Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 31d. 15:49

Plaukimo legenda B.Statkevičienė – apie nuobaudas, anūkę ir R.Meilutytės sugrįžimą

Birutė Statkevičienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Birutė Statkevičienė

Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvė, 67-erių Lietuvos sporto universiteto (LSU) Treniravimo mokslų katedros socialinių mokslų daktarė, docentė, Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentė Birutė Statkevičienė, nuo vaikystės susidraugavusi su plaukimu, be jo negali gyventi ir dabar.

„Karantinas šiemet sumaišė daug mano planų. Blogiausia, kad pavasarį negalėjau plaukti, buvo labai, labai sunku. Visą gyvenimą įpratusiai judėti, pandemijos grėsmė mane uždarė tarsi į kalėjimą. Neradau sau vietos“, – dabar sako Birutė.

– Ko daugiau šiandienos jūsų aktyviame gyvenime: džiaugsmo ar rūpesčių?

– Gyvenimu nesiskundžiu, kadangi sau prisigalvoju įvairiausios veiklos. Dar dirbu Lietuvos sporto universitete daugiausiai su studentais, kurie atvyksta mokytis pagal ERASMUS programą, ir tuo esu labai patenkinta. Mano darbas patinka, jis manęs nevargina.

Dar treniruoju regėjimo negalią turinčius plaukikus, kurie po truputį suauga ir tampa mano studentais. Treniruojuosi ir pati, dalyvauju veteranų varžybose, organizuoju renginius. Darbų netrūksta ir Lietuvos olimpiečių asociacijoje.

Tad veikla nesiskundžiu, ji padedu nesenti sielai. Man ypač svarbu būti reikalingai. Didelis mano gyvenimo džiaugsmas – trys anūkėlės: Kanadoje gyvenančios 14-metė Silvija ir 6-erių Emilija bei prieš porą mėnesių Amerikoje gimusi Aida Preila.

– Kokie prisiminimai išliko iš aktyvaus sportavimo metų, kai net 33 kartus, plaukdama įvairiais stiliais, tapote Lietuvos čempione ir, berods, net 41 kartą gerinote Lietuvos rekordus? Jus būtų galima vadinti rekordininkių rekordininke. Būtų įdomu sužinoti, kaip jūs treniravotės?

– Negaliu pasakyti, kiek kartų tapau Lietuvos čempione, statistikos specialistai, manau, yra tiksliai suskaičiavę. Rungtyniavau visais plaukimo stiliais, tad tų čempionės titulų, kaip randu statistikoje, gal ir buvo 33. Neskaičiavau ir kiek kartų gerinau Lietuvos rekordus. Ačiū tiems, kurie juos suskaičiavo.

Man patiko plaukti, sportuoti, patiko jaustis pavargusiai po treniruočių. Kai jaučiu nuovargį, esu patenkinta. Tiesiog jaučiu, kaip kūnas sako ačiū, kai atsisėdu pailsėti. Nebuvo lengva Sovietų Sąjungos rinktinės treniruočių stovyklose, kuriose neturėjau savo trenerės ir kiekvienoje jų treniravausi pas kitus.

Mano pagrindinis stilius buvo kompleksinis plaukimas, tad vienose stovyklose treniravausi su laisvojo stiliaus sportininkėmis, prižiūrint jų treneriams, o kitose – su nugara rungtyniaujančiomis plaukikėmis ir tobulinant jų treneriams.

Blogiausi prisiminimai, nors, kaip sakoma, kas gera prisiminkime, kas bloga, – lai išblės, kai teko treniruotis su SSRS rekordininkės Valentinos Tutajevos trenere Margarita Vasiljevna. Ji nenorėjo su manimi dirbti: paprasčiausiai ignoruodavo, neduodavo užduočių ir likdavau sėdėti ant baseino kranto. Buvo ir ašarų.

Puikiai atsimenu ukrainietės, rungtyniavusios kompleksiniu būdu, ir dar tada SSRS čempionės Lidijos Mileninos trenerę Nataliją Bezgin. Jai buvau kaip tikroji mokinė, ji manęs neskyrė nuo savo plaukikių. Labai norėčiau sužinoti, ką dabar veikia tuometės mano komandos draugės. Mano pratybos niekuo nesiskyrė nuo kitų plaukikių. Per dieną SSRS rinktinėje treniravausi du-tris kartus, ilgiausias nuotolis, kurį per dieną įveikiau, – 18 kilometrų. Dabar geriausieji Lietuvos plaukikai treniruojasi irgi panašiai.

Kai vykdavo trejos treniruotės, sykį per treniruočių stovyklą Minske ryte nutarėme neplaukioti. Paprašėme komandos draugių į sniegą numesti baseino raktą. Susirinkome į baseiną ir … negalime įeiti, durys užrakintos, o rakto nėra. Pratybos neįvyko, galėjome šiek tiek pailsėti.

– Tapote pirmąja Lietuvos plaukike, dalyvavusia olimpinėse žaidynėse. Kaip dabar vertinate savo pasirodymą Miunchene, ko gero, užimtos 16-a ir 23-ia vietos, plaukiant 200 m ir 400 m distancijas kompleksiniu būdu, dabar jūsų netenkina. Kas sutrukdė pasirodyti geriau?

– Žinoma, nebuvau patenkinta savo parodytais rezultatais. Žaidynėse nepagerinau savo asmeninių rezultatų, nepatekau į finalus. Iki dabar negaliu pasakyti, kas atsitiko, bet atsimenu buvo taip: likus porai dienų iki olimpinio starto, rinktinės treneriai, tame pačiame olimpiniame baseine per treniruotę surengė … varžybas.

Pasiekiau žymiai geresnius rezultatus, negu po poros dienų varžybose. Per olimpinius startus visą dieną jaučiau siaubingą nuovargį. Net buvau savotiškai patenkinta, kad nepatekau į finalus. Po ryte įvykusių parengiamųjų kovų, vakare, ko gero, būčiau neįveikus nuotolio.

Iki dabar atsimenu tą žiaurų nuovargį, matau piktus trenerių žvilgsnius ir anksčiau laiko mano išvarymą iš Miuncheno olimpinių žaidynių namo bei atimtas 120 Vakarų Vokietijos markes, kurias buvome gavę suvenyrams. Tačiau olimpinio kaimelio suvenyrų parduotuvėje jau buvau nusipirkusi sau ir seseriai gražias „Adidas“ striukes, kurias iki šiol turiu, ir suvenyrines stiklines su olimpine atributika, kurias taip pat turiu.

Ir dabar ausyse skamba trenerio žodžiai, kad, atseit, neturi visų 120 markių, reiškia, bėgiojai po parduotuves ir nesirengei, nesikaupei varžyboms. Bet juk iš olimpinio kaimelio mums treneriai niekur neleisdavo išeiti, tokia buvo griežta tvarka.

– Be olimpinių žaidynių, ryškus jūsų pasiekimas ir per Universiadą Maskvoje pelnytas bronzos medalis, dukart tapote SSRS čempione, ar šie laimėjimai – patys ryškiausi jūsų karjeroje?

– Taip, šie pasiekimai Universiadoje ir SSRS čempionatuose labai malonūs, bet dabar dalyvauju veteranų varžybose. Esu daugkartinė jų pasaulio ir Europos čempionė. Tai mane ypač džiugina. Veteranų judėjimas priverčia nepamiršti sporto ir sveikai gyventi, būti aktyviai. Plaukimas – puikus sportas pagyvenusiems, tik reikia mokėti taisyklingai plaukti.

– Plaukėte įvairias distancijas kompleksiniu būdu, laisvuoju stiliumi, delfinu, nugara, buvote universali, ar nevertėjo pagrindinį dėmesį sutelkti vienam stiliui ir jame tobulintis?

– Ir anksčiau, ir dabar plaukti vienu stiliumi man nuobodu. Neblogai sekėsi visi plaukimo būdai, todėl ir plaukiau kompleksiniu būdu. Svarių rezultatų per SSRS čempionatus buvau pasiekusi plaukiant ir nugara, laisvuoju stiliumi. Per Lietuvos čempionatus plaukdavau tokiais būdais, kokių reikėdavo Kauno komandos pergalėms.

– Ar reikėjo praeiti kryžiaus kelius, kol patekote į SSRS rinktinę ir kiek metų joje pavyko išsilaikyti? Krūviai tikriausiai buvo nežmoniški?

– Neteko praeiti jokių kryžiaus kelių, nes 1971 metais tapau SSRS čempionato prizininke ir mane pakvietė treniruotis su SSRS rinktine. Treniravomės tikrai daug, buvo sunku. Juk nepasieksi aukštumų be sunkaus darbo, kuris turi būti mielas. Po olimpinių žaidynių pati atsisakiau būti rinktinėje, 1974–aisiais ištekėjau.

– Lietuvoje tikriausiai esate vienintelė šeima, kurioje – visi gero lygio plaukikai: sūnūs Algis ir dukra Neringa, seserys Zita Užkuraitytė -Bičkauskienė ir dvynė Dalė Užkuraitytė-Krasauskienė. Dabar stebina Kanadoje gyvenanti jūsų anūkė Silvija Statkevičius, gerinanti Lietuvos įvairių amžiaus grupių rekordus. Ar tai jūsų įtaka, kad šeimą užvaldė plaukimas?

– Gal ir taip. Anūkė Silvija yra gimusi Toronte. Kai vasarai ji atvykdavo į Lietuvą, nusivesdavau plaukti. Kanadoje nepriima vaikų į plaukimo klubus, jei jie nemoka plaukti. Silviją po stojamųjų egzaminų priėmė iš karto.

– Gal anūkė paseks jūsų pėdomis ir taps olimpiete, papasakokite plačiau apie ją, kaip ji treniruojasi?

– Anūkė, kaip ir aš, gerai plaukia visais stiliais ir pasiekė daugybę iki 14 metų amžiaus Lietuvos vaikų rekordų. Plaukia ir nugara, ir kompleksiniu būdu, bet gal geriausiai sekasi plaukti laisvuoju stiliumi.

