam dar reikia laiko.

– Įveikti 100 kilometrų sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Papasakok, kaip ruošiesi varžyboms?

Treniruojuosi išties nemažai, bet, aišku, visada galima daugiau. Per dieną bėgimui skiriu nuo valandos iki dviejų, įveikdamas nuo dešimt iki dvidešimt penkių kilometrų. Per savaitę treniruojuosi keturias–penkias dienas. Dar žaidžiu krepšinį dvejose pirmenybėse – žaisdamas ugdau greitį. Ir toliau lieku ištikimas sau, nenaudoju jokių specialių priemonių. Taip pat didelį dėmesį skiriu psichologiniam pasiruošimui: skaitau motyvacinę literatūrą, žiūriu įkvepiančius filmus, klausau patriotinių dainų, kalbuosi su atitinkamais žmonėmis. Psichologija per varžybas, mano manymu, vaidina ne mažesnį vaidmenį nei fizinis pasiruošimas. Asmeniškai esu ramus, nes jaučiu, kad esu gana tvirtas psichologiškai tiek trasoje, tiek gyvenime.

– Kas tau padeda treniruotis? Turi trenerį, ar viską sprendi pats?

– Trenerio neturiu, jokiam klubui nepriklausau. Viską, atsižvelgdamas į savo organizmo poreikius, sprendžiu pats. Gerai jaučiuosi – bėgu tą dieną daug ir greitai, blogai – tada mažiau ir lėtesne sparta. Treneriui būčiau ne itin parankus atletas, nes kam vargti kasdien su sportininku, kuris per metus sudalyvaus daugiausiai trijose varžybose? Bet man tai nėra didelė problema. Draugams juokaudamas sakau, kad esu vienas geriausių Lietuvos bėgimo trenerių, jei net ir nepabaigęs šios specialybės studijų sugebu paruošti Lietuvos čempioną.

 – Ultramaratonas – labai sunki rungtis. Labai daug žmonių mano, kad tokie bėgimai yra kūno alinimas. Ar per tuos metus, kai bėgioji, pastebėjai kokių nors neigiamų sveikatos pokyčių? O gal atvirkščiai, fizinė būklė pagerėjo?

– Tokių žmonių akiratis yra labai menkas. Mano fizinė būklė ne blogėja, o vis gerėja. Tuo pačiu jaučiu, kad tampu vis tvirtesnis ir savo vidumi. Ultramaratonas dovanoja ryžtingumo, atkaklumo, drąsos, pasitikėjimo savimi ir kitais bei, žinoma, geros nuotaikos.

– Kuri distancijos dalis tau yra lengviausia ir kuri – sunkiausia?

– Lengviausia yra pirmoji bėgimo pusė, sunkiausioji dalis prasideda kai lieka 30– 25 kilometrai iki finišo.

– Ar yra tekę patirti būseną, kurią ilgų nuotolių bėgikai vadina „siena“, kai atrodo, kad nebėra jėgų bėgti toliau ir norisi viską baigti?

– Be abejo, tikriausiai kiekvienas bėgikas nors kartą yra pajutęs šią būseną... Bet mes, ilgųjų nuotolių bėgikai, tuo ir išsiskiriame iš kitų, kad atsimušę į tą vadinamąją sieną nesustojame, o atkakliai siekiame finišo. Norite tikėkite, norite ne, bet yra buvę, kad porą kartų finišą pasiekiau praradęs sąmonę.

– Kas tau svarbiau – įveikti distanciją ir kirsti finišo liniją, ar iškovoti pergalę?

– Man visada norisi laimėti. Man tai ir yra svarbiausias dalykas. O jei tai nepavyksta, norisi nors pagerinti savo asmeninį rezultatą.

– Esi dalyvavęs ir pasaulio, Europos ultamaratono čempionatuose. Ar gali palyginti varžybas su tomis, kurios kasmet gegužės pabaigoje vyksta Nidoje?

– Nidoje be galo malonu bėgti. Užsienis ir liks užsienis. Nida – savas kraštas, sava saulė, savos kopos, galiausiai savi žmonės. Lietuvoje pasigendu didesnio susidomėjimo varžybomis, karštesnio palaikymo.

– Tave bėgikai pažįsta kaip būsimą kunigą. Ar vis dar tęsi mokslus seminarijoje? Kokie pokyčiai įvyko tavo gyvenime per metus laiko?

– Gal daugeliui bus šokas, bet pasakysiu, kad nutraukiau studijas seminarijoje. Kalbant apie sugrįžimą, niekada nesakau kategoriško „ne“. Ar tam įtakos turėjo ultramaratonas? Taip, ir nemažai. Kol esu jaunas ir turiu parako, norisi bėgti. Tyliai pasvajoju ateityje ir apie aukštas vietas pasaulio ir Europos čempionatuose, nesvarbu, ar tai būtų šimtas kilometrų, ar net paros bėgimas. Na, o dabar studijuoju Klaipėdos universitete, pasirinkau psichologijos specialybę ir tuo esu labai patenkintas. Ateityje norėčiau įgyti sporto psichologo magistrą.

– Ar jau domėjaisi su kuo teks rungtis Nidos ultramaratono varžybose? Ar vėl sieksi apginti Lietuvos čempiono titulą?

– Taip, domiuosi tuo nuolat. Jau yra užsiregistravę trys dešimtys dalyvių, iš kurių jau dabar apie dešimt gali pretenduoti tapti nugalėtojais.

Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką