Dukart olimpinių žaidynių dalyvė šiuo metu jau galėjo būti Tokijuje ir rengtis kitą savaitę prasidėsiančioms žaidynėms, bet kelią į jas bėgikei užkirto trauma.
Lengvaatletė atvirame įraše atskleidė, kas ją kamavo pastaraisiais mėnesiais ir į pirmą vietą iškeldama sveikatą pripažino, kad būtent trauma jai užkardė kelią į Tokiją.
„Sunku. Nekenčiu skųstis, bet velniop, mane tai padarys tik stipresne.
Jau eilę mėnesių mane kankina sveikatos problemos. Nuo praėjusių metų jaučiausi atsigavusi ir grįžusi į vėžes. Buvau laiminga, džiaugiuosi kiekvienu žingsniu, kurį dėjau bėgdama, kiekvienu prakaito lašu, kuris nuvarvėdavo, net tuo sunkiu kvėpavimu po finišo, kai klūpėjau ant kelių, nes jaučiau, kad darbas, kurį ką tik įdėjau, artina mane prie tikslo.
Prieš kelias savaites nuostabią saulėtą dieną Šveicarijoje bėgau 150 metrų bėgimus su komanda ir turėjau finišuoti, bet negalėjau... Mano sena trauma sugrįžo ir sustabdė mane viduryje mėgstamiausios treniruotės. Kaip? Kodėl?! Kėliau daugybę klausimų ir labai liūdėjau.
Po to turėjau priimti skausmingą sprendimą ir susitaikyti, kad nebūsiu pajėgi kovoti dėl trečiųjų savo olimpinių žaidynių Tokijuje. Taip, mano draugai, TREČIŲJŲ... Įspūdinga, ar ne? Traumai reikėjo laiko ir nebuvo šansų, kad pasveiksiu ir galėsiu bėgti pakankamai greitai iki paskutinių terminų. Neslėpsiu: Tokijas buvo mano svajonė. Atidaviau visą savo energiją, laiką, pastangas ir pinigus, kad tai įvyktų. Bet visi žinome, kad profesionalus sportas be traumų yra beveik neįsivaizduojamas. Niekas nėra apsaugotas. Yra kaip yra.
Nesu tik sportininkė. Esu ir moteris. Sveikata yra svarbesnė už bet kurį medalį. Tad jeigu mano kūnas prašo daugiau laiko, sulėtinti, aš padarysiu viską, kad pasiekčiau svarbiausius tikslus.
Girdėjau pakankamai žmonių, kurie sakė, rašė, šaukė ar šnibždėjo man: „Egle, esi per sena, per lėta, nepakankamai gera, tavo laikas pasibaigė, esi per stora, turėtum galvoti apie vaikus, esi apgailėtina, geriau pasitrauk ir t.t.“
Bet su visa pagarba atsakysiu į tai: „Aš nesu jūs, aš Eglė ir aš darysiu tai savo būdu. Nešvaistykite energijos bandydami paaiškinti ar įrodyti man, ką aš turėčiau daryti, jei aš to neprašiau, kadangi manęs nepažįstate. Gerai?“
Tikiu svajonių galia. Tikiu žmoniškumu. Tai ne pabaiga, kol aš pati taip nenuspręsiu. Gali būti, kad man teks eiti į mūšį daugiau nei kartą, kad laimėčiau.
Sustabdžiau treniruotes kuriam laikui, kad įsitikinčiau, jog atsigausiu psichologiškai ir fiziškai po visų sunkių išbandymų. Manęs laukia pokyčiai.
Ačiū visiems, kurie laikosi šalia manęs. Palaiko, padeda ir tiki manimi! Tai neįkainojama! Esu daugiau nei laiminga jus turėdama. Negaliu sulaukti, kada atversiu naują puslapį ir pasidalinsiu juo su jumis! Tad iki susitikimo takelyje, nes mes tai galime!“, – rašė E.Balčiūnaitė.