Nežinau tiksliai, bet gal jai, kaip ir man, geriau sekasi plaukti ilgesnius nuotolius, nors Silvija pasiekia gerų rezultatų ir 50 nuotolyje laisvuoju stiliumi. Tai – olimpinės rungtys. Ji su Toronto „Etobicoke” plaukimo klubo draugėmis yra tapusi Kanados estafečių 13 metų amžiaus grupės rekordininke.

Anūkei patinka plaukti, ji motyvuota, disciplinuota, gerai jaučia vandenį, turi nemažas plaštakas. Tiesa, ji moka ir gražiai dainuoti. Dainavo Toronto vaikų ansamblyje „Gintarėliai”, kuriems netgi teko atlikti JAV ir Kanados himnus Toronto sporto arenoje prieš rungtynes, kuriose žaidė Jonas Valančiūnas.

– Sūnus Algis gyvena Kanadoje, o dukra Neringa – Amerikoje. Negalvojate palikti Lietuvą ir vykti gyventi pas juos?

– Šią vasarą turėjau vykti pas dukrą Neringą, Amerikoje baigusią universitetą ir gyvenančią jau 18 metų bei dirbančią fotografe, nes ji, kaip minėjau, prieš porą mėnesių pasigimdė dukrelę Aidą Preilą. Tačiau karantinas mane uždarė į Veisiejus.

Kai vaikai gyvena užsienyje, namie turiu laiko. Dukra kalbina atvažiuoti gyventi į Ameriką, kurią ji giria. Tačiau kai jos gimdymas kainavo 17 tūkst. JAV dolerių, pradedu galvoti, ar tikrai ten teka pieno upės. Man kol kas gerai ir Lietuvoje. Kam užsienyje reikalingi seniai?

– Dirbate LSU, trenere Kauno sporto mokykloje „Startas” su aklaisiais ir regėjimo negalią turinčiais plaukikais, dalyvaujate įvairiuose projektuose ir mokote vaikus plaukti, ar ne per didelis krūvis jums?

– Krūvis tikrai ne per didelis, galėtų būtų dar didesnis. Man atrodo, kad gyvenime daug ko nepadariau, reikėtų daugiau dirbti. Mėgstu būti tarp žmonių, mokyti juos plaukti. Noriu, kad žmonės mokėtų plaukti taip, kaip aš, nes plaukti daug lengviau nei vaikščioti.

– Dalyvavote Miuncheno olimpinėse žaidynėse, o ar jums, trenerei, pavyko išugdyti olimpiečių ar paralimpiečių? Kurie yra realūs kandidatai iškovoti kelialapius į Tokiją?

– Neturiu dabar tokių. Patenkinta, kad ir neregiai gali išmokti gerai plaukti. Su jais dirbti įdomu.

– Ne kartą dalyvavote Lietuvos plaukimo maratonuose, kurie jų labiausiai patiko?

– Seniau nemėgdavau plaukti atviruose telkiniuose. Bijodavau. Dabar vasarą plaukiu tik atviruose telkiniuose ir juose jaučiuosi kaip pūkuose. Dalyvauju maratonuose, nes pastoviai treniruojuosi, tai ir kyla noras bandyti jėgas maratonuose.

Man asmeniškai pats įdomiausias maratonas vyko praėjusiais metais Olštyne (Lenkija). Aš, močiutė, dalyvavau varžybose, o mano sūnus Algis, su dukrele Silvija, atvykę iš Kanados, stebėjo mano pasirodymą, sirgo už mane. Turėtų būti atvirkščiai – jie plaukti, o aš stebėti (šypsosi).

Iš Lietuvos plaukimo maratonų labiausiai patiko pirmieji Šveicarijos Joninių maratonai, vykstantys Jonavoje. Visai neseniai Rajgrode (Lenkija) plaukiau 5 km nuotolį. Nebuvo lengva, bet patiko. Nuotolį įveikiau per 1 val. 35 min. Įveikiant maratonus, yra daug laiko meditacijai, tada net randi gyvenimo problemų sprendimo kelius.

– Turite sodybą Veisiejuose, o koks jūsų laisvalaikis?

– Skaitau daug knygų, kartais – net kelias iš karto. Labiausiai mėgstu biografines. Ką tik perskaičiau apie Mišelę Obamą, anksčiau – apie Vinstoną Čerčilį, Piotrą Čaikovskį, neseniai – Herkaus Kunčiaus „Geležinę Stalino pirštinę“. Labai patiko Nikolajaus Gogolio knygos, įdomi jo biografija.

Kai pavargstu nuo jų, imu kažką lengvo. Ateityje bandysiu organizuoti vaikų ir ypač vyresniųjų žmonių mokymo plaukti pamokas Veisiejuose.

– Ar tikite, kad Rūta Meilutytė gali grįžti į plaukimą?

– Gal grįš į veteranų sportą, bet po daugelio metų, kai pailsės nuo plaukimo.

– Koks yra jūsų gyvenimo šūkis?

– Be įkvėpimo nėra plaukimo.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

06:21
03:10
54:39

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką