Sekite 15min Google
Netikėtai užklupęs Guillaino–Barré sindromas, kai žmogaus imuninė sistema ima atakuoti jo paties nervus, apvertė gyvenimą aukštyn kojomis. Vienuolika dienų reanimacijoje, grėsmė kvėpavimui, stiprūs skausmai ir ilgas, alinantis sveikimo kelias.
Dėkojame Tadui Jeršovui, kad sutiko pasidalinti savo feisbuko įrašu su portalu 15min, ir linkime sveikatos.
From hero to zero, arba nuo Mėnulio iki nulio
Brangūs draugai ir sekėjai, sveiki!
Buvo šiek tiek tylos. Paskutinis mano postas buvo liepos 22 d., prieš tris mėnesius. Kai kurie klausėte, gal kelionėje, gal kalnuose, ar gyvas. Atsakau: gyvas, tik ekspedicija šįkart pasitaikė labai neplanuota. Buvau užsiėmęs – kopiau ir dar kopiu iš giliausio įkristo gyvenimo ledo plyšio ( „krevaso“). Tik sienos buvo ne ledo, o lašinių bokštai.
Kas nutiko? Liepos 23 d. mane pagavo Guillain-Barré sindromas (GBS). Tai labai reta autoimuninė liga, kai paties žmogaus imuninė sistema nusprendžia, kad nervų dangalas ( mielinas – kuriuo signalai keliauja iš centrinės nervų sistemos į raumenis, etc.) yra priešas, ir jį palaipsniui sunaikina. Per nepilną parą likau nejudantis, viskas žemiau pečių juostos buvo paralyžiuota. Tokia buvo šios „ekspedicijos " pradžia.
Kaip viskas prasidėjo? Liepos 22 vakare grįžau iš renginio Dūmų fabrike (fantastinė erdvė renginiams – ačiū Linas Zakarevičius), kur buvo susitikimas su alpiniste Agne Subelyte, šiemet pavasarį įkopusia į Makalu, Everesto ir Lotsės viršūnes.
Apie 2 nakties pabudau nuo keisto jausmo – pėdos ir rankų plaštakos tirpsta ir dilgčioja, visos keturios galūnės vienodai, kojų raumenys irgi keisti. Bandžiau stotis prie lovos, nukritau atgal. Skambutis 112, atvažiavo paramedikai, patikrino pulsą, spaudimą, lyg tai all good. Sako, gal panikos priepuolis (nesu turėjęs), davė tabletę, nepadėjo. Apsirengiau, sėdomis nusileidau iš antro aukšto į pirmąjį, paramedikai padėjo nueiti iki greitosios pagalbos automobilio, buvau nuvežtas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę Lazdynuose, padarė įvairius tyrimus, po kurio laiko informavo, kad reikia papildomų tyrimų Santariškėse (Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos).
Apie GBS kaip galimą diagnozę išgirdau tiek Lazdynuose, tiek iš medicinos srityje dirbančių draugų, be to, pasirodo, vienas iš mano bičiulių prieš 11 metų sirgo GBS (tuo metu gyvenau Vokietijoje, neprisimenu dabar šio fakto).
11:41 ryte jau buvau priregistruotas Santariškėse, buvau paguldytas į nervų ligų skyrių, tyrimams ėmė skystį iš stuburo smegenų (#nesmagu), matavo elektrinių impulsų sklidimą (irgi #nesmagu). Išgirdau apie gydymą – plazmaferezę arba plazmos mainus – kai iš paciento yra imamas kraujas, specialiu aparatu pašalinama plazma ir pakeičiama donorų plazma. Kaip sako internetas, vieno perpylimo metu sunaudojama apie 10-15 donorų plazmos. Tai buvo planuojama man pradėti atlikti sekančią dieną, penktadienį, liepos 24 dieną.
Ūmus pablogėjimas liepos 23
Lazdynų poliklinikoje galėjau gulėdamas pakelti horizontaliai kojas, Santarose per pietus jau negalėjau. Plaštakos irgi blogėjo, todėl spėjęs paieškoti info apie ligą ir gydymą, vakarop atidaviau savo telefoną Rasai (žmonai). Jau pirmąją dieną užsifiksavo daktarės žodžiai apie ligos eigą – blogėjimas, stabilizacija, tada lėtas įvairaus tempo gijimas – realiai taip viskas ir vyko/vyksta.
Blogėjo viskas labai sparčiai, dėl to 23 dieną vakare buvo iškviesta komanda iš reanimacijos ir buvo nuspręsta mane vakare perkelti į III RITS ( Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių). Jei gerai pamenu, perkėlė apie 23-24 h vakare, pakeliui dar pervežant (lova su ratukais), manau, užėjo tikras panikos priepuolis – trūko oro, nors labai sparčiai kvėpavau, jei gerai pamenu, širdies ritmas ne kilo, o krito. Bet pakankamai greitai praėjo, manau, pasąmonei nepatiko žodis „reanimacija“.
GBS (mano liga) gali pažeisti ir kvėpavimo bei rijimo funkcijas – reanimacijoje dar atvykus man per nosį įvedė zondą (šlangelę) į skrandį, kad jei negalėčiau ryti, būčiau maitinamas specialiais mišiniais per šlangelę. Keista, bet zondas didelio diskomforto nesukėlė, su juo prabuvau visas 11 dienų reanimacijoje, ir gal tik kartą kitą per jį gavau tam tikrų vaistų – visą laiką pats sugebėdavau nuryti. Na, ir liga gali sutrikdyti kvėpavimą – bet reanimacijoje visada po ranka yra įvairių priemonių – manau, tai irgi buvo viena iš priežasčių perkelti mane į šį skyrių.
Reanimacija liepos 23 – rugpjūčio 3
Pradžią reanimacijoje prisimenu kaip pro rūką – buvo daug vaistų, tada prie miego arterijos kakle buvo prisiūti du „kraneliai“ (greičiausiai vožtuvai), kur per vieną paimamas kraujas, per kitą grąžinamas po plazmos perpylimo procedūros. Didelė padėka visai tuo metu dirbusiai komandai ir ypač gydytojui transfuziologui, kuris buvo iškviestas iš namų ir naktį man atliko pirmą plazmaferezę (mano plazmos pašalinimą ir pakeitimą donorų plazma).
Prisimenu, kai prisiuvinėjo siūlais kažką su tais „kraneliais“, manau, dėl vaistų man net rodėsi, kad esu aukščiau vidinėje reanimacijos terasoje, personalas vaikšto žemiau ir iki manęs turi pakilti – nors realybėje buvau tiesiog reanimacijos skyriaus salėje. Plazmos perpylimas užtrunka apie tris valandas, tuo metu guli sau, už nugaros burzgia kažkoks aparatas, chill and grill praktiškai, tik kad palatoje ir paralyžiuotas. Neprisimenu, ar tą naktį miegojau.
Dar kažkuriuo metu, gal prieš plazmos mainus, spėju, uždėjo sauskelnes (ilgam draugavimui) ir įvedė į šlapimtakį kateterį – bet buvau toks dehidratavęs, kad bet koks lašas ar nuo karščio, ar nuo koncentracijos kėlė didelį skausmą ir kažkuriuo metu įtikinau personalą, kad galiu valdyti šį reikalą ir esant reikalui, užteks paduoti „antelę“.
Penktadienį dieną buvo dar vienas plazmos perpylimas, šeštadienį kitas – iš viso būnant reanimacijoje man buvo atlikti 8 plazmos perpylimai. Sekančios savaitės viduryje kažkurią dieną galėjau pajudinti vieną kairės rankos pirštą – buvo pirmas ženklas, kad gal blogiausia jau praeityje. Aštuoni plazmos perpylimai po galimai 3 litrus plazmos (neatsimenu), kiek supratau, reikėjo apie 80-90 donorų – didžiausia pagarba visiems, duodantiems kraują, plazmą ar kitką. AČIŪ IŠ ŠIRDIES.
Bet kad nebūtų per daug nuobodu, liepos 27 pirmadienį kvėpuojant pradėjo girdėtis kažkoks gargimas – sveikas atvykęs plaučių uždegime, long time no see! Jau buvo paduodamas papildomas deguonis – ir jei kalnuose kopiant su deguonimi 2 litrai per minutę skaitosi norma, 3-4 l/min jau kosmosas – tai man vienu momentu davė 10 l/min ( DEŠIMT LITRŲ PER MINUTĘ, KARLAI, DEŠIMT), su kauke (deja, ne tokia patogia, kaip kalnuose).
Prie to paties nebuvo jėgų pilnai įkvėpti/iškvėpti – ir atsikosėti, kas reiškia, kad negaliu paspringti, maisto valgymo procedūra būtų sudėtinga. Tai ir buvo gal baisiausi momentai – kai mane maitinant (pakeltu galvūgaliu) maliau maistą dantimis kaip niekada gyvenime, kad tik neužspringčiau. Visa laimė, vaistai iš lašinės liejosi laisvai ir per porą dienų plaučių uždegimas (bent savijautos prasme) dingo ir sugebėjus iš plaučių iškosėti nemažą gumulą išskyrų, kvėpuoti pasidarė lengviau. Na, ir valgant stresas stipriai sumažėjo.
O koks gyvenimas reanimacijoje? Įdomus ir savotiškas, be abejo. Jausmas kaip filme, veiksmas vyksta 24/7, niekada nežinai kito scenarijaus vingio. Pasiūlė man pažiūrėti ką nors per kompiuterį ar planšetę – per 11 dienų pažiūrėjau Aurimo irklavimą per Misisipę vieną epizodą ir viskas. Viena, sudėtinga žiūrėti, kai pats nevaldai rankų – pagarsinti, prasukti reklamą, etc., reikia prašyti ko nors einančio pro šalį.
Antra, aplinkui tiek daug veiksmo, kad ramybės nėra daug, kurią gaudai miegui dieną (nes naktimis vargas). Užsisakiau pradžioje Audiotekos audio knygų prenumeratą, bet ta pati bėda – reikia prašyti įjungti/ išjungti, pagarsinti, sustabdyti. Reanimacijoje pradėjau, vėliau nervų ligų skyriuje baigiau klausyti Roberto Petrausko „Trečiojo reicho triumfą“ – super knyga, daug detalių nežinojau, rekomenduoju. Lauksiu „Trečiojo reicho žlugimo“ ar panašios, nes baigėsi be pabaigos :).
Dar ar nuo gulėjimo, ar nuo pažeistų nervų praktiškai sustojo tuštinimasis, vaistai nepadėjo, klizmos ir klizmutės sąlyginai. Gal kažkas šiaip ne taip gavosi po savaitės.
SKAUSMAS. Nuo jo vaistų gavau daug, labai daug – bet kartais neužtekdavo. Kai kurios kūno dalys buvo tiesiog kaip guma, ten skausmo nesijautė, bet kai kurios buvo kaip nutirpusios ir ten kartais „šaudavo iš lempos“ neuropatiniai skausmai – kai atrodo, kad į tašką gavai iš įkaitusios ylos ir aplinkui nueina skausmo žaibų voratinklis. Neilgai, 1-3 sekundes, bet jausmas nekoks.
Jei tokią kūno dalį netyčia užgautum – skausmas būna stipresnis ir plačiau išplinta. Todėl visiems, atėjusiems kažką su manimi daryti, greitakalbe išpildavau instrukcijas, už kur galima imti, už kur ne.
Jei gerai pamenu, buvo 4 komandos, kurios dirbdavo po 24 valandas – visada visiems pildavau nurodymus, dauguma atvejų suveikdavo. Po ilgo gulėjimo atrofavosi tiek raumenys, tiek, spėju, sausgyslės – pvz., ant nugaros gulėti galėjau tik tada, kai po keliais buvo pakišta po dvi pagalves.
Nuo kažkurios dienos turėjau ir po seansą kineziterapijos – tai pralankstymai irgi buvo įsikandus pagalvę. Dėl vaistų – gaudavau tiek nuo skausmo, tiek raminančių/slopinančių – vienus paprašiau nuimti, nes totalus rūkas akyse ir mintys sulėtėdavo iki sraigės greičio, bijojau ilgalaikių pasekmių protui (nors tikriausiai Aurimas pasakytų – pasekmės jau seniai yra).
Vieni iš sekamų pacientų rodiklių – spaudimas ir pulsas, man juos iš pradžių sekė per kateterį rankoje, bet kažkodėl pradėjo blogai rodyti. Tada uždėjo ant rankos žemiau peties – ir čia buvo mano prakeiksmas, nes kiekvieną valandą, XX:10 min. man pripūsdavo iki skausmo (primenu, pas mane pliki nervai be jokio dangalo). Užmigus visada XX:10 pabusdavau, ir taip iki pat išrašymo iš reanimacijos. Toks garantuotas skausmukas.
MIEGAS. Ne stebuklas, švelniai tariant. Reanimacijoje visada kas nors pypsi, garsiau ar tyliau – daug monitorių ir visokios gyvybei išgelbėti reikalingos aparatūros, plius bet kada gali atvežti pacientų, su vienais daugiau dirba, su kitais mažiau. Bet kuriuo atveju dirba komanda, tarpusavyje bendrauja – tylos būna nedaug. Dažniausiai 23:00-01:00 po paskutinio vaistų gėrimo lūždavau, po to dažniausiai jau laukdavau ryto, kartais dar pasnausdavau valandos intervalais (nes pakeldavo skausmas nuo spaudimo matavimo ant rankos).
Kas 2-3 valandas ar kai negalėdavau kęsti nugulėto skausmo, kviesdavau slaugytojų pagalbininkes, kad mane paverstų į kitą padėtį, po pavertimo apdėdavo mane įvairiom pagalvėm, kad nepasisukčiau atgal. Pavertimas – nelengvas procesas, reikdavo keleto žmonių – aš pats visiškai negalėjau pajudėti. Be pavertimų galėjo atsirasti pragulos – tada pora mėnesių jų gydymui. Visa laimė, neatsirado. Dar buvau su kompresinėmis blauzdinėmis, į kurių skirtingus segmentus kompresoriukas pūtė orą – tai irgi nėra idealios kojinės miegui – bet saugojo kojų kraujagysles nuo trombų ir panašiai.
Kaip sakiau, nuo skausmo gaudavau daug įvairių vaistų. Tikrai daug – manau, vaistai veikė tiek sapnus, tiek realybės suvokimą, kartais bundant sunku būdavo suprasti, kur sapnas, o kur tikrovė. Kažkuriuo metu net sapne suprasdavau, jei matau laikrodį pas save priešais, o kairėje langus – aš Santarose.
Kartais sapnuose vaizdai buvo labai tikroviški, susiję su buvusiomis kelionėmis, kartais kažkokie nebuvę pobaisiai epizodai – bet liovėsi, kai pats stipriai supratau, kad 100 proc. visos kelionės yra pabaigtos ir kas bevyktų ne ligoninėje, yra sapnas. Niekada tokios plonos ribos tarp sapnų ir tikrovės nebuvau gyvenime turėjęs.
Dar sapnai koreliuodavo su realybe – keli sapnai buvo, kur aš su keistomis kumštinėmis geležinėmis pirštinėmis, kurių negaliu nusiimti ir negaliu su rankomis nieko daryti, o kojos su keistais sunkiais batais, su kuriais negaliu pajudėti. Prabudęs mažą sekundės dalį apsidžiaugdavau, kad tai buvo sapnas – ir tada realybė sako „labas rytas“, kojos pilnai paralyžiuotos kaip kaladės, rankų pirštai sulenkti ir surakinti iki skausmo. Skaudi realybė visomis įmanomomis reikšmėmis.
