Bet viskas priklauso ne tik nuo norų – tam reikia pasaulio rinktinių reitinge patekti tarp 20 geriausių. Tiek šalių į Sočį galės pasiųsti ir estafečių komandas.
Jau įprasta, kad geriausi pasaulio biatlonininkai naująjį varžybų sezoną pradeda Skandinavijoje, kur anksčiausiai iškrenta sniegas. Šiemet pirmosios oficialios tarptautinės varžybos – Tarptautinės biatlono sąjungos (IBU) taurės etapas – vyks lapkričio 24 dieną Idre miestelyje Švedijoje, o kitame šios šalies mieste Estešundo lapkričio 25 dieną mišrių estafečių rungtimi startuos Pasaulio taurės varžybos.
Ko šiame sezone tikisi Lietuvos biatlonininkai? Apie tai mintimis pasidalino LBF prezidentas A.Daugirdas.
– Kaip vertinate 2011–2012 metų biatlono sezoną? Kokie buvo iškelti uždaviniai ir kaip juos pavyko įvykdyti mūsų sportininkams?
– Praėjusį sezoną galėčiau pavadinti kaip „kova už būvį“. IBU vardan pasaulinio biatlono populiarumo taip susiejo tarpusavyje kitas oficialias biatlono varžybas kad pagrindinis sezono startas – pasaulio čempionatas – būtų baigiamasis sezono akordas.
Norint jame dalyvauti ir lygiaverčiai kovoti dėl olimpinių reitingo taškų, reikėjo rinkti taškus Pasaulio taurės varžybose. Tačiau pasaulio taurėje galėjo startuoti tik tiek šalies sportininkų, kiek priklauso pagal užimamą vietą valstybių reitinge.
Priminsiu, kad mūsų moterų rinktinė 2010–2011 m. sezono reitinge užėmė 27-ąją vietą, o vyrų – 29-ąją, todėl šios vietos leido registruoti tik po vieną atstovą visą 2011–2012 metų sezoną. Dar galėjo dalyvauti estafetė, jeigu šalis ją gali sudaryti iš savo sportininkų. O konkuruoti reikėjo su valstybėm, kurios turi ir po 2, ir po 3 startuojančius atletus.
Nepaisant tokios situacijos praėjusiame sezone buvome iškėlę tikslą tiek vyrams, tiek moterims pakliūti į 25-tuką, kas suteiktų teisę 2012–2013 m. pasaulio taurės varžybose registruoti po 2 atstovus. Ir ši užduotis buvo įvykdyta – moterys bendroje įskaitoje liko 23-ios, o vyrai – 25-ti.
Ryšys tarp pasaulio taurės ir pasaulio čempionato – tiesioginis. Pasaulio taurės varžybose iškovoti taškai leidžia pasaulio čempionate užimti palankesnę starto poziciją.
Kalbant apie praėjusio sezono rezultatus verta paminėti sėkmingiausius startus – Pasaulio jaunimo čempionate Karolis Dombrovskis užėmė 16-ąją vietą persekiojimo rungtyje, Europos čempionate Tomas Kaukėnas buvo 11-tas asmeninėse lenktynėse, o Diana Rasimovičiūtė per Pasaulio taurės etapą Oberhofe (Vokietija) sprinto rungtyje užėmė aukštą 9-ąją vietą.
– Ar šį sezoną realu pagerinti pozicijas?
– Praėjusio sezono startai Pasaulio čempionate – tai pirmasis atrankos į 2014 metų Sočio žiemos olimpines žaidynes etapas. Įvertinę varžovus mes supratome, kad galime olimpinėje atrankoje kovoti ir dėl olimpinių kelialapių estafečių komandoms. Tam reikia po dviejų atrankos etapų užimti ne žemesnę kaip 20-ąją vietą.
Esamos pozicijos suteikia vilčių toliau kovoti dėl komandinių kelialapių.
– Kas yra pagrindiniai varžovai dėl vietų 20-tuke?
– Tarp vyrų prieš mus yra Suomija, Latvija, Lenkija, Japonija, Estija, arčiausiai mūsų nugaros – Kinija ir Serbija. Daugumos šių šalių rinktinėse vyksta kartų kaita, išeina lyderiai (pavyzdžiui, lenkas Tomaszas Sikora), todėl tikrai realu kovoti su jais. Prieš mus esančius išvardytus varžovus jau esame kai kuriose varžybose aplenkę, o tai nuteikia optimistiškai.
Tarp moterų tiesioginės konkurentės yra Anglija, Kinija, Slovėnija, Rumunija, Šveicarija, Bulgarija ir Austrija. Visas jas galime aplenkti, nes pavyzdžiui, Šveicarija ir Slovėnija turi tik po dvi geresnes sportininkes. Tačiau akivaizdu, kad turime rengtis rimtai konkurencijai.
Kadangi nusprendėme rengti ne po 1–2 sportininkus, o visas komandas, tam reikia didesnių investicijų.
Supratome, kad vienas sportininkas, kad ir aukšto lygio, kelialapio į olimpines žaidynes neiškovos, nes įskaitinius taškus kitoms šalims renka po tris atstovus. Komandos rengimas yra ne tik konkurencija tarp pačių sportininkų, bet ir indėlis į sporto šakos plėtrą, populiarinimą. Dar viena priežastis turėti komandą – estafečių rungtyje galima kovoti dėl aukštesnių vietų ir didesnių įskaitinių taškų.
– Kokios naujovės biatlono pasaulyje numatomos prieš olimpiniam varžybų sezonui?
– Olimpinio ciklo viduryje paprastai taisyklės nekeičiamos, naujovės neįvedinėjamos, nes tai įneštų sumaišties visiems.
Tačiau vieno starto visi laukia su dideliu nekantrumu: tai bus prieš olimpinė savaitė Sočyje, kur 2013 metų kovo 10–13 dienomis vyks pasaulio taurės etapas. Tai bus proga sportininkams apžiūrėti būsimų olimpinių žaidynių trasas, susipažinti su jų specifika, įvertinti situaciją.
– Kokių pasikeitimų yra Lietuvos biatlono rinktinėje?
– Iš moterų rinktinės pasitraukė Aliona Sabaliauskienė, nors žinau, kad ji ir toliau sportuoja, palaiko sportinę formą. Jai sudėtinga buvo suderinti darbą ir sportą – ji pirmenybę atidavė darbui.
Tačiau prie moterų komandos priartėjo jaunos sportininkės Gaudvilė Nalivaikaitė ir Gabrielė Leščinskaitė, su kuriomis treneris sieja daug vilčių.
Jau daug metų moterų rinktinės lyderė yra Diana Rasimovičiūtė, kuri subrendo kaip sportininkė ir gali siekti puikių rezultatų, jei tik ją lydėtų sėkmė. Natalja Kočergina sparčiai tobulėja ir vejasi kolegę. Šioms sportininkėms talkinti yra pasiruošusi jaunimo atstovė Marija Kaznačenko.
Tarp vyrų pasikeitimų nėra: Tomas Kaukėnas, Karolis Zlatkauskas, Karolis Dombrovskis, Aleksandras Lavrinovičius ir Rokas Suslavičius rimtai ruošiasi artėjančiam sezonui.
– Kaip vertinate rinktinės pasirengimą?
– Kadangi savų aukšto lygio specialistų trūksta, pakviesti užsienio treneriai: vyrų rinktinei trečius metus vadovauja treneris iš Baltarusijos Viktoras Korčaginas, moterų rinktinę antrus metus treniruoja latvis Ilmaras Bricis.
Federacija kartu su Lietuvos olimpiniu sporto centru daro viską, kad darbas vyktų profesionaliai. Lietuvoje yra idealios sąlygos parengiamajam darbui pavasarį ir vasarą, bet daug rūpesčių kelia nacionalinės šiuolaikinės bazės (šaudyklos) trūkumas. Esame priversti blaškytis pas kaimynus latvius ir estus, ten išleidžiame pinigus, nors galėtume juos palikti Lietuvoje. Sutelkus pastangas pasirengimas vyko pakankamai sklandžiai, įvykdėme beveik visas numatytas užduotis.
Vasaros pradžioje vyrų rinktinės lyderiui T.Kaukėnui buvo operuota gerklė, tačiau iki rudens jis atsigavo ir dabar yra neblogos fizinės formos. Moterų rinktinės lyderė D.Rasimovičiūtė parengiamuoju laikotarpiu dirbo intensyviai, bet išvengė ligų ir traumų. Lyderių neblogą pasirengimo lygį rodo ir praėjusį savaitgalį vykusios Norvegijos čempionato varžybos, kur Diana buvo 13-a, o Tomas – 14-as. Žymiai geresnio pasirodymo šiemet laukiame iš K.Zlatkausko ir N.Kočerginos, nes per vasarą jie akivaizdžiai patobulėjo.
– Kokioms varžyboms skirsite daugiausia dėmesio?
– Pasaulio taurės varžybose startuoti galės tik pagrindinės rinktinės nariai. Ypatingai daug dėmesio reikės skirti Sočio etapui.
Subursime komandas, kurios dalyvaus Europos čempionate Bulgarijoje.
Žinoma, pagrindinės sezono varžybos – pasaulio čempionatas, kuris vyks 2013 metų vasario 6–17 dienomis Novo Meste (Čekija).
Tikimės, kad lyderiai pelnys įskaitinių taškų pasaulio taurės varžybose, o per pasaulio čempionatą iškovos ne tik asmeninį, bet ir komandinį kelialapį į Sočio žiemos olimpines žaidynes.
