Panevėžio regbio tradicijas ilgus metus saugo ir puoselėja Anatolijus Smirnovas. Buvusiam Lietuvos rinktinės treneriui praėjusiais metais sukako 60 metų, o ta proga Lietuvos ir Liuksemburgo rungtynių pertraukos metu jam buvo įteiktas Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) aukso medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.
Būtent A.Smirnovo treniruojama Lietuvos rinktinė išgarsėjo visame pasaulyje, kuomet 2006-2010 metais iškovojo 18 pergalių iš eilės ir pagerino pasaulio rekordą. Apie šį pasiekimą rašė viso pasaulio žiniasklaida. Nepailstantis treneris ir dabar Panevėžyje augina regbininkus ir su savo komandomis dalyvauja Lietuvos vyrų ir jaunesnių amžiaus grupių čempionatuose. Paskutinėse rungtynėse Lietuvos rinktinei atstovavo net penki A.Smirnovo auklėtiniai.
– Ar prisimenate, kada Lietuvos rinktinė žaidė Panevėžyje? – paklausėme A.Smirnovo.
– Tai buvo maždaug prieš 20 metų. Tai buvo vienos pirmųjų rungtynių Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo ir susitikome su Moldova. Nuo to laiko daugiau Panevėžyje rinktinė nežaidė. Sovietų laikas čia esame žaidę su Maskvos komanda, o daugiau tokio aukšto lygio regbio Panevėžyje neturėjome iki praėjusio savaitgalio.
– Nors oro sąlygos nebuvo geriausios, žiūrovų Aukštaitijos stadione susirinko nemažai. Žmonės pasiilgo gero regbio?
– Žiūrovų susirinko apie 1,5 tūkstančio. Praktiškai visus bilietus, kuriuos turėjome, pardavėme, bet žmonių kiekis galėjo būti dar didesnis.
– Panevėžyje jums buvo įteiktas KKSD aukso medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?
– Tai labai aukštas įvertinimas. Labai džiaugiuosi, kad mano darbas su regbiu auginant jaunimą, populiarinant šį sportą Panevėžyje, yra įvertinamas. Reiškia, kad manęs dar neužmiršta.
– Kaip pats atsidūrėte regbyje?
– Pradėjau sportuoti nuo devynerių metų. Devynis metus žaidžiau tinklinį, vėliau teko tarnauti armijoje. Arminoje tarnyba buvo gana lengva. Ten 1,5 metų žaidžiau rankinį, nes tinklininkų tuo metu buvo daug, o rankininkų trūko. Tai buvo labai šaunus laikas, nes galėjau ne tarnauti, o sportuoti. Grįžus į Panevėžį, atsirado pasiūlymas vėl žaisti tinklinį, rankinį, tačiau per klaidą patekau į regbį. Nuo to viskas ir prasidėjo. Regbis tapo mano gyvenimu. Žaidžiau regbį 28 metus ir per juo neturėjau jokių rimtesnių traumų.
– Vėliau dirbote Lietuvos rinktinėje, su kuria pasiekėte pasaulio rekordą. Ar galite palyginti dabartinę rinktinę su ta, kuri prieš 10 metų skynė vieną pergalę po kitos?
– Skirtumas didelis. 17 metų dirbau rinktinės treneriu. Subūrėme labai galingą komandą, su kuria pasiekėme 18 pergalių iš eilės. Tuomet pralaimėjome tik ukrainiečiams. O nugalėję juos, būtume turėję proga pakovoti dėl vietos pasaulio čempionate. Būtų įdomu pažaisti kituose žemynuose su stipriomis komandomis. Nepaisant tos nesėkmės, mes greitai atsitiesėme ir kilome divizionais į viršų. Pasaulio reitinge buvome pakilę į 34-ąją vietą.
Dabar yra pasikeitę daug kas. Fizinis pajėgumas būdavo kur kas geresnis. Žaidimo taktika ir strategija būdavo visai kitokia. Anksčiau žaidėjai noriai atstovaudavo rinktinei, būdavo malonu su jais dirbti, o ir užsienio komandos rimtai pradėjo vertinti Lietuvos rinktinę. Dabar yra įvykusi kaita tiek rinktinėje, tiek federacijoje. Pasikeitė sudėtys, struktūra. Mano akimis, dabartinė rinktinė kol kas yra silpnesnė nei buvusi prieš 10 metų.
– Kokia situacija su regbiu Panevėžyje šiuo metu?
– Regbio tradicijos Panevėžyje nepranyko. Paprasčiausiai dauguma žaidėjų išvažiavo į užsienį, kiti metė žaidimą. Dabar Panevėžio „Klevo“ komandos pagrindą sudaro jaunimas. Dar keletas žaidėjų grįžta padėti savo gimtojo miesto ekipai. Dauguma geriausių mano žaidėjų šiuo metu žaidžia Kauno „Žalgiryje“, kur jiems sudaromos geresnės sąlygos, yra geresnis finansavimas. Kiekvienas žaidėjas renkasi tai, kur jam geriau. Panevėžyje regbis kol kas regbis silpnai finansuojamas, todėl mes negalime išlaikyti geriausių savo žaidėjų.
