Sekite 15min Google
Ligos pradžia – vaikystėje
Dviejų vaikų mama, 32 metų Monika, dilgėline susirgo būdama septynerių. „Gydytojai tada manė, kad man – alergija. Mama pasakojo, kad buvo atlikta nemažai įvairių tyrimų, tačiau mano organizmas į visus testus reaguodavo kažkaip įdomiai – niekas negalėjo tiksliai įvardyti, kam būtent aš esu alergiška. Gydoma buvau antihistamininiais vaistais, kažkokiais tepalais. Tačiau mane vis tiek berdavo, dažnai tindavau, kasydavausi išbertas vietas, bėrimas „vaikščiodavo“ po kūną. Jaučiausi blogai ir fiziškai, ir emociškai – kompleksavau dėl to, kaip atrodau. Nevalgiau braškių, šokolado, medaus, kitų alergizuojančių produktų, nes man sakė, kad jų negalima. Vyliausi, kad dėl to bers mažiau ir rečiau“, – atvirai pasakoja moteris.
Anot Monikos, jai augant, migruojančio bėrimo epizodai išties retėjo, kurį laiką jų ir visai nebuvo. Liga su trenksmu grįžo ruošiantis bakalauro darbo gynimui. „Pamenu, tada labai stresavau, daug mokiausi. Ir netikėtai vieną vakarą visa ištinau. Skubios pagalbos skyriuje man suleido vaistų, pasijutau geriau. Praėjo kažkiek dienų ir situacija pasikartojo. Vėliau pasikartojo darkart. Kai trečią kartą kreipiausi į skubiąją pagalbą, supratau, kad atsakymų, kas man yra ir ką su tokia būkle daryti, turiu ieškoti kitur. Patekau pas nuostabią gydytoją alergologę, kuri pagaliau nustatė, kad man – autoimuninės kilmės dilgėlinė, kitaip tariant, mano organizmas visą tą laiką kovojo... pats su savimi. Man buvo paskirti ir antihistamininiai, ir biologiniai vaistai. Juos vartodama, pagaliau galėjau valdyti dilgėlinę ir gyventi normalų gyvenimą“, – neslepia pašnekovė. Paklausta, kaip jautėsi nėštumų metu, moteris sako, kad liga tais periodais vargino ne taip stipriai, tačiau, pagimdžius antrą vaikelį, šių metų pradžioje, vėl paūmėjo.
18-metė Greta su dilgėline pirmą kartą susidūrė taip pat vaikystėje. „Anot mamos, vieną dieną man staiga pradėjo niežėti veidą – tąkart atrodžiau taip, tarsi būčiau ėjusi palei dilgėles ir netyčia į jas įgriuvusi. Netrukus „nudilgintos“ buvo ir mano blauzdos, šlaunys, pilvas, nugara, išbertos vietos – patinusios“, – apie savo ligos pradžią pasakoja Greta.
„Mama gavo siuntimą pas alergologą, tačiau jis nenustatė nieko, kam būčiau alergiška. Lankiausi ir pas kitus gydytojus specialistus – jie ieškojo infekcinių, lėtinių, autoimuninių ligų. Visų tyrimų atsakymai nieko ypatingo nerodė. Tuo tarpu dilgėlinė nuo ano karto mane lydėjo ilgai ir visiškai neprognozuojamai. Paauglystėje maniau, kad ligą pagaliau kažkokiu būdu „išaugau“, nes bėrimų nebuvo gal trejus ar ketverius metus. Praėjusių metų pabaigoje dilgėlinė grįžo, tik šįkart kitokia – lėtine forma“, – atvirauja mergina.
