15min studijoje prof. dr. Vilma Jūratė Balčiūnienė pasakojo, kuo džiaugiasi ir su kokiais iššūkiais susiduria akių ligas gydantys specialistai, o Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) projektų vadovė Renata Mingilė įvertino situaciją iš pacientų perspektyvos.
– Ne vienerius metus dirbate oftalmologijos srityje, turite daug patirties ir įžvalