Jis dar tik pradeda lipdyti rinktinės žaidimą, tačiau pokalbio metu atskleidė savo tikslus. Jis siekia, kad rinktinė žaistų protingiau, mokytųsi iš savo klaidų, o vieną dieną regbį žaistų taip, kaip „Barcelona“ žaidžia futbolą. Svarbiausia Lietuvoje įtvirtinti regbio filosofiją. Tai vienintelis sportas, kuriame po rungtynių varžovai susirenka trečiajam kėliniui – aptarti rungtynes ir kartu atšvęsti.
– Kaip prasidėjo jūsų regbio kelionė?, – 15min.lt paklausė L.Naujalio.
 |
| asmeninio archyvo nuotr./Linas Naujalis |
– 1991 metais pradėjau žaisti Šiaulių „Vaire“. Tuomet dar buvo jaunimo komanda, kuri ugdė žaidėjus „Vairui“, bet vėliau atsiskyrė ir tapo nauju klubu. Aš dar spėjau pereiti į „Vairą“. Nuo 1996 metų pradėjau žaisti rinktinėje. 2000 metais išvažiavau gyventi ir žaisti į Vašingtoną, JAV. Tikriausiai įsimintiniausia buvo žaisti Superlygoje, tai aukščiausia regbio lyga Amerikoje. Mūsų klubui neblogai sekėsi. Taip ir bėgo dienos, kol susigalvojau, kad reikia kažkokiu būdu grąžinti savo patirtį ir žinias.
– Pradėjote galvoti apie Lietuvą?
– Aš manau, kad Lietuva, apskritai, turi gerų atletų daugelyje sričių, kurie yra aukščiausiame lygyje. Aš tikiu, kad taip ir regbis gali būti viena iš tų sričių.
Mes praktiškai esame tokioje situacijoje kaip krepšinis prieš daug metų. Tuomet kai ir Arvydas Sabonis atvažiuodavo žaisti už rinktinę visas sulaužytas ir be draudimo.
– Ko trūksta, kad taip atsitiktų?
– Naujo požiūrio, trenerių. Manau, kad būtent dabar vyksta šie pokyčiai. Turime sukurti tokią struktūrą, kokią išplėtojo Lietuvos krepšinis. Mes praktiškai esame tokioje situacijoje kaip krepšinis prieš daug metų. Tuomet kai ir Arvydas Sabonis atvažiuodavo žaisti už rinktinę visas sulaužytas ir be draudimo. Tai ir mes dabar ant to žemesnio laiptelio esame. Bet turime galimybę tobulėti, nes yra daug jaunų talentų ir patyrusių žaidėjų, kurie dar nesiruošia į pensiją.
– Kaip skatinti jaunus žaidėjus tobulėti?
– Leidžiame jiems išvykti ir pažaisti užsienyje. Šiuo metu trys vaikinai žaidžia Durbane, Pietų Afrikoje. Ten mokosi ir žaidžia, tobulėja. Išvažiavimas į kitas šalis niekada nepakenks. Juolab, kad jie gali pasisemti regbio kultūros, kuri Lietuvoje dar nėra įtvirtinta.
– Kaip galėtumėte apibūdinti regbio filosofiją?
– Regbio filosofija yra šeima. To, ko išmoksi regbyje, žinosi visą savo gyvenimą. Nesvarbu, kur pasaulyje atsidursi, regbininkai tau padės. Jei aš nuvyksiu rytoj į Džibutį ir susisieksiu su jų regbio bendruomene, jie visuomet man pagelbės. Tai ir yra regbio filosofija. Galbūt taip yra todėl, kad tai vienas iš paskutinių sportų, tapusių profesionaliu. Regbis profesionaliu laikomas nuo 1996 metų. Nuo to laiko žaidimas tobulėja visame pasaulyje.
– Kaip galima vystyti regbį Lietuvoje, jeigu parama ir finansavimas yra menki. Krepšinio klubai neprisišaukia rėmėjų. Ką daryti regbiui?
– Regbiui nereikia milijonų, reikia entuziazmo ir elementarių priemonių. Kiek geresnių stadionų ir aprangos. Viskas. Čia ir žaidėjai daug neuždirba. Net Naujojoje Zelandijoje, kuri yra regbio milžinė, žaidėjų kontraktėliai yra juokingi. Tik aukščiausiame lygyje regbininkai daugiau uždirba. Regbis niekada ir neturės tokių biudžetų kaip krepšinis ar futbolas. Bet tai nėra svarbu. Mes sakome, kad regbyje nėra žvaigždžių, yra išlikusieji. Taip pat kaip gyvenime. Kai kuriose šalyse prieš rungtynes žaidėjams įprasta pasimelsti. Jie meldžiasi ir už savo varžovus, kad jie negautų traumos. Bet maldą užbaigia žodžiais: „Bet, Dieve, laimėti leisk mums.“
Kai kuriose šalyse prieš rungtynes žaidėjams įprasta pasimelsti. Jie meldžiasi ir už savo varžovus, kad jie negautų traumos.
– Jūs taip pat treniruojate vaikus ir Zimbabvėje. Kaip tai atsitiko?
– Tiesiog JAV susipažinau su vienu kolega iš Zimbabvės ir mes pradėjome galvoti, kaip kažkuo nauju užsiimti ir padėti Lietuvos žaidėjams. Per jo kontaktus ir suradome tą mokyklą Durbane, kur dabar žaidžia lietuviai, o aš nusprendžiau vykti į Zimbabvę ir treniruoti mokyklos komandą. Ten regbis yra labiau privačių mokyklų sportas. Nors atrodytų, kad tai ekonomiškai atsilikusi šalis, tačiau yra labai brangių mokyklų, kuriose mokosi baltieji. Aš dirbu paprastoje mokykloje, kur visi vaikai juodaodžiai ir iš skurdesnių šeimų. Regbis ten paprastas – jie neturi itin gražių aprangų ar idealių sąlygų. Į rungtynes važinėjame senu autobusu ir tai gali užtrukti penkias valandas, tačiau visi sėdi su uniformomis ir dainuoja. Pamenu atvažiavome žaisti prieš vieną iš stipriausių komandų ir jie sako: „8 mūsų geriausi žaidėjai nežais. Jie turi disciplinos problemų.“ Visų pirma, jie turi gerai mokytis ir elgtis, o tik tuomet žaisti, nesvarbu, kokie jie geri žaidėjai bebūtų.
 |
| asmeninio archyvo nuotr./Linas Naujalis dirba treneriu vienoje iš Zimbabvės mokyklų |
– Standartinė regbio komanda turi 15 žaidėjų ir vadinama regbis-15. Tačiau yra ir regbis-7, kuris pateko ir į olimpinių žaidynių programą. Kodėl būtent septyniukė?
– Regbio-15 pasaulio čempionatas yra trečias pagal populiarumą sporto renginys pasaulyje. Todėl regbio asociacija nesiveržia į olimpines žaidynes. Be to, regbio-7 formatas yra palankus tokiam renginiui kaip olimpinės žaidynės. Čia 20 valstybių gali sužaisti per dvi dienas – tik du kėliniai po 7 minutes ir per dieną viena rinktinė gali sužaisti trejas rungtynes. Regbio-15 rungtynės trunka 80 minučių ir po jų jau nieko nebesinori. Kartais jautiesi kaip po avarijos.
– Kaip atrodo Lietuvos rinktinės žaidimas ir kaip jį reiktų keisti?
– Reikia žaisti protingiau. Yra toks stereotipas – Rytų Europos regbis. Tai tokį Lietuva ilgai ir žaidė. Reikia padaryti taip, kad kiekvienas žaidėjas žinotų savo vietą aikštėje ir atliktų savo užduotis. Reikia suprasti, kad tai ne tik jėgos, bet ir taktikos reikalaujantis sportas. Kaip ir visi kiti. Lietuvos rinktinėje susirenka žaidėjai iš įvairių klubų, kurie turi savo stilių. Norime turėti rinktinės braižą, kad kiekvienas žaidėjas skaitytų iš tos pačios knygos.
– Paskutinėse rungtynėse su šveicarais lietuviai ilgai kovojo lygiai su varžovais, bet pabaigoje visgi pralaimėjo. Kas atsitiko?
– Tai ir atsitiko. Neišlaikėme plano, tiesiog nuklydome į senus įpročius. Kai visą gyvenimą turi kambaryje toje pačioje vietoje jungtuką ir jis staiga pakeičia vietą, tu kurį laiką vis tiek dar spaudi ten, kur anksčiau buvo jungtukas. Taip ir mūsų rinktinė Šveicarijoje dar nuklydo prie senų įpročių.
– Kokį rinktinės žaidimą norite matyti?
– Lietuviai gali žaisti regbį kaip „Barcelona“ žaidžia futbolą. Kamuolys visuomet gyvas, visą laiką juda, gynėjai negali atimti kontrolės. Mane žavi „Barcelona“ mokykla – ten žaidėjai užauga kartu, pereina visas kartas. Jie gal nėra labai fiziškai stiprūs, bet po 15 minučių aikštėje regbyje fiziškai viskas išsilygina. Svarbiau technika, greitis. Regbyje visi turi būti užsigrūdinę. Jeigu nebūčiau turėjęs traumų, nė pusės tiek nežinočiau, kiek žinau dabar. Džiaugiuosi, kad treniruodamas žaidėjus dar galiu pats parodyti visus veiksmus. Regbyje dažnai treneriai gali tik nupasakoti, bet nebeparodyti. Todėl vis dar žaidžiu ir treniruojuosi.
Šeštadienį, balandžio 27 dieną, lietuviai žais itin svarbias rungtynes Vilniuje su Kroatijos rinktine. Praėjusiais metais lietuviams pavyko įveikti kroatus 28:26.