Esminis požymis – bėrimo nepastovumas
Kaip tvirtina VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja alergologė doc. dr. Anželika Chomičienė, dilgėlinė – tai odos liga, pasireiškianti staiga atsirandančiomis įvairaus dydžio ir formos pūkšlėmis, kurios dažniausiai niežti, parausta, gali varginti deginimo ar dilgčiojimo jausmas. Būdingiausias ligos požymis – pūkšlių nepastovumas: vienos gali išnykti per kelias valandas, kitos išlieka iki paros laiko. Pūkšlės paprastai dingsta nepalikdamos jokių žymių, tačiau tuo pat metu arba netrukus jų gali atsirasti kitose kūno vietose. Būtent todėl bėrimas gali atrodyti tarsi „migruojantis“.
„Nors dilgėlinę dažnai diagnozuoja ir gydo alergologai, ne visada jos priežastis – alergija. Iš tiesų dilgėlinę gali sukelti tiek alerginės, tiek nealerginės imuninės reakcijos. Tarptautinėse gairėse dilgėlinė pirmiausia skirstoma į ūminę ir lėtinę, o lėtinė dar skirstoma į lėtinę spontaninę ir lėtinę indukuojamą, kai simptomus galima susieti su tam tikru fiziniu ar kitu provokuojančiu veiksniu“, – tvirtina A. Chomičienė.
Ūminė ar lėtinė – kaip atpažinti?
Jeigu pūkšlės kartojasi iki šešių savaičių, dilgėlinė, gydytojos teigimu, laikoma ūmine. Jeigu simptomai išlieka ir tęsiasi ilgiau nei šešias savaites, ji vadinama lėtine. Svarbu tai, kad lėtinės dilgėlinės atveju simptomai nebūtinai turi pasireikšti kiekvieną dieną – jie gali kartotis epizodais.
Ūminė dilgėlinė ypač dažna vaikystėje, bet pasitaiko ir suaugusiesiems – bent vieną dilgėlinės epizodą per gyvenimą patiria apie 20 proc. pasaulio žmonių. Ligą gali paskatinti įvairūs veiksniai, tarp jų virusinės infekcijos, vaistai, maistas, rečiau – plėviasparnių vabzdžių įgėlimai. Tačiau net ir ūminės dilgėlinės atvejų priežastis nustatyti pavyksta ne visada. Alerginę reakciją (paprastai pasireiškiančią per valandą) galima įtarti tuomet, kai simptomai aiškiai, kartais pakartotinai susiję su konkrečiu alergenu.
Viena iš lėtinių dilgėlinės formų yra lėtinė spontaninė dilgėlinė. Jos atveju nėra vieno išorinio veiksnio, kurį būtų galima patikimai įvardyti kaip ligos priežastį. Didžiajai daliai pacientų įtariami autoimuniniai mechanizmai – imuninė sistema pradeda netinkamai aktyvinti odoje esančias putliąsias ląsteles, todėl išsiskiria histaminas ir kitos uždegiminės medžiagos, sukeliančios pūkšles bei niežėjimą. Ligos paūmėjimo epizodus išprovokuoja tokie dalykai kaip infekcija, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, fizinis ar emocinis stresas.
„Lėtinė dilgėlinė gali būti susijusi su kai kuriomis kitomis autoimuninėmis ligomis, ypač su skydliaukės autoimuniniais sutrikimais, taip pat su reumatoidiniu artritu, baltme. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienam dilgėline sergančiam žmogui būtina ieškoti daugybės kitų ligų. Lengviausiai diagnozuojama lėtinė indukuota dilgėlinė, kurią išprovokuoja įvairūs fiziniai veiksniai: šaltis, saulės spinduliai, mechaninis odos sudirginimas, spaudimas ir kiti. Tokioms dilgėlinėms nustatyti atliekami atitinkamo įtariamo veiksnio provokaciniai testai“, – teigia gydytoja.
„Dilgėlinė paprastai diagnozuojama pagal būdingą bėrimą ir išsamią paciento ligos istoriją, o tyrimai parenkami individualiai – kartais tikslesnei priežasčiai nustatyti prireikia nemažai laiko“, – pasakoja A. Chomičienė. Ji pataria bėrimą visada nusifotografuoti ir šias nuotraukas turėti konsultacijos pas specialistą metu.
