Šiandien moteris vėl atsidūrė aklavietėje – nutraukus jai gyvybiškai svarbų vaistą liktų tik stebėti, kaip liga pamažu progresuoja. Tačiau net ir dabar Vida nepraranda vidinės stiprybės. Ji sako, kad po diagnozės pasikeitė požiūris į gyvenimą: daugelis anksčiau svarbių dalykų neteko prasmės, o didžiausia dovana tapo tiesiog pabusti ryte ir būti gyvai.
Nekaltas guzelis slėpė agresyvų vėžį
Nepaisant situacijos rimtumo, Vida trykšta nuoširdžiu optimizmu. Ji nuolat besišypsanti, aktyvi, kupina gyvybės ir pozityvumo. Sunku patikėti, kad ši moteris daug metų gyvena nuolatinėje kovoje su itin agresyvia krūties vėžio forma.
„Aš tikrai gyvenu aktyviai, dirbu. Žmonės sako, kad atrodau kaip sveika. Priimu tai kaip didžiulį komplimentą. Mano optimizmas – nesunaikinamas. Tiesiog aš tokia esu. Manęs visada visur daug“, – šypsosi pašnekovė.
Pirmąjį guzelį krūtyje Vida užčiuopė pati. Nieko nelaukdama kreipėsi į gydytojus ir po apžiūros buvo nuraminta – darinys nepiktybinis. Vis dėlto gydytoja, matydama pacientės susirūpinimą, pasiūlė jį pašalinti. Tik dėl vasaros laikotarpio operacijos teko laukti kelis mėnesius. Per tą laiką krūtį pradėjo mausti ir skaudėti, bet Vida kantriai laukė operacijos datos.
Operacija įvyko 2019-ųjų pabaigoje. Iš pradžių viskas atrodė paprasta – po kelių dienų ji buvo išleista namo, beliko sulaukti histologinio tyrimo atsakymo. Tačiau sausio 13-ąją jos gyvenimas apsivertė. Atvykusi išsitraukti siūlų, Vida išgirdo tai, kam neįmanoma pasiruošti: auglys piktybinis, itin agresyvus. Reikės chemoterapijos, spindulinio gydymo, papildomų tyrimų. „Tą akimirką man tiesiog dingo žemė iš po kojų“, – prisimena ji.
Vidai buvo vos 36-eri. Ji negalėjo suvokti, kaip darinys, kuris net nebuvo įtartas kaip pavojingas, pasirodė esantis trigubai neigiamas krūties vėžys – viena agresyviausių ir sunkiausiai gydomų šios ligos formų. „Atrodė, kad visa tai vyksta ne su manimi. Lyg kažkieno kito gyvenime“, – atvirauja moteris.
Alinantis gydymo maratonas
Netrukus prasidėjo ilgas gydymo maratonas. Po pusės metų chemoterapijos kurso paaiškėjo, kad auglys atsinaujino. Sekė dar viena operacija, vėliau – dar viena chemoterapija, tačiau liga ir toliau progresavo. Gydytojai stengėsi išsaugoti krūtį, atliko tausojančias operacijas, tačiau po kelių atkryčių teko ją pašalinti.
Po mastektomijos kurį laiką atrodė, kad pagaliau atėjo atokvėpis, tyrimų rezultatai buvo geri. Tačiau 2023-iaisiais ir vėl smūgis – vėžys išplito į limfmazgius. Organizmas silpo – kraujo rodikliai blogėjo taip stipriai, kad ne visus suplanuotus gydymo kursus pavyko užbaigti. Netrukus paaiškėjo, kad liga jau pasiekė plaučius.
Tokiose situacijose neišvengiamai kyla klausimas, galintis įkalinti žmogų jo paties skausme: „Kodėl man?“ Tačiau Vidos kovotojos dvasia pasirodė stipresnė už neviltį. „Niekas neatsakys, už ką ir kodėl. Todėl geriau energiją skirti ne liūdesiui, o kovai“, – sako ji.
Ieškodama bent menkiausios galimybės sustabdyti ligą, Vida savo lėšomis atliko brangius genetinius tyrimus – mėginiai buvo siunčiami į užsienį. Specialistai pagal naviko histologiją rekomendavo tris inovatyvius vaistus, tačiau Lietuvoje tuo metu kompensuojamas buvo tik vienas iš jų – ir tas pats įrašytas tik trečiuoju pasirinkimu. Gydytojai pradėjo nuo jo, bet po dešimties gydymo kursų kompiuterinė tomografija parodė, kad liga toliau plinta.
Tuomet gydytojai apsistojo ties pirmu siūlomu pasirinkimu, kuris Vidos atveju neatitiko kompensavimo kriterijų. Vaisto kaina mėnesiui – apie 5,5 tūkst. eurų, o gydymas tęsiamas tol, kol vaistas veikia. Šeimos santaupų nepakako net pirmam mėnesiui. Laimė, lemtingu momentu pagalbos ranką ištiesė Vėžio gydymo paramos fondas.
Vaistas leidžia Vidai pasijusti sveika
„Šiuo vaistu nuo praėjusios vasaros gydomės iki šiol. Naudoju daugiskaitą, nes iš tiesų aš gydausi ne viena, o kartu su visais gerais žmonėmis, kurie sutiko paaukoti mano gydymui ir iki šiol mane remia finansiškai ar palaiko emociškai“, – sako pašnekovė.
Nepaisant sunkaus gydymo kelio, Vida visą laiką stengėsi dirbti tiek, kiek tik leido jėgos. Anksčiau ji dirbo buhaltere, tačiau po ligos pasirinko ramesnį medicinos registratorės darbą.
„Su šiuo vaistu prasidėjo naujas mano gyvenimo grafikas, nes vaistas lašinamas kas tris savaites. Pirmą savaitę po lašinimo imu nedarbingumą, nes reikia tiesiog atsigauti – nėra jėgų, pykina, svaigsta galva, reikia atstatyti kraujo rodiklius. Bet po savaitės pasijuntu geriau ir tada dvi savaites dirbu iki kito lašinimo. Taip ir sukuosi ratu“, – pasakoja ji.
Moteris jaučia ypatingą dėkingumą savo darbdaviams, kurie atsižvelgia į jos grafiką – leidžia jai ir gydytis, ir dirbti. „Kai gerai jaučiuosi, aš labai noriu į darbą, noriu būti tarp žmonių. Šis vaistas tikrai daro stebuklus – tas dvi savaites jaučiuosi tarsi sveika“, – šypsosi pašnekovė.
Vaistas leido suvaldyti ligą – metastazės plaučiuose neišnyko, tačiau jos nebeplinta niekur kitur ir nesukelia jokių simptomų.
„Kiekviena kompiuterinė tomografija man yra tikras išbandymas. Ir laukiu jos, ir kartu labai bijau atsakymo, nes rankos nuo jo kyla aukštyn arba svyra žemyn. Tie tyrimai irgi nėra labai sveiki, per septynerius gydymo metus jų turbūt turėjau apie dešimt. Bet jei tik taip galima stebėti ligą, kitos išeities nėra. Ir kai dabar po tyrimo perskaitau radiologo išvadą, kad „dinamika teigiama“, pasijaučiu tiesiog stebuklingai“, – atvirauja moteris.
Išmoko džiaugtis kiekviena diena
Dėl gydymo Vidai sudėtinga planuoti išvykas, keliones, teatrą ar koncertą. Jei kraujo rodikliai nespėja atsistatyti laiku, gydymo datos kartais keičiasi. Tačiau, kaip pati sako, ji nebūtų Vida, jei atsisakytų džiaugtis gyvenimu ir nieko neplanuoti į ateitį.
„Aš vis tiek planuoju. Pirkdama bilietus į teatrą ar koncertą, stengiuosi rinktis savaitgalius, kad pasikeitus gydymo datai būtų lengviau juos kam nors perleisti. Kol kas visur pavyko sudalyvauti. Labai mėgstu būti prie jūros. Jaučiu, kad ten geriau gyju. Taip pat važiuojame į Birštoną, Trakus.
Esame judrūs – daug vaikštome, važinėjame dviračiais, einame į mišką, į miestą. Mano „sveikieji“ savaitgaliai beveik visada pilni veiklų. Taip prisikaupiu gerų emocijų. Nesėdžiu namuose, nes užsidarius labai lengva įkristi į niūrias mintis ir slogią nuotaiką“, – šypsosi ji.
