„Taip ir galvojome, kad pirmos dvejos rungtynės bus pakankamai sunkios. Su japonais jau norėjome ir tikėjomės kiek geresnio rezultato, bet man maloniausia, kad komanda nenuleido rankų, nepalūžo“, – interviu pradėjome nuo Lietuvos rinktinės pasirodymo IA divizione.
„Tikrai nėra lengva išlaikyti tą pozityvumą, kai nesiseka. Kur kas paprasčiau pasinerti į negatyvą. Tad buvo tiesiog nuostabu pamatyti tokį mūsų vyrų charakterį“, – ledo ritulininkus gyrė D.Zubrus.
- Su Kazachstanu – 1:4 (1:0, 0:0, 0:4).
- Su Ukraina – 1:2 (0:1, 1:1, 0:0).
- Su Japonija – per pratęsimą 2:3 (0:1, 1:1, 1:0, 0:1).
- Su Prancūzija – po bulitų 1:2 (1:0, 0:1, 0:0, 0:0, 1:2).
- Su Lenkija – per pratęsimą 2:1 (1:0, 0:1, 0:0, 1:0).
- Galiausiai mūsiškiai užėmė 5 vietą ir išsaugojo vietą IA divizione.
„Paskutinėse dvejose rungtynėse mūsų laukė prancūzai ir lenkai. Gerokai už mus didesnės šalys, su daug daugiau čiuožyklų. Istoriškai mums su jomis nelabai sekdavosi. Bet vyrai parodė tvirtą stuburą.
Turėjome šansą su prancūzais. Galėjome laimėti, užsitikrinti išlikimą. Nepavyko, bet ir tada vyrai nosies nenuleido, – tęsė D.Zubrus.
– Liko paskutinis mačas su lenkais. Jie – šeimininkai, pergalė juos būtų pakėlusi į aukščiausią divizioną, paskutinės rungtynės turnyre, pilna arena ir visi serga už varžovus. Mūsų padėtis buvo sudėtinga.
Tokiuose momentuose žodį taria patirtis. Išskirčiau mūsų kapitoną Nerijų (Ališauską), kuris blokavo turbūt 15 metimų. Neįsivaizduoju, kiek ledo maišelių po to buvo ant jo kūno (šypteli). Aukojosi ne tik jis, bet ir visi kiti – ir vyresni, ir jaunesni.“
– Kartu su šiuo čempionatu baigiasi ir antroji jūsų kadencija. Pagal sugriežtintą šalies Sporto įstatymą, užimti prezidento pareigų nebegalite. Ar tai reiškia, kad pasitrauksite iš ledo ritulio?
– Taip, baigsis mano, kaip prezidento, kadencija, bet viliuosi, jog mano darbai nesibaigs. Dariau juos ir anksčiau, kai dar nebuvau prezidentu. Kai tie darbai nebuvo tokie matomi. Nežinau, kas gali pasikeisti, kad aš jų netęsčiau. Jaučiu palaikymą iš aplinkos, kad aš tą ledo ritulį ir toliau prižiūrėčiau – rinktines, trenerius ir t.t.
Na, pasikeis mano vizitinė kortelė, bet man tų aukštų pareigų ir taip nereikia. Nei aš dabar kažkokią algą gaunu, nei ką. Darau tai, ko, mano manymu, reikia mūsų ledo rituliui ir tikiuosi, kad tas tęstinumas išliks.
Nebent ateitų kažkokie kiti žmonės, parodytų iniciatyvą ir pasakytų, kad manęs nelabai reikia. Ir man viskas su tuo būtų gerai. Tačiau dabar jaučiu palaikymą ir jeigu žmonės nori mano pagalbos, aš padėsiu. Man tikrai nereikia prezidento antpečių ar dar kažkokių garbingų pareigų.
– Ne paslaptis, kad būtent jūsų ryšiai padėjo į Lietuvą pasikviesti specialistus iš Kanados – trenerius Roną Pasco bei jaunimui vadovaujantį Mario Durocher. Ar jie liks savo pareigose?
– Ne veltui ir anksčiau panaudojau žodį tęstinumas. Mano nuomone, tai yra labai svarbu. Visose srityse. Dėl tos pačios čiuožyklos Klaipėdoje, dėl kurios labai daug pastangų buvo įdėta ir kuri, atrodo, pagaliau bus. Ten labai svarbi vieta, kur turime apie 400 vaikų, labai daug gerų specialistų ir daug mūsų ledo ritulininkų yra iš Klaipėdos. Labai reikėtų ir dar vienos arenos Vilniuje, Dzūkijoje.
Kalbant apie trenerius, nežinau, ar jie pasiliktų, jei manęs čia nebūtų. Su jais turiu labai gerą santykį, kalbame viena kalba. Žinau, kad ir jie norėtų, kad aš pasilikčiau, jeigu jie sugrįžtų. Negaliu atsakyti tiksliai, bet labiausiai norisi tęstinumo. Juolab, kad jaučiamas ir tam tikras rezultatas. Kažkokių siurprizų nelaukiu, bet niekada nežinai.
– Viešojoje erdvėje buvo pasirodžiusi mintis, kad prezidento estafetę iš jūsų galėtų perimti Darius Kasparaitis. Ar jis yra tarp kandidatų? O gal yra kitų norinčių?
– Kandidatą turime. Tai nėra Darius. Taip, jis prisijungia prie mūsų ir jeigu kažko reikia - visada padeda, bet į prezidento postą šiuo metu matome kitą žmogų, ne Darių.
– Po federacijos rinkimų lauks ir kitas didžiulis įvykis Lietuvos ledo rituliui – NHL naujokų biržoje žadamas šaukimas 18-mečiui Simui Ignatavičiui. Po ilgos pertraukos Lietuva vėl gali turėti savo atstovą stipriausioje pasaulio ledo ritulio lygoje.
– Taip, tai būtų didžiulis džiaugsmas. Labai norėjome, kad Simas padėtų mums ir šiame čempionate, bet puikiai suprantame, kad šie metai jam yra išskirtiniai – naujokų birža keičia sportininkų gyvenimus. Kelionė į JAV, pasirodymai, pokalbiai – viskas suprantama, lauksime jo vėliau.
Jam reikia jausti, kad mes jį palaikome. Taip ir yra. Mums visiems labai reikia, kad Simui kuo geriau sektųsi. Ne man ar dar kažkam, o visai Lietuvai. Būtų nuostabu, jei turėtume žaidėją aukščiausiame lygyje. Žiūrime, kaip viskas susiklostys, koks klubas jį pasirinks.
– Gal matote kažkokių panašumų su savimi? Ir jūs, ir Simas – aukšti puolėjai – atitinkamai 196 ir 190 cm ūgio.
– Na, taip, esame aukšti puolėjai iš Lietuvos (juokiasi). Sunku man lyginti su savimi. Simas dar yra labai jaunas žaidėjas. Jis bręsta, mokosi, tobulėja. Kiek aš jį matęs ir kiek apie jį girdėjęs – jis daug dirba, klauso trenerių, nori, turi labai gerą požiūrį į sportą.
Man paprasčiau kalbėti apie save. Kaip ir ką aš dariau. Pabendrauju ir su Simu, ir su jo tėveliu (buvusiu krepšininku Mantu Ignatavičiumi, – past.). Bus svarbu ir tai, kokioje aplinkoje Simas atsidurs. Naujokų birža – itin svarbi, taip, bet tai – tik vienas iš žingsnių, kuris priartina prie tikslo. Būna ir taip, kad net labai aukštai pašaukti žaidėjai taip niekada ir nesužaidžia NHL lygoje, tad labai svarbu per daug neapsidžiaugti, nenumesti to gazo, toliau sunkiai dirbti. Tai – be galo svarbu. Sunkiai dirbti, kai žmonės nemato, o didelė dalis – to ir nesupranta, bet tik tai tave atveda į tavo tikslą, į tą patį aukščiausią lygį.
– Aukščiausias lygis laukia ir pasaulio ledo ritulio čempionate, penktadienį prasidėjusiame Šveicarijoje. Turite savo favoritus? O gal žinote, kas taps čempionais?
– Niekada nemėgstu kalbėti apie prognozes, o šiame čempionate – ypač. Todėl, kad šiose pirmenybėse labai greitai gali pasikeisti bet kurios komandos sudėtis. Šiuo metu vyksta ir NHL atkrintamosios, o iškritus vienam ar kitam klubui – švedai, suomiai, kanadiečiai ar amerikiečiai gali ženkliai sustiprėti. Aišku, jeigu jie norės ar galės atvažiuoti – dėl traumų, nuovargio, to paties noro.
Net nebandysiu prognozuoti, kas gali laimėti. Žinau tik tiek, kad kaip ir visada sirgsiu už mūsų kaimynus latvius. Puikiai su jais sutariame – ir kaip federacijos, ir šiaip. Tad tiesiog palinkėsiu sėkmės latviams.
