Sekite 15min Google
Naujame tyrime, paskelbtame žurnale „Neurology“, buvo analizuojami 1993–2020 m. laikotarpio duomenys apie insultus Didžiojo Sinsinačio ir Šiaurės Kentukio regione. Tyrėjai užfiksavo 2076 pirmuosius insultus tarp 20–54 metų amžiaus suaugusiųjų, rašoma „Prevention“.
Išnagrinėję duomenis, mokslininkai nustatė, kad insultų dažnis tarp jaunesnių suaugusiųjų išaugo nuo 33,9 atvejo 100000 asmenų per 1993–1994 metus iki 62,2 atvejo iki 2020 metų. Per tą patį laikotarpį vyresnio amžiaus žmonių grupėje insultų skaičius iš tikrųjų sumažėjo nuo 618,8 iki 453,0 atvejų 100000 asmenų metų.
Atvejų skaičiaus augimą daugiausia lėmė didėjantis išeminių insultų skaičius. Šio tipo insultas ištinka, kai kraujo krešulys užkemša smegenų kraujagyslę. Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) duomenimis, tai pati dažniausia insulto rūšis, sudaranti 87 proc. visų atvejų.
Remiantis tyrimu, išeminio insulto dažnis padidėjo nuo 23,8 atvejo 100000 asmenų metų 1993–1994 metais iki 47,3 atvejo iki 2020 metų. Kitų rūšių insultų panašaus augimo nepastebėta. Tai reiškia, kad per mažiau nei tris dešimtmečius dažniausio tipo insulto atvejų skaičius tarp jaunesnių nei 55 metų suaugusiųjų išaugo beveik dvigubai.
Be to, šie jaunesni suaugusieji ne tik patyrė insultą – laikui bėgant jiems dažniau išsivystydavo papildomų sveikatos problemų, įskaitant aukštą kraujospūdį, diabetą, prieširdžių virpėjimą bei priklausomybes nuo įvairių medžiagų.
„Pastebėjome aiškų bendro insultą patiriančių žmonių skaičiaus mažėjimą. Tai puikus visuomenės sveikatos pastangų, nukreiptų į šios ligos prevenciją, įrodymas, kurį turėtume švęsti“, – sako Sinsinačio universiteto klinikinės neurologijos ir reabilitacijos medicinos docentas bei vyresnysis tyrimo autorius, medicinos mokslų daktaras David Robinson. Tačiau, net ir mažėjant bendram skaičiui, insultą patiriantys žmonės darosi vis jaunesni.
Jis pabrėžia, kad insultas yra triuškinantis bet kokiame amžiuje, tačiau jis ypač sunkus jaunesniems žmonėms, nes jie yra pačiame darbingumo įkarštyje, gali turėti mažų vaikų, kuriais reikia rūpintis. Kas gi skatina šį augimą tarp jaunesnių suaugusiųjų? Ekspertai turi keletą teorijų.