Jos pasivaikščiojimų palydovė – 15-metė dukra. Kartu jos praleidžia daug laiko, o dukros tikėjimas mama Vidą įkvepia kovoti dar stipriau. Paklausta, kas jai svarbu gyvenime, moteris atvirauja, kad su liga į gyvenimą pradėjo žiūrėti daug paprasčiau. Dabar ji džiaugiasi tuo, ką daugelis sveikų žmonių priima kaip savaime suprantamą dalyką – kad gali dirbti, auginti dukrą, išeiti į žmones, į teatrą ar koncertą.
„Į pasaulį dabar žiūriu pro kitokius akinius. Sudėtinga suplanuoti išvyką už Lietuvos ribų, bet tai smulkmena palyginus su gyvenimu, kurį turiu. Plaukai išslinkę, bet mano kirpėja sugeba juos sutvarkyti taip, kad jaučiuosi graži. Svarbiausia, kad man nieko neskauda. Ar aš stipri? Nežinau.
Žmonės dažnai stebisi mano pozityvumu, esą jie tokioje situacijoje susirgtų depresija. Sako, kad esu pavyzdys, kaip reikia priimti sunkumus. Aš manau, kad tiesiog darau tai, ką turiu daryti – ne tik dėl savęs, bet ir dėl šeimos, dėl visų gerų žmonių, kurie man padeda ir mane palaiko.
Mano pavyzdys – akivaizdus įrodymas, kad vėžys nėra mirties nuosprendis čia ir dabar. Taip, nemeluosiu, tai ilgas ir sunkus gydymosi kelias, daug įvairių tyrimų, reikalinga ir geležinė kantrybė, o svarbiausia – tikėjimas šių dienų medicina. Remdamasi savo asmenine patirtimi, noriu padrąsinti visas moteris nebijoti profilaktiškai tikrintis, o jeigu netyčia ir būtų reikalingas gydymas – jo nebijoti“, – tikina pašnekovė.
Vienintelė išeitis – prašymas pagalbos
Šypsena nuo Vidos veido nedingsta net tada, kai ji prabyla apie didžiausią šiandienos baimę – kad po kelių mėnesių jos gydymas gali nutrūkti. Vėžio gydymo paramos fondo sukauptos lėšos jos gydymui beveik išseko.
Fondas padeda pacientams, kurie negauna jiems reikalingo nekompensuojamo gydymo. Parama skiriama iš žmonių ir įmonių paaukotų lėšų, o sprendimai priimami kartu su onkologais ekspertais įvertinus, kuriems pacientams gydymas yra gyvybiškai būtinas. Surinkti pinigai naudojami tik realioms gydymo išlaidoms padengti – pagal receptus ir sąskaitas faktūras. Jei dalis lėšų lieka nepanaudota, jos skiriamos kitam pacientui.
„Esu nuoširdžiai dėkinga, kad ne tik mane pažįstantys, bet ir tie, kurie manęs nepažįsta, sužinoję apie mano ligą ir jos sudėtingą gydymą, šiam fondui skyrė 1,2 proc. GPM paramą. Supratau, kiek aplink mane yra neabejingų žmonių“, – sako Vida.
Moteris prisipažįsta, kad ši patirtis privertė dar stipriau patikėti žmonių gerumu. „Noriu tikėti, kad visgi esu geras žmogus, jei toks gėris grįžta atgal. Nors prašyti finansinės pagalbos man nėra nei lengva, nei malonu, prašau ne prabangai. Prašau galimybės gyventi ir gydytis kuo ilgiau, tikėdama gerais žmonėmis, kurių aplink mane iš tiesų labai daug“, – tikina pašnekovė.
Vėžio gydymo paramos fondas kviečia galinčius ir norinčius suteikti Vidai galimybę kuo ilgiau gyventi su liga paaukoti jos gydymui – kiekvienas euras yra labai vertingas:
Gavėjas: Vėžio gydymo paramos fondas
A/s: LT932140030004135605
Luminor bankas AS, SWIFT kodas AGBLLT2X
Paskirtis: parama Vidai
