Klaipėdoje veikiančios žaizdų gydymo klinikos „Vulnera“ vadovė Rimantė Ladyšienė ir chirurgas Arvydas Berenis dažnai susiduria su išskirtiniais atvejais – pacientais, kurie su milžiniškomis žaizdomis gyvena ne dienas ar savaites, o metus ir ilgiau.
15min pokalbis su medikais – ne tik apie žaizdas, tačiau ir apie sistemą, kuri kartais ligonį priverčia nuleisti rankas, bei apie pacientus, kurie į kliniką ateina žaizdą apsirišę plastikiniais šiukšlėms skirtais maišais.
– Kiek žmonių Lietuvoje susiduria su šiomis problemomis – negyjančių lėtinių žaizdų?
A.Berenis: Lietuvoje nėra tikslių skaičiavimų, kadangi ilgai negyjančios žaizdos būna ir po chirurginių operacijų, radioterapijos taikyto gydymo, taip pat pragulos, diabetinės pėdų opos ir trofinės kojų opos. Skaičiuojant apytiksliai, manyčiau, apie 43 tūkstančiai.
R. Ladyšienė: Remiantis kompensuojamų tvarsčių išrašymų duomenimis, galima teigti, kad daugiau nei 60 tūkstančių žmonių Lietuvoje turi ilgai negyjančias žaizdas – trofines opas, pragulas. Ir tai – tik oficialūs duomenys. Tačiau realiai šis skaičius kur kas didesnis.
Kasdien matome, kiek žmonių tų tvarsčių negauna, net nežino, kad jie egzistuoja. Kaimai, atokūs regionai... Ne visi jie yra statistikoje.
– Ar žmonės linkę gydytis? Ar vis dar vyrauja požiūris „užteks tepaliuko“?
R.Ladyšienė: Neseniai nuotoliniu būdu konsultavome pacientą. Žinoma, gyvas vizitas visuomet geriau, bet kai žmogus gyvena toli, negali atvykti – bandome ir nuotolinės konsultacijos būdu. Kartais pakanka pakeisti gydymo priemones, o kartais būtinas vizitas. Tad tą kartą pamatėme tokias nuotraukas, kad net nedrįstume jų niekam rodyti.
Koja – juoda, padengta nekrotiniais audiniais, žaizdai – ketveri metai. Ir visą šį laiką moteris ją slėpė.