Diagnostikos labirinte
Kaip teigia VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja dermatovenerologė Tatjana Karmazienė, išties pasitaiko pacientų, kurie ne vienerius metus mano esantys alergiški, nors jų problema gali būti visai kita. „Ypač dažnai painiojama lėtinė spontaninė dilgėlinė, kontaktinis dermatitas, vabzdžių įkandimų reakcijos bei įvairūs vaistų sukelti bėrimai. Dar viena dažna situacija – asmeniui nustatomas teigiamas IgE tyrimas ir jis automatiškai padaro išvadą, kad būtent tas alergenas jam ir sukelia dilgėlinę“, – tvirtina T. Karmazienė.
Anot medikės, deja, dilgėline sergantys pacientai dažnai patenka į tipinį „diagnostikos labirintą“ – atsiradus bėrimui, jie paprastai kreipiasi į šeimos gydytoją, gydymui gauna antihistamininių vaistų, kuriuos vartoja neilgą laiką, o tik ligai pasireiškus. Bėrimui pasikartojus, pradeda ieškoti „kaltininko“, dažniausiai tarp maisto produktų, tad iš raciono išbraukia, pavyzdžiui, kiaušinius, pieno produktus, kviečius, citrusinius vaisius ir pan. Atlieka plataus spektro alerginius tyrimus, jei nustatomas vienas ar keli įsijautrinimai, pacientas pradeda vengti dar daugiau produktų. Bėrimams vis tiek kartojantis, galiausiai kreipiasi į alergologą ar dermatologą, ir tik tada paaiškėja, kad tai – lėtinė spontaninė dilgėlinė arba indukuojama dilgėlinė, o ne konkretaus maisto produkto sukelta alergija.
Kada reikalinga dermatologo konsultacija?
Gydytojos T. Karmazienės teigimu, nors bėrimas pūkšlėmis yra būdingas dilgėlinei, yra ir kitų odos ligų, kurios taip pat gali pasireikšti panašiu bėrimu, pavyzdžiui: mastocitozė, urtikarinis vaskulitas, pūslinio pemfigoido pradinė stadija ir kt. „Abejonių dėl dilgėlinės kyla tada, kai bėrimai laikosi ilgai, t. y. nepranyksta per 24 valandas, yra skausmingi, pleiskanoja, šlapiuoja, išlieka toje pačioje vietoje, plinta, atsiranda kitų bėrimo elementų, jų vietose lieka odos použdegiminė hiperpigmentacija. Tokiais atvejais svarstoma apie kitus odos susirgimus. Jei diagnozė išlieka neaiški, jai patvirtinti gydytojas dermatologas atlieka odos biopsiją“, – pasakoja T. Karmazienė.
Anot pašnekovės, alergologo ir klinikinio imunologo konsultacija ypač naudinga, kai įtariamas konkretus provokuojantis veiksnys, taip pat kai kartu pasireiškia angioedema (gilesnių odos ir poodžio sluoksnių, gleivinių patinimas: dažniausiai patinsta lūpos, vokai, veidas, plaštakos ar pėdos), anafilaksija arba kai dilgėlinė yra lėtinė ir sunkiai kontroliuojama. „Nebūtina, kad kiekvieną dilgėline sergantį pacientą konsultuotų ir dermatologas, ir alergologas. Abiejų specialistų konsultacija labiausiai reikalinga sudėtingais atvejais – kai vienu metu reikia ir patvirtinti, kad tai tikrai dilgėlinė, ir ieškoti galimos alerginės ar imunologinės priežasties“, – pažymi medikė.
Ar įmanoma ligą suvaldyti?
Gydant dilgėlinę, anot T. Karmazienės, daroma nemažai klaidų. Dažniausiai mėginama išgydyti priežastį, kuri nėra įrodyta. „Jeigu iš raciono pašalinama daugybė produktų, o dilgėlinė vis tiek kartojasi, tai labai svarbus signalas, kad problema greičiausiai ne vien maiste. 2026 metų gairės rekomenduoja vengti perteklinių dietų. Jeigu diagnostinė dieta ir pasirenkama, ji turėtų būti ribotos trukmės, individualizuota ir neturėtų atidėti veiksmingo gydymo skyrimo“, – akcentuoja gydytoja.
Kita dažna klaida, anot jos, – naudojami įvairūs priešuždegiminiai tepalai (gliukokortikosteroidai), nors pati problema yra ne epidermyje. Dilgėlinės pūkšlę daugiausia sukelia dermos kraujagyslių pralaidumo ir putliųjų ląstelių mediatorių pokyčiai, todėl įprasti vietiniai gliukokortikosteroidai šiai ligai gydyti nėra veiksmingi. Dilgėlinės negydo ir geriamieji sisteminiai gliukokortikosteroidai. Šie vaistai gali būti skiriami tik trumpam ligos paūmėjimui gydyti, tačiau paprastai jie vartojami per ilgai.
„Taip pat klaidinga yra kaitalioti ar vienu metu vartoti daug skirtingų antihistamininių preparatų, užuot nuosekliai vartojus vieną paskirtą vaistą“, – teigia T. Karmazienė ir priduria, kad dilgėlinės gydymo tikslas yra kuo geresnė, idealiu atveju – visiška, ligos kontrolė. Jei antihistamininių vaistų nepakanka, šiai dienai yra kitų gydymo galimybių, įskaitant biologinę terapiją.
„Dilgėlinė išties nėra liga, kurią galima įveikti kremais ar tepalais, nes jos mechanizmas susijęs su organizmo imunine reakcija. Vietinės priemonės gali nebent papildomai palengvinti kai kuriuos odos pojūčius, tačiau jos tikrai dilgėlinės nesuvaldys“, – patvirtina ir alergologė A. Chomičienė.
Anot jos, džiugu, kad dilgėlinės gydymas šiandien yra gerokai pažengęs. Pirmiausia skiriami šiuolaikiniai neslopinantys antihistamininiai vaistai, sudėtingesniais atvejais – biologinė terapija. Jei ir toks gydymas nepakankamas, galima svarstyti kitus specializuotus gydymo būdus. Svarbiausia – gydymą parinkti individualiai ir siekti visiškos simptomų kontrolės.
Lietuvoje jau prieinamas naujas efektyvus putliųjų ląstelių aktyvaciją veikiantis vaistas, skirtas suaugusiesiems asmenims, sergantiems lėtine spontanine dilgėline. Šis vaistas padeda slopinti procesus, sukeliančius niežulį ir bėrimus, todėl gali padėti geriau kontroliuoti ligos simptomus.
Į klausimą, ar lėtine dilgėline sergama visą gyvenimą, gydytoja alergologė atsako, jog būna visaip. Vidutiniškai šia liga sergama nuo trejų iki penkerių metų, po to ji praeina. Kai kuriems žmonėms simptomai trunka ilgiau (maždaug 10–20 proc. pacientų dilgėline serga ilgiau nei 10 metų) arba po tam tikro laiko liga vėl atsinaujina, o maždaug ketvirtadaliui ūmine dilgėline sergančių pacientų ji tampa lėtine. Todėl labai svarbu ne tik ieškoti susirgimo priežasties, bet ir tinkamai kontroliuoti pačią ligą.
Net ir tuomet, kai nepavyksta rasti vieno aiškaus dilgėlinės „kaltininko“, tai nereiškia, kad su liga belieka susitaikyti. Šiuolaikinio gydymo tikslas – ne išmokti gyventi su nuolatiniu niežuliu, bėrimais ir tinimu, o kuo geriau kontroliuoti simptomus ir susigrąžinti įprastą gyvenimą. Išeiti iš dilgėlinės labirinto galima – svarbu jame neužsibūti, ieškant alergijos ten, kur jos gali ir nebūti.
Daugiau informacijos apie dilgėlinę – odosveikata.lt
Pranešimas parengtas bendradarbiaujant su „Novartis“.
2026 09 | FA-11795452
