Sekite 15min Google
Šiandien Laurai skiriama paliatyvi chemoterapija, nes dėl naviko išplitimo medicina moteriai nieko negali pasiūlyti. Bet Laura nenuleidžia rankų, nes labai nori užauginti savo pustrečių metų sūnų – nuolat kreipiasi į skirtingus Europos ir pasaulio onkologijos centrus, medikus. Ieško, kas galėtų suteikti laiko, nes medicina sparčiai žengia į priekį. Laura tiki, kad galbūt sulauks ir suras tai, kas jai padėtų.
Pati moteris nusijuokia, kad galbūt keista, jog po visų skausmų, sunkių patirčių šią ligą ji net gali pavadinti dovana – niekad taip gerai ir aiškiai nejautė gyvenimo, laiko su sūnumi, artimaisiais vertės. Greičiausiai sunku tą pajusti kitame kontekste, tikina moteris.
Bet, nors iš tiesų šią istoriją verta dalintis dėl Lauros šviesos ir stiprybės, ji pati sako nusprendusi atsiverti labiausiai dėl to, kad paskatintų žmones nenumoti ranka į jokį net, atrodo, nereikšminą simptomą. Net jei atrodo, kad esi labai jaunas ir tai vos keli epizodai, jie gali būti gyvybiškai reikšmingi.
Pirmų simptomų nesureikšmino
Pirmą kartą skausmus saulės rezginio srityje Laura pradėjo jausti beveik prieš dvejus metus – per Kalėdas. Geteborge gyvenanti lietuvė buvo grįžusi namo pas artimuosius paminėti švenčių. Vis dėlto šiam simptomui moteris didelės reikšmės tuomet nesuteikė – per šventes išsiderina mitybos ritmas, pasikeičia racionas.
Pamanė, kad galbūt skrandžiui nepatiko pokyčiai. Skausmas neapleido Lauros ir grįžus į Švediją, tačiau po savaitės lyg aprimo, todėl tirtis išsamiau ji neskubėjo.
Antrą kartą tokius pat simptomus Laura pajuto balandį, kuomet teko išgyventi kiek sunkesnį periodą. Moteris patyrė daug streso, todėl pamanė, kad veikiausiai tai jo pasekmė. Tačiau šį kartą Laura jau nusprendė kreiptis į medikus, bet nuvykusi į kliniką Švedijoje išgirdo įprastą atsakymą – ilsėtis, gerti daug vandens.
Vis dėlto, moteris pasiprašė išsamesnių tyrimų, argumentuodama tuo, kad anksčiau jai buvo diagnozuotas kolitas, ir manydama, kad galbūt tai jis yra priežastis. Siuntimą specialisto patikrai Laura gavo, tačiau kadangi eilės pas medikus didžiulės – teko laukti.
Belaukiant Laurai nutiko ir trečiasis skausmo epizodas, kurį ji vadina lemiamu. „Išvykau prasiblaškyti su draugėmis. Apsilankėme keliuose restoranuose, smagiai leidome laiką, bet nelauktai man sugrįžo stiprus skrandžio skausmas. Toks stiprus, kad negalėjau net vaikščioti. Supratau, kad tai – jau trečias kartas per metus, taigi greičiausiai kažkokia priežastis tikrai yra“, – atviravo Laura.
Grįžus į Švediją atėjo laikas ir vizitui pas gydytoją, jo metu buvo atlikti įprasti tyrimai, bet Laura mediko paprašė atlikti ir skrandžio tyrimą, papasakojo apie skausmus. Moteris tikino, kad pasisekė patekti pas mediką, kuris sutiko ją priimti po savaitės.
„Ir dabar prisimenu, kaip jis kalbėjo. Šviečia ir sako – kaip keista, kaip keista pagal tavo amžių“, – pasakojo Laura. Tikslių tyrimo įvertinimo ir komentarų teko laukti savaitę, o vizitas atsitiktinai paskirtas per Lauros gimtadienį.
„Kai man paskambino dėl vizito, kuriuo metu bus pakomentuoti tyrimai, pasakė, kad galiu atvykti su artimuoju. Nuskambėjo keistai, bet pamaniau, kad gal dėl švedų kalbos, kurios gerai dar nesu įvaldžiusi. Aišku, tam tikras nerimas nusėdo.
Ateinu per savo gimtadienį į tą kliniką su sūnaus tėčiu, visa pasipuošusi, nes turėjome kavinėje rezervavę vakarienę, ir pamatau tos slaugytojos akis. Pamačiusi mane tokią pasipuošusią ir laimingą ji sutriko. Tada jau man sustiprėjo nuojauta – kažkas ne taip.
Greitai pasirodė ir chirurgas, kuris mus pasikvietė ir pasakė – skrandyje yra auglys. Atrodė, kad tai nerealu. Kažkoks sapnas, net atsidariau langą įkvėpti. Galvoje sukosi mintys, kad tai – nesąmonė. Juk aš nieko nejaučiau“, – gyvenimą iš esmės pakeitusią akimirką prisiminė Laura.
Lauros gydymas prasidėjo greitai, nes situacija buvo rimta – vėžys retas ir piktybinis. Po kelių savaičių moteriai jau buvo paskirta chemoterapija. „Iš pradžių medikai nematė, kad jis išplitęs ir į pilvaplėvę, todėl turėjo vilties, kad pavyks pristabdyti ir atlikti operaciją.
Kai tik atėjo rezultatai, kad navikas išplitęs ir į pilvaplėvę, židiniai buvo neįžiūrimi, mikroskopiniai. Tuomet prasidėjo chemoterapija, į kurią reagavau išties gerai. Maniau, kad viskas bus suvaldoma. Medikai, manau, galvojo taip pat, nes matė mane žvalią ir energingą. Aš nepuoliau savęs gailėti. Nusiteikiau, kad įveiksiu, pasveiksiu, juk turiu dėl ko – noriu užauginti pustrečių metų sūnų“, – pasakojo Laura.
2026 m. gegužę moters laukė patikra, kaip veikia gydymas, tačiau rezultatai nebuvo tokie, kokių tikėjosi ir ji, ir medikai. Paaiškėjo, kad navikas į pilvaplėvę išplito dar labiau – iki gimdos, kiaušidžių: „Ieškojau paties įvairiausio gydymo, visur, kur galiu.
Pasakė, kad operuoti jau negalima. Dabar man paskirta paliatyvi chemija ir jokių prognozių ar vilčių gydytojai neteikia. Skridome ir į Lietuvą pas geriausius chirurgus, Santaros klinikas, kreipėmės privačiai, ieškojome kitų nuomonių ir Stokholme, Danijoje.
Tikrai labai plačiai, kiek man įmanoma pasiekti. Visur išgirdome tą patį – tai jau nepagydoma. Tiesiog pasakė, kad daugiau neturi ką pasiūlyti. Taigi – dabar gaunu chemoterapiją, reikia melstis, kad ji veiktų, o dar skraidau kas mėnesį į Lietuvą imunoterapijai, kuri nėra pigi, bet darai juk viską, ką tik galima.“
Laura tikina, kad nuolat domisi, žvalgosi, kur dar galėtų kreiptis, galbūt kur nors yra inovatyvus gydymas ir klinikiniai tyrimai, kurie galėtų būti jos viltimi. Būtent tam prieš kelis mėnesius jos bičiulė Dovilė kvietė žmones prisidėti prie Lauros sveikimo kelionės. Moteris tikina, kad sprendimas pranešti viešai apie ligą ir dar prašyti pagalbos buvo labai sunkus, tačiau ji sulaukė tokio pozityvumo ir palaikymo, kokio nesitikėjo.
Keista, bet tai – dovana
Paklausta, su kokiomis mintimis gyvena, Laura nusišypso – apie mirtį negalvoja, nes jos nebijo. „Aš pati mirties tikrai nebijau, labiau galvoju apie artimuosius, sūnų, tėvus. Labai noriu jį užauginti. Šiandien visai kitaip vertinu, matau gyvenimą. Man taip gera nuvesti sūnų į darželį ir jį pasitikti, kartais tiesiog terasoje ką nors sodinti. Kad ir kaip keistai skambėtų, galvoju, kad ši liga tam tikra prasme man yra dovana“, – mąsto Laura.
Moteris pasakoja, kad susitaikyti ir susigyventi su šia situacija nebuvo paprasta, tam ji skyrė laiko, kryptingai ėjo sąmoningumo keliu.
„Nors mirties nebijau, bet aš nesu toks žmogus, kuris sėdėtų ir nieko nedarytų, tiesiog lauktų – tai nesąmonė. Žinau, kad yra pažangių gydymo klinikų Azijoje, su jomis irgi bendraujame, tik gal sunku dar nuspręsti, atsirinkti, bet tikrai žinau, kad padarysiu viską, kas mano rankose“, – viltingai kalbėjo Laura.
Būdama šioje situacijoje moteris pastebi, kad galbūt vienas iš didžiausių iššūkių ir sunkumų, turbūt ne tik jai, bet kiek girdi – ir kitiems pacientams, kad tokiose situacijose esi paliekamas vienas ir nežinioje. „Tau pasako: viskas – neturime gydymo, neturime, ką pasiūlyti. Bet juk yra užsienyje galimybių, gal kitur specializuojasi kitaip, bet lieki vienas ieškoti, domėtis. Toks tikrai yra jausmas, kad žmogus paliekamas tiesiog vienas“, – tikino moteris.
Moteris atvirauja, kad dabar kiekvieną rytą atsikelia ir jau dėkoja už tai, kad pasveiko: „Tiesiog bandau galvoti, kad jau pasveikau ir už tai dėkoju. Dėkoju ir už tai, kad šioje ligos kelionėje sutikau tiek šviesių ir gerų žmonių. Tikrai nesitikėjau, kad žmonės taip palaikys, taip sureaguos.
Matau save gal parašiusią knygą ar bendraujančią su panašaus likimo pacientais, kuriuos galėčiau raginti niekada nepasiduoti, tikėtis ir eiti į priekį. Gal tokia mano misija?“