Vieną sapną prisimenu labai gerai, nes tiek sapne, tiek prabudus galvojau „wtf“.
Išgėriau paskutinius vaistus apie 23:00, įtaisė mane miegui – ir pyst nueina kaip kibirkščiuojanti užuolaida iš kairės į dešinę, kas buvo palatoje aplinkui tampa panašiais siluetais sapne. Praeina keletas slaugytojų padėjėjų, aš klausiu, kur aš, sako Santarose, nu OK. Bet aš guliu užsiklojęs ant stalo kažkokiame pube, ant kitų stalų guli kiti žmonės, kitoje salėje dešinėje, matyti, žmonės valgo prie stalų.
Klausiu, kodėl mes čia miegame ant stalų, sako, taip pigiau nei viešbutyje, tokia kelionė. O kelionė yra traukiniu, kažkur JAV rytinėje pakrantėje, pravažiavome ir Montauko miestą, sako, čia stojame visur, kur įdomiau, trijų dienų kelionė. Vaizdas pro traukinio langą matytas, toks dejavu sapnas, jau esu sapnavęs tą traukinį.
Toliau guliu ant stalo, bandau nulipti, bet keisti, sunkūs batai neleidžia pajudėti, pirštinių nuo rankų irgi negaliu nusiimti. Pyst vėl žiežirbų užuolaida nueina iš dešinės į kairę, aš guliu lovoje, laikrodis priešais, pro šoną eina tos pačios slaugytojų padėjėjos, aš vėl klausiu, kur aš, sako Santarose, nu OK. Ir nežinau, ar sapne ar tikrovėje, klausiau jų, gailiuosi, kad nepasitikslinau, kai buvau 100 proc. prabudęs.
Padėka
Visų pirmiausia – žmonai Rasai Jeršovei, kuri laikė ir tebelaiko visą namų frontą, plius rūpinosi manimi nuo ryto iki vakaro. Apkabinu ir myliu myliu.
Ačiū visam personalui – Nervų ligų skyriaus, Reanimacijos ir intensyvios terapijos III skyriui, II Reabilitacijos skyriui Santariškėse ir Gemmos Antakalnyje. Nė karto nenusivyliau profesionalumu, didelė pagarba ir ačiū.
Ačiū giminėms ir draugams už visokeriopą pagalbą mūsų šeimai šiuo nelengvu metu.
Kaip aš?
Normaliai. Kalnuose būna daug laiko įvairioms mintims, kelis kartus esu galvojęs, kas būtų, jei dingtų kojos. Dabar nuo pat pradžių žinojau, kad paralyžius laikinas, kad sveikimas bus kaip kopimas į viršūnes – lėtas, bet pasiekiamas, reikės daug darbo, valios, kantrybės – ir daug daug užsispyrimo. Na, kuo skiriasi nuo kopimo į viršūnes – kalnuose visada gali apsisukti ir grįžti. O čia nevalia – reikia eiti iki galo. Su daug keiksmažodžių mintyse, skausmo, nuovargio – bet iki galo.
O kas toliau? Iš reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus buvau perkeltas į nervų ligų skyrių, iš jo į reabilitacijos skyrių, iš ten krausčiausi į slaugos ligoninę „Gemma“ tolesnei reabilitacijai – šiam kartui viską aprašyti būtų per daug raidžių, bus vėliau.
Beje, rankų pirštai dar ne tie – daug šio teksto buvo įkalbėta, tada su AI ištaisytos gramatinės klaidos ir galutinis variantas dar pataisytas pirštais. Sėdėti irgi dar nelengva, kraujotaka pėdose dar pilnai neatsistatė, tai tenka prie kompiuterio daugiau gulint dirbti. Bet pradžia yra.
Susirgimo priežastys
Well, tiesa slypi kažkur giliai ledo plyšyje. Dažniausiai susirgimo priežastis būna virškinamojo trakto bakterijos (Campylobacter jejuni – bakterija, dažnai sukelianti apsinuodijimą maistu (paukštienos gaminiais) ar viduriavimą ) – tai viena dažniausių GBS sukeliančių priežasčių; kvėpavimo takų ir kiti virusai, operacija ar trauma, etc.
Bet nieko panašaus nebuvo. Liepos 7-17 d. Sakartvele kopėme į Kazbeko viršūnę ir kopimo metu liepos 12 d. ne pagal prognozes pakliuvome į audrą ir leidžiantis – į liūtį, grįžau šlapias ir galvojau, bus šakės, peršalimas garantuotas. Nieko nebuvo, už kelių dienų fantastiško grožio slėniais tiesiog užlėkiau kaip energingas bėris į perėją ir atgal, apie 20 km horizontaliai ir apie 1400 m vertikaliai.
BET nuo balandžio galo buvo ypatingai daug darbų, tiek darbinių, tiek šeimos kelionių, visos kelionės mega multitaskinant ( pvz., paskutinė diena komandiruotėje Italijoje – 5 ryto startas, apie 11:30 finišas žygio, 17.27 km horizontalių, 1554 m vertikaliai, tada greitai valandai į Spa nusiprausti, tada greitai darbinis susitikimas, tada už 15 km su auto Valdobiadene proseko regione degustaciniai pietūs vynuogyne, tada pakeliui į oro uostą dviejų ledainių patikrinimas ir apie 17 h skrydis su persėdimais namo, pirmą nakties namuose, ryte į darbą Lietuvoje).
Vėliau dar buvo daug renginių ir kelionių, kažkada parašysiu :) Iš jau minėto Sakartvelo liepos 17 d. skrydis vėlavo, išskridome, atrodo, 04:30 ryto per Stambulą 17 dieną, tada namuose kažką truputį išsikroviau, žiauriai daug susikroviau,valandą pamiegojau, apsipirkome maisto savaitei ir išvažiavome į Upių Labirinto stovyklavietę prie Verknės kartu su kita šeima plaukti baidarėmis dvi dienas.
Sekmadienį grįžau, išsikroviau, pirmadienį į Luklą darbai, antradienį paaugliams į Maximalistų stovyklą pasakoti apie kalnus, trečiadienį į Luklą ir vėliau į anksčiau minėtą renginį Dūmų fabrike, dar po to su Linu Zakarevičiumi (įkūrėju/savininku) pasėdėjome Dūmų terasoje ir aptarėme tiek ką tik pasibaigusį, tiek būsimus renginius – na, ir atrodo, apie 22:30 nusibendravęs iki, kaip sakoma, nukritimo, grįžau namo. Kaip buvo viskas naktį liepos 23 d., jau parašiau.
Tai aš įtariu susirgimo priežastį ne bakteriją, ne virusą – tiesiog organizmas pasakė „TADAI ¥§%&#$, TU GAL STABDYK APSUKAS“. Realiai nuo pat 2010 metų buvo darbas Lukloje ir daugiau kelionių, nuo 2020 prisidėjo šeima ir kukuliai (vaikai), realiai trys „darbai“ vienu metu. Kaip ne vienas draugas sakydavo „kaip tu viską spėji“ ar „iš kur tiek pas tave energijos“. Tai va, liepos 23 baigėsi energija. Manau, „perdegiau“ dėl darbinio streso ir nuolatinio lėkimo.
Šiandien spalio 30, praėjo daugiau nei trys mėnesiai, sveikimas akivaizdus ir tęsiasi – bet dar finišas nepasiektas. Bet artėja. Beje, Kazbeko kuprinė dar neiškrauta :).
Kas kaip vyko kalnuose pasaulyje žinau, sekiau iki pat šios dienos – parašysiu atskirą žinutę prie progos.
Tadą Jeršovą galite sekti ir palaikyti soc. tinkluose:
