Tarp jų – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojai ortopedai traumatologai Raminta Martinaitytė ir dr. Giedrius Kvederas, skubiosios medicinos gydytojas Mantvydas Krikštaponis, gydytojas anesteziologas reanimatologas Gintas Balaišis.
Misijos metu jie visi turėjo galimybę iš arti stebėti ir dalyvauti įvairiuose pacientų evakuacijos, gydymo bei slaugos etapuose. Apie tai, kai atrodo medikų darbas realiomis karo sąlygomis, kalbamės su RVUL gydytoja ortopede traumatologe Raminta Martinaityte.
– Kas jus paskatino dalyvauti šioje misijoje?
– Mums buvo pasiūlyta savanoriškai vykti į Ukrainą ir ten nukeliavus pamatyti, kaip vyksta darbas ligoninėse karo metu. Iš kolegų, jau buvusių tenai, kažkiek buvau girdėjusi pastebėjimų, kaip ten viskas atrodo, bet buvo įdomu pamatyti ir patirti viską pačiai.
Suprantama, kad norime pamatyti, kaip dirba ukrainiečiai, nes jei mums patiems to prireiktų, norisi būti bent kažkiek pasirengus ir perėmus patirtį iš pirmų rankų. Žinojau, kad galiu, niekas tuo metu manęs nevaržė, datos buvo tinkamos, todėl nusprendžiau, kad reikia pabandyti.
– Kur jūs važiavote?
– Pagrindinė mūsų stažuotė buvo suderinta Dnipre, Mečnikovo ligoninėje, bet teko pabūti ir arčiau fronto esančiose ligoninėse, kur iš pirminio stabilizacinio punkto pervežami pacientai, kuriems reikia labiau stabilizuoti būklę, prireikus atliekama operacija, ir tada jie jau vežami kuo toliau į vakarus.
Tokios ligoninės ir vadinamos pirmosios operacijos ligoninėmis, kadangi tai dažniausiai būna viena iš pirmųjų vietų, kur atvykęs kareivis yra įvertinamas ir stabilizuojama jo būklė. Taip pat teko pasivažinėti su savanoriška organizacija, kuri atlieka evakuacijas, padeda nugabenti pacientus iš pirmosios operacijos ligoninių toliau į Dniprą, pervežimo metu stebi būklę, kad sužeistas kareivis būtų saugiai nugabentas ten, kur juo bus pasirūpinta.
Tokiu būdu galėjau pamatyti situaciją iš kelių skirtingų pozicijų, iš arti stebėti, kaip atrodo paciento įvertinimas, kaip jis iš pirminių punktų keliauja toliau į ligonines, kurios specializuojasi būtent tokių kareivių priėmime.
– Iš mūsų ligoninės misijoje dalyvavote keli skirtingų specializacijų gydytojai. Ar jūs visi kartu dirbote kaip komanda, ar buvote padalinti po skirtingas vietas?
– Nors oficialiai mes turėjome būti vienoje ligoninėje, tačiau misijos organizatoriai – nevyriausybinė organizacija „Blue/Yellow“ ir Sveikatos apsaugos ministerija – yra užmezgę gerus santykius su keliomis vietomis, todėl leido mums pasidalinti ir vykti į skirtingus taškus, kad kuo daugiau galėtume pamatyti ir kiekvienas galėtume nukeliauti ten, kur mums profesiškai yra naudingiausia ir įdomiausia. Todėl mes buvome pasiskirstę per kelias vietas ir rotavomės vieni su kitais, kad visi kuo daugiau pamatytume ir visur pabuvotume.
– Ar tai, ką matėte, skiriasi nuo to, su kuo įprastai susiduriate savo darbe Lietuvoje?
– Traumų specifika ten visiškai kitokia. Su kažkuriuo kolega net liūdnai pajuokavome, kad jeigu mes gautume bent vieną tokį pacientą, iš karto kviestume konsiliumą ir galvotume, ką su juo daryti, o ten atvyksta dvidešimt tokių per dieną.
Pagrindinės traumos yra skeveldriniai kūno sužalojimai, kuomet yra daug paviršinių žaizdų, kurias visas reikia sužiūrėti, išvalyti, taip pat labai daug galūnių traumų. Viena iš šiuo metu keliamų problemų yra ne tik tai, kad galūnės yra pažeidžiamos ir dėl to reikalinga amputacija, bet ir turniketų naudojimas.
Ir mes, ir kareiviai esame mokomi, kad įtariant kraujavimą, reikia dėti turniketą, tačiau problema yra tame, kad tik medicinos personalas geba pakeisti turniketą tvarsčiu – kareiviai to nemoka, ir turniketai būna per ilgai laikomi. Todėl, deja, tenka amputuoti galūnę, nors kartais ji būna ganėtinai sveika arba net visiškai be žaizdų.
Kaip pasakoja tenai dirbantys gydytojai, skaudžiausia būna, kai nuėmus keliolika valandų uždėtą turniketą, galiausiai paaiškėja, kad ten tiesiog kruvini rūbai, o žaizdos net nebuvo, bet niekas rankovės ar klešnės nenukirpo, nenurengė ir nepasižiūrėjo, kad galūnę buvo galima išsaugoti.
Juk turniketai uždedami aukščiausiose pozicijose, ne ant piršto ar pėdos, todėl tokiais atvejais tenka amputuoti visą galūnę.
– Tad viena iš pamokų, kurią parsivežate, yra tai, kad reikia mokėti taisyklingai uždėti turniketą?
– Taisyklingai uždėti mes jau mokame, kitas svarbus momentas – laiku nuimti, prieš dedant peržiūrėti žaizdą ir įvertinti, kad galbūt ne visada tas turniketas yra reikalingas. Tokiu atveju galima išsaugoti galūnę.
– Ar misijos dalyviai labiau yra kaip stebėtojai, ar ir savo kažkokia patirtimi galėjote pasidalinti?
– Mes dalyvavome ir priimant pacientus, ir jų apžiūrose, teko dalyvauti ir operacijose bei perrišimuose. Net ir budėjimuose visiems teko pabūti, kad matytume, kaip darbas vyksta ne tik dienos, bet ir nakties metu.
Visur mums leido prisidėti, kiek norime. Iš pradžių, aišku, pažiūrėjo, ką galime, bet vėliau jau ėjome visur, kur tik galėjome padėti, nes visi ukrainiečiai jau yra pavargę, o darbo rankos reikalingos daug kur.
Matydami, kad mes tikrai geranoriškai padedame, jie priima tą pagalbą. Žinoma, labiausiai siekėme mokytis – žiūrėjome, kaip jie dirba, mokėmės, kaip taisyklingai ir kaip greitai viską padaryti, į ką reikėtų koncentruotis, į ką atkreipti dėmesį tiek apžiūros, tiek operacijos metu.
– Ar teko pasikalbėti su pacientais, kuriems teikėte pagalbą?
– Kažkiek teko. Man galbūt buvo sunkiau dėl kalbos barjero, nes jie daugiausia kalba ukrainietiškai. Nors didesnė dalis supranta rusų kalbą, bet mano rusų kalbos žinios yra ribotos. Įdomu tai, kad nemaža dalis pacientų, jeigu bandydavai kažką jiems sakyti rusiškai, iš principo nenori šia kalba kalbėti – geriau pasirenka laužyti liežuvį ir atsakinėti angliškai.
Bet buvo tokių, su kuriais pavyko ir angliškai susikalbėti, pabendrauti. Kiti kolegos, kurie šiek tiek moka ukrainietiškai, galėjo daugiau pakalbėti su pačiais pacientais, pasidomėti jų istorija. Kareivių istorijos yra vienokios, o fronte gyvenančių žmonių, kurie nenorėjo pasitraukti iš fronto linijos ir nukentėję atsidūrė ligoninėje, yra galbūt netgi dar graudesnės, nes tai yra civiliai žmonės, kurie kenčia nuo karo.
– Galbūt kažkokia istorija labiausiai įstrigo?
