Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 13d. 16:12

Jautri amerikiečio išpažintis – sunkiausiu metu padėjo varžovas rusas

Chrisas Mazdzeris
„Scanpix“/AP nuotr. / Chrisas Mazdzeris

Rogutininkas Chrisas Mazdzeris Pjongčango žaidynių finale iškovojo sidabrą ir šventė kaip reikiant. Amerikietis atskleidė, kad prieš olimpines žaidynes susidūrė su įvairiais sunkumais ir sulaukė netikėtos pagalbos iš varžovo ruso.

Amerikietis neįvardijo Rusijos rogutininko, tačiau atskleidė, kad šis galvodamas, kad jau nebegalės varžytis olimpinėse žaidynėse pasiūlė amerikiečiui savo rogutes. Profesionalų sporte to praktiškai nebūna.

„Jis norėjo pamatyti, ką gali jo rogutės. Tai buvo tikrai geros rogutės, ne kokios 20 metų senumo, bet pačios naujausios“, – aiškino sidabrą iškovojęs sportininkas.

Yra tas žmogiškas ryšys, kuris peržengia šalis ir kultūras.

Ch.Madzeris prieš olimpines žaidynes treniravosi Latvijoje ir buvo gilioje asmeninėje krizėje. Tuomet amerikietis pasidalijo jaudinančiu įrašu socialiniame tinkle.

„Mane žudo faktas, kad aš kažkodėl nebegaliu varžytis su pačiais geriausiais ir nežinau, kodėl. Ateina laikas, kai tu atiduodi viską, bet tikėjimas savimi blėsta. Ir aš beveik tame taške. Dėl man nežinomų priežasčių viskas tiesiog nesiklosto taip, kaip norėčiau“, – širdį išliejo rogutininkas.

Amerikietis pasinaudojo varžovo pasiūlymu ir išbandė rogutes, tačiau jis buvo joms per didelis.

Tačiau Ch.Madzerį sužavėjo ruso gestas: „Manau, tai rodo, kad mes rūpime vieni kitiems. Yra tas žmogiškas ryšys, kuris peržengia šalis ir kultūras. Sportas yra nuostabus būdas tam pasiekti.“

I took this picture right after walking home from the track after a less than ideal race. Even after an hour I could still feel the anger, frustration and disappointment deep inside and it was still coming through my eyes. What kills me on the inside is not the fact I made a few small mistakes, what kills me and has been driving me wild for over a year now is the fact that no matter what I do my top speed and ability to be with the top guys in the world has disappeared, and I don’t know why. (Also probably the fact that I really care) There comes a point where giving it everything you have and believing in yourself starts to fade away and I am almost to that point. For some reasons unknown to myself, things are not working out as planned. Why keep pushing on then? Well, for starters I still believe in myself and am confident with my sliding and starts. I am not someone to walk a way during a struggle although this struggle seems to be getting the best of me... Finally, there is no way I can give up with the biggest race of my life being just weeks away and even though the last thing I want to do right now is think about Luge, that’s what I am going to do this afternoon. There is a light somewhere in this dark cave that I feel like I am stumbling aimlessly through at times and you better damn believe I’m going to find it. Thank you to everyone who has always believed in me, I want you to know that you always help me get through the tough times and I am looking forward to sleighing the future ???????????? I thought about waiting to post this until after laying down and contemplating things over but writing that actually felt very cathartic. Screw it, post!

A post shared by Chris Mazdzer (@mazdzer) on

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką