D. Rasimovičiūtė – pagrindinė Lietuvos biatlono olimpinė viltis. Tiesa, pati sportininkė tiki, kad į Sočio olimpines žaidynes važiuos ne viena. Nors tai būtų ne taip ir lengva.
Biatlono olimpinė atranka skaičiuojama pagal pasaulio čempionatų rezultatus. Jei susumavus 2012 ir 2013 m. pasaulio čempionatuose sportininkų iškovotus atrankos taškus šalis bus už 20-uko ribos, į Sočį ji galės deleguoti ne daugiau kaip po vieną sportininką į vyrų ir moterų varžybas. Žemesnėje nei 28-oji (vyrų) ir 27-oji (moterų) vietoje esančios šalys gali tikėtis tik asmeninio kvietimo į olimpiadą.
Po šių metų pasaulio čempionato Lietuvos vyrai ir moterys užima 23-iąją vietą.
Pagal tai, kiek mūsiškiai atsilieka nuo juos lenkiančių šalių, Lietuvos sportininkams, norint patekti į 20-uką ir deleguoti į Sočį estafetės komandas, reikia, kad bent jau trys dabartinės pagrindinės varžovės kitų metų pasaulio čempionate pasirodytų labai silpnai, o mūsų vyrai ir moterys iš autsaiderių gretų pakiltų bent iki 50-uko, nors kol kas tai pavyksta padaryti tik D. Rasimovičiūtei.
Viską lemsiančios pasaulio pirmenybės vyks kitų metų vasario 6–17 d. Novo Meste (Čekija).
Su D. Rasimovičiūte kalbėjomės jai su gyvenimo draugu ir treneriu Ilmaru Briciu ruošiantis trečiajam Pasaulio taurės etapui Slovėnijoje.
– Kaip pati vertinate startą Pasaulio taurės varžybose? Ar panašaus rezultato tikėjotės?
– Aišku, tokių staigmenų šaudymo rungtyje nesitikėjau... Bet išėjo taip, kaip išėjo... O per antrą etapą rezultatas dėl šaudymo vėl buvo kur kas prastesnis nei per pirmą.
– Visiems lietuviams nesiseka šaudyti. Ar lietuvių ir kitų šalių sportininkų šautuvai vienodi?
– Svarbu ne šautuvai. Į paskutinę šaudyklą atvažiuoju pavargusi ir kažko pritrūksta. Galbūt šiek tiek koncentracijos, galbūt raumenys pavargsta. Veikiau tai pakiša koją.
– O kaip sekasi šaudyti per treniruotes?
– Per treniruotes šaudome geriau. Bet treniruotės yra visai kitas dalykas. Tada nesistengi visko daryti maksimaliai. Tai neturi tokios didelės įtakos šaudymui, kaip per varžybas, kai stengiesi išspausti viską.
– Šaudymas stovint ar gulint sekasi geriau?
– Sekasi ir vienaip, ir kitaip. Per treniruotes. O per varžybas pasiseka ne visada. Daug priklauso ir nuo tos dienos oro sąlygų. Ir gulint, ir stovint šaudyti gali trukdyti vėjas.
– Jeigu vis nesiseka šaudyti, gal daugiau pasiektumėte slidinėdama?
– Provokuojantis klausimas (juokiasi). Na, bent kol kas esu biatlonininkė. Nors niekada negali pasakyti, kas bus ateityje. Todėl nesakau, kad niekada nebūsiu slidininkė. O šiaip įmanoma tą šaudymą pagerinti. Bet kaip tai padaryti, aš negaliu pasakyti. Per treniruotes jis tikrai nėra mano silpnoji savybė.
– Ar lietuvių slidės, kitas inventorius nesiskiria nuo biatlono lyderių inventoriaus?
– Aš turiu tikrai labai geras slides. Mes važiuojame jų pirkti, atsirenkam. Aišku, reikia turėti labai daug skirtingų slidžių, tinkamų įvairiems orams. Juk yra slidžių, pritaikytų šaltam, labai šaltam, šlapiam orui – yra šimtai variantų.
– Kiek jūs turite slidžių?
– Net bijau suklysti... Apie 20 porų.
– Kas jums tepa slides prieš varžybas?
– Yra tepėjai. Šiemet rinktinę papildė dar vienas naujas tepėjas, tad jų yra du. Iki šių metų Lietuvos komandoje tepėjas buvo tas pats treneris. Aš turėjau atskirą tepėją. Šiemet požiūris į varžybas Lietuvos rinktinėje surimtėjo.
– Sutinkate, kad Pasaulio taurės varžybos yra sunkesnės negu olimpinių žaidynių? Juk į jas susirenka kur kas daugiau sportininkių iš stipriųjų biatlono šalių.
– Pasaulio taurėje yra begalė startų: devyni etapai, kuriuose būna po 3–4 startus. O olimpinės žaidynės yra vienintelės per ketverius metus. Joms ruošiesi ketverius metus, todėl jaučiama labai didžiulė psichologinė įtampa. O stipriausi stipriųjų šalių atstovai būna ir olimpiadose. Todėl tikrai negalima sakyti, kad Pasaulio taurė – sunkesnės varžybos.
– Kur jūs ruošėtės šiam sezonui?
– Vasarą dvi stovyklas turėjome Austrijoje. Vėliau iškritus pirmajam sniegui vykome į Norvegiją.
– Jūsų gyvenimo draugas – latvis. Kur dažniau gyvenate: Lietuvoje ar Latvijoje?
– Šiemet – nei ten, nei ten. Šiemet daugiausia laiko praleidome Austrijoje. Buvome ir Lietuvoje – įžanginėje stovykloje. Čia sąlygos nėra labai geros.
– Jei sąlygas ir biatlono populiarumą lygintume su Latvijos, kas laimėtų?
– Žinoma, Latvija. Populiarumas ten didesnis, be to, jie turi tris žiemos sporto centrus, o čia mes neturime nė vieno. Ignalina su jais negali lygintis. Bent jau kol kas.
– Kokia kalba kalbatės su Ilmaru?
– Latviškai, lietuviškai.
– Gerai mokate latviškai?
– Latviškai kalbu jau seniai. Išmokau dar tada, kai kartu su latvių komanda mane treniravo treneris latvis. Beje, Ilmaras taip pat kalba lietuviškai. Bet vis tiek su juo lietuviškai kalbėti sunkoka. Mums lengviau susikalbėti latviškai.
– Ar treniruojatės su kitomis Lietuvos moterimis?
– Su Natalija Kočergina. Ji taip pat dalyvauja Pasaulio taurės etapuose.
– Ar įmanoma tikėtis, kad Lietuvos moterų estafetės komanda pateks į Sočį?
– Viskas priklausys nuo to, kaip mes sudalyvausime pasaulio čempionate. Aš tikiu, kad pateksime, jeigu netikėčiau, tai pati nedalyvaučiau varžybose.
– Ką manote apie biatlonininkų vyrų galimybes?
– Įvertinusi realiai, manau, kad jie turi mažesnes galimybes negu mes. Bet supraskite, kas yra biatlonas. Tai tokia sporto šaka, kur viskas priklauso ne vien tik nuo tavo savijautos ar pasiruošimo, yra dar daugybė visokiausių kitų veiksnių.
– Ar būna per tarptautines biatlono varžybas užsienio šalyse kokių nors jus palaikančių Lietuvos gerbėjų?
– Būna. Ypač tose šalyse, kur gyvena daugiau lietuvių, jie atvažiuoja, palaiko mus.
– Ar biatlonininkams lieka laiko žiemos šventėms?
– Biatlonininkai tikrai Kalėdų su Kūčiomis nešvenčia tris dienas. Mes turime vieną laisvą dieną – pačias Kalėdas. Žinoma, ir tada mes negalime sau leisti alkoholinių gėrimų ir daug prisivalgyti.
– Kur praleisite tą vieną biatlonininko švenčių dieną?
– Kartu su moterų komanda ją praleisime Austrijoje.
– Ar šią žiemą dalyvausite kokiose nors varžybose Lietuvoje?
– Dar kol kas nežinau. Gal pasitaikys taip, kad Lietuvos čempionatas vyks jau po viso sezono. Bet apie tai tikrai svarstysiu vėliau, o ne dabar.