– Man pačiai įsiminė pasakota istorija apie vyresnio amžiaus pacientę, kuri iš fronto srities buvo atvežta dėl rankos amputacijos. Ji gyveno mažame kaimelyje, iš kurio nenorėjo trauktis ir palikti savo namų. Vieną dieną išgirdo sprogimus bei šaudymus, suprato, kad reikia bėgti bent jau į slėptuvę, bet staiga pamatė blyksnį ir po akimirkos liko be rankos.
Gerai, kad šalia buvo jos anūkas, kuris ją išgelbėjo, nes uždėjo turniketą ir kažkokiu būdu nugabeno iki medikų. Moteriškės gyvybė buvo išsaugota, bet rankos, deja, ji jau nebeturi. Ir tai tik viena istorija, kaip karas neišvengiamai paveikia ir civilius žmones.
Dar labai užsifiksavo vienas momentas iš paskutinės dienos, kurią praleidome misijoje. Iš pat ryto teko sudalyvauti operacijoje, kuri, deja, nebuvo sėkminga ir pacientas mirė. Bet mane labai palietė tai, kad kol sužeisto kareivio širdis dar plakė, buvo naudojamos visos priemonės, daroma viskas, kas tik galėjo kažkaip pagerinti jo būklę.
Net ir prastos prognozės atvejais operacija toliau tęsiama, stengiantis atlikti kuo daugiau, prieš galutinai diagnozuojant mirtį. Ukrainiečiai sakė, kad tiesiog negali nuleisti rankų ir privalo kovoti už kiekvieno kareivio gyvybę iki pat paskutinės akimirkos.
– Kaip karas pakeitė pačius medikus ukrainiečius?
– Visose ligoninėse, kur buvome, į akis pirmiausia krenta nuovargis. Kalbantis su medikais matai, kad jie nieko nebeplanuoja. Kažkokios savo ateities nelabai ir gali planuoti, nes realybė, deja, tokia, kad nors ir ką bandytum susiplanuoti, vis tiek turėsi būti ten, kur tavęs reikia, ir dirbti.
Gydytojai pasakoja, kad naktimis girdi sprogimus. Kartais tie garsai net ne per langus girdisi, bet aidi galvoje, neleisdami užmigti. Labai sunku – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Taip pat su gydytojais ortopedais, dirbančiais ligoninėje, kalbėjome apie dar vieną karo pasekmę profesijai.
Pas juos yra 2 metų internatūra, kuri pas mus prilyginama rezidentūrai, ir per tuos 2 metus internai matė tiktai amputacijas ir traumas, kitokios patirties nelabai ir įgijo. Jaunieji kolegos patys pripažįsta, kad išmoko tik amputuoti ir dėti įvairius fiksacijos aparatus, o daugiau ortopedijos ir traumatologijos srityje ne kažką išmano. Karas, tikėtina, kažkada baigsis, o ką tada reikės daryti? Visko teks mokytis iš naujo.
– Kaip manote, ar galima pasiruošti tai dienai X? Ar tai, ką jūs pamatėte, padėjo jums kažkaip susidėlioti mintis, išsigryninti esminius dalykus?
– Manau, kad ruoštis reikia bet kokiu atveju, ypač stiprinti komandinį darbą ir bendradarbiavimą. Jei tai nutiktų pas mus, vis tiek tuo metu visiems būtų šokas ir pirmosiomis akimirkomis neišvengtume šiokio tokio chaoso. Bet kuo didesnis būtų mūsų visų įdirbis, tuo greičiau mes prisitaikytume prie padėties.
Aišku, galbūt mūsų sąlygomis tai būtų šiek tiek lengviau nei Ukrainoje, nes mes turime daugiau įvairių resursų ir priemonių. Ukraina yra labai didelė, todėl sunku ją visą aprūpinti, o mūsų ligoninių turimas inventorius yra geresnis. Tai, manyčiau, mums ir padėtų geriau bei greičiau prisitaikyti. Bet Ukrainoje matėme tikrai gražų darbą, kaip jie yra pasiruošę priimti pacientą.
Viskas yra komunikuojama žinutėmis. Jeigu gaunama žinutė, kad iš vienos vietos į kitą vietą atvyksta pacientas, visa komanda jau yra pasiruošusi jį priimti. Ir jeigu atkeliauja žinutė, kad po 10-15 minučių bus atvežtas kitas pacientas, antroji komanda, kuri turi priimti ir apžiūrėti šį pacientą, jau laukia, patikrinę visus aparatus. Todėl iš karto, kai tik išvažiuoja pirmasis pacientas, gydytojai ir medicinos personalas, kurie yra nepavargę, sutelkia visą dėmesį į kitą sužeistąjį.
Patys jie sakė, kad prireikė apie pusantrų metų, kol pavyko viską taip gražiai sustyguoti. Manau, kad tai ir yra pagrindinis dalykas, kurio ir mums reikėtų pasimokyti – tas bendradarbiavimas, komandinis darbas visose disciplinose. Nėra vieno žmogaus, kuris viską žiūri, nėra vieno pagrindinio žmogaus, o visa komanda eina kartu. Be abejo, labai svarbu, kad kiekvienas žinotų savo rolę, ką kas turi daryti, nes tik tada darbas vyksta sklandžiai.
– Ar teko slėptis nuo oro pavojaus?
– Oro pavojaus sirenų girdėjome, bet tiek pagrindinėje ligoninėje, tiek kitose vietose mums buvo pasakyta, kad jeigu tikrai kils didelė grėsmė, mums apie tai bus pranešta. Mums galbūt ir pasisekė, nes tuo metu buvo kiek ramesnis periodas dėl planuojamų derybų, galbūt dėl to didesnių atakų ten, kur mes buvome, nepasitaikė.
Nors žinau, kad man dirbant kitoje vietoje, Dnipre buvusiems kolegoms teko slėptis, nes apšaudytas objektas buvo vos už 4 km nuo jų. Aišku, naktimis grįžtant iš pervežimo misijų, tolumoje tu matai ir girdi sprogimus, bet tikiesi, kad tai yra pakankamai toli nuo tavęs ir tiesiog stengiesi grįžti į saugesnę vietą.
– Ar dar kartą važiuotumėte ten?
– Taip, būtinai. Matau prasmę dar kažko išmokti bei būti papildoma pagalba. Norėčiau dar pasimokyti, kaip jie atlieka tam tikras procedūras, kaip įvertina paciento būklę, ir tuo pačiu padėti, nes pagrindinis dalykas, kuris matosi, yra nuovargis ir darbo rankų trūkumas. Ir kolegoms, kuriuos sutinkame, visada rekomenduojame, jeigu tik nori ir gali – važiuoti.
Mūsų stažuotės koordinatorė pasakojo, kad nemažai žmonių, dalyvavusių tokiose misijose, po to grįžta savanoriškai į kažkurį iš punktų pabūti per savo atostogas bent porai savaičių, kad galėtų pagelbėti, nes darbo rankų tikrai reikia visur.
– Galbūt užmezgėte kažkokių profesinių draugysčių, kurias būtų galima tęsti ir po karo, ukrainiečiams pas mus atvykstant įgyti platesnės patirties?
– Jau ankstesnėje misijoje dalyvavę mūsų kolegos ortopedai traumatologai iš Kauno buvo užmezgę gerus ryšius su keliais gydytojais traumatologais, dėl to mums buvo daug lengviau – jie žinojo, kas mes esame, kad mes atvažiuojame ir kad tikrai padėsime. Su jais daugiau ir pabendravome, ir kontaktą toliau palaikome.
Planuojame juos pasikviesti pas mus, kad pabūtų, pažiūrėtų, kokias traumas mes gydome, nes jie ir patys tuo domisi. Kontaktuojame dėl galimybės atvykti, kad ne tik pasimokytų pas mus atvažiavę, bet tuo pačiu ir kažkiek pailsėtų nuo karo zonos, nuo viso vargo, kurį jiems ten tenka patirti.
