Sekite 15min Google
Tačiau gyvenimas nusprendė mane šiek tiek pristabdyti ir pasukti visai kita kryptimi. Sužinojusi, kad laukiuosi, iškart pajutau labai stiprų motinišką instinktą.
Tą pačią akimirką manyje kažkas pasikeitė – atsirado atsakomybė, rūpestis ir begalinė meilė dar negimusiam vaikui. Vis dėlto džiaugsmą netrukus aptemdė netikėta žinia.
Per vizitą pas gydytoją tyrimai parodė, kad mano inkstai nefunkcionuoja taip, kaip turėtų – šlapime atsirado baltymo. Nuo tos akimirkos prasidėjo mano gyvenimo kelias su liga. Tai buvo nėštumo pradžia – laikotarpis, kuris turėjo būti kupinas tik laukimo ir džiaugsmo, bet kartu tapo ir išbandymų pradžia. Nors diagnozė išgąsdino, viduje vis tiek jaučiausi stipri.
Aš buvau energinga, gyvenimu besidžiaugianti mergina, pilna norų ir troškimo patirti kuo daugiau. Net ir sužinojusi apie sveikatos problemas, neleidau sau sustoti – stengiausi gyventi, džiaugtis kiekviena diena ir neprarasti tikėjimo. Gimus dukrai, pajutau tikrąją laimę.
Tai buvo neapsakomas jausmas – laikyti savo vaiką ant rankų ir suprasti, kad, nepaisant visų sunkumų, gyvenimas man padovanojo didžiausią dovaną.
Tiesa, iki ligos nejaučiau jokių simptomų, jaučiausi visiškai sveika, dėl to ligos diagnozė ir buvo tokia netikėta.
Ši patirtis mane pakeitė. Išmokau vertinti ne tik didelius gyvenimo įvykius, bet ir mažas kasdienes akimirkas. Supratau, kad net ir sunkiausiose situacijose galima rasti šviesos, o vidinė stiprybė dažnai atsiskleidžia būtent tada, kai jos labiausiai reikia.
– Kokia buvo apskritai pirmoji reakcija į ligą? Kaip klostėsi gydymas, kokias skyrė procedūras, kaip jautėtės nėštumo metu?
– Sužinojusi, kad sergu, pajutau didžiulę baimę ir neviltį – labiausiai slėgė nežinomybė, kas manęs laukia ateityje.
Iš pradžių ji tiesiog kaustė, neleido ramiai gyventi ir džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar. Tačiau laikui bėgant išmokau su tuo susigyventi.
Priėmiau savo būseną ir, nepaisant visko, stengiausi gyventi pilnavertį gyvenimą, džiaugtis kiekviena diena. Praėjus metams, pradėjau jausti, kaip silpsta mano jėgos. Atsirado pykinimas, vėmimas, kartais atrodė, kad nebeturiu jėgų visiškai niekam.
Kūnas vis dažniau primindavo apie ligą, kurios jau nebegalėjau ignoruoti. Tada kartu su mama iš gydytojų sužinojome apie galimybę – donorystę iš gyvo žmogaus. Tai buvo lūžio taškas mano gyvenime.
Tai buvo lūžio taškas mano gyvenime.
Mama nedvejodama priėmė sprendimą man padėti ir padovanoti savo inkstą. Iki šiol jaučiu begalinį dėkingumą jai – už drąsą, pasiaukojimą ir už tai, kad suteikė man antrą galimybę gyventi, džiaugtis ir vėl jaustis pilnaverte.
Dializių patirtis mano gyvenime truko neilgai – apie porą mėnesių, kol organizmas buvo valomas ir ruošiamas transplantacijai. Transplantacijos dieną atsimenu taip aiškiai, lyg tai būtų buvę vakar.
Nuo tos akimirkos, kai sužinojau apie inkstų nepakankamumą, iki transplantacijos praėjo penkeri metai. Tai buvo ilgas, sudėtingas, bet kartu ir labai daug išmokęs gyvenimo etapas – kupinas išbandymų, baimės, bet ir vilties, tikėjimo bei begalinės meilės artimiesiems.
– Kiekvienas skirtingai kovojame su iššūkiais, kas jums šioje kelionėje buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo nežinomybė – kas bus rytoj, kas manęs laukia. Iš pradžių buvo labai sunku išgyventi emociškai. Atrodė, kad mintys nuolat sukasi apie baimę ir netikrumą.
Tačiau stiprybės man suteikė šeima ir dukra – žinojimas, kad jie yra šalia, palaiko ir tiki manimi, padėjo nepalūžti. Sąmoningai mokiausi nukreipti savo mintis į šviesesnę pusę, kabintis už vilties ir tikėjimo. Gyvenau su suvokimu, kad mintys turi didžiulę galią – kokias jas prisileidi, tokį gyvenimą ir kuri. Todėl stengiausi rinktis tikėjimą, o ne baimę, stiprybę, o ne neviltį.
– Kaip sekėsi sveikti po transplantacijos? Kiek laiko prireikė grįžti į kasdienį gyvenimą, įprastą buitį?
– Įvyko tikras stebuklas – mama padovanojo man antrą šansą gyventi pilnavertį gyvenimą. Ta diena buvo be galo jautri. Atsimenu jos akis, pilnas ašarų, ir žodžius, kurie iki šiol skamba mano mintyse: „Viskas bus gerai.“ Tie žodžiai suteikė man ramybės ir tikėjimo.
Po transplantacijos du mėnesius praleidau ligoninėje. Deja, pradžia nebuvo lengva – mano organizmas sunkiai reagavo į vartojamus imunosupresinius vaistus. Atsimenu, kaip kiekvieną dieną vis silpau, krito svoris, nebeturėjau jėgų net išlipti iš lovos. Tai buvo labai sunkus laikotarpis, trukęs apie mėnesį, kai atrodė, kad kūnas visiškai išsekęs.
Įvyko tikras stebuklas – mama padovanojo man antrą šansą gyventi pilnavertį gyvenimą.
Galiausiai įvyko inksto atmetimo reakcija. Tai buvo dar vienas stiprus išbandymas. Tačiau gydytojai pakoregavo gydymą, pakeitė vaistus, ir po dviejų savaičių mano būklė pradėjo gerėti.
Netrukus galėjau grįžti namo. Tada gyvenimas tarsi prasidėjo iš naujo. Su dar didesniu dėkingumu, su dar gilesniu supratimu, kas iš tiesų yra svarbu. Ir dar kartą iš visos širdies dėkoju savo mamai – nuostabiai, stipriai moteriai, kuri padovanojo man gyvenimą antrą kartą.
– Vėliau pasiryžote susilaukti dar vienos atžalos. Dėl įvairių sveikatos priežasčių ir galimybių komplikacijų moterys, išgyvenusios transplantacijas, rečiau tam ryžtasi.
– Prieš devynerius metus sužinojau, kad laukiuosi dar kartą. Tai buvo netikėta žinia, atnešusi ne tik džiaugsmą, bet ir didžiulę baimę bei nežinomybę – kaip viskas klostysis, ar mano kūnas atlaikys, ar viskas bus gerai kūdikiui.
Atrodė, lyg gyvenimas man vėl siunčia rimtą išbandymą. Tas laikotarpis buvo labai sunkus emociškai. Jaučiau baimę tiek dėl savęs, tiek dėl vaikelio. Tačiau vieną dieną priėmiau svarbų sprendimą – supratau, kad šis vaikelis yra mano dalis, mano kūnas ir mano siela. Priėmiau jį kaip dovaną.
Nuo tos akimirkos viduje tarsi viskas nurimo – emocijos atslūgo, atsirado ramybė ir galėjau su džiaugsmu priimti šią žinią. Esu be galo dėkinga gydytojams už palaikymą ir tikėjimą, kad viskas bus gerai.
Visas nėštumas praėjo sklandžiai – stengiausi džiaugtis kiekviena diena, galimybe dar kartą tapti mama. Man buvo labai svarbu, kad mano dukra, kuriai tuo metu buvo 12–13 metų, turės brolį ir ji jo labai laukė.
Artėjant gimdymui, atvykus į ligoninę, prasidėjo preeklampsija. Situacija tapo rimta, todėl buvo nuspręsta skubiai atlikti Cezario pjūvį. Ir būtent tada į mano gyvenimą atėjo antrasis stebuklas – mano sūnus. Ar bijojau? Taip, labai.
Jaučiau baimę tiek dėl savęs, tiek dėl vaikelio.
Baimė lydėjo mane viso šio kelio metu. Tačiau šiandien galiu drąsiai pasakyti – viskas buvo verta. Tuo metu buvo labai mažai informacijos apie moteris, kurios po transplantacijos ryžtasi gimdyti, todėl teko pasikliauti tikėjimu, gydytojų profesionalumu ir savo vidine stiprybe.
Sūnus mano gyvenimą užpildė ypatinga širdies dalimi – atėjo visiška vidinė pilnatvė, už kurią esu be galo dėkinga savo mamai ir visam gyvenimui. Tai jausmas, kurio neįmanoma apibūdinti paprastais žodžiais – tai ramybė, džiaugsmas ir meilė vienu metu.
Atvirai prisipažinsiu – praėjo jau 16 metų po transplantacijos. Apie transplantaciją dažnai pagalvodavau, kokią didelę dovaną man suteikė gyvenimas, man ją suteikė mama. Šiandien noriu pasidalinti savo mintimis apie tai, kad galimybė žmogui antrą kartą priimti gyvenimą yra labai svarbi ir neįkainojama.
Reikia tikėti, pasitikėti ir į savo mintis įsileisti tik tai, kas šviesu ir gera. Svarbu neleisti sau užsibūti neigiamose mintyse, o rinktis dėkingumą ir ramybę. Gyvenimas tampa gražesnis tada, kai jį priimame tokį, koks jis yra, ir mokame džiaugtis tuo, kas mums duota.
Iš tiesų tai kainuoja tik mūsų mintis, jausmus ir vidinį nusiteikimą. Visa kita – mūsų noras gyventi, kurti, siekti svajonių ir judėti pirmyn žingsnis po žingsnio. Tik į priekį. Šiandien aš renkuosi dėkingumą, tikėjimą ir gyvenimo džiaugsmą. Ir tuo pačiu noriu įkvėpti kitus – net sunkiausiuose etapuose visada yra šviesa.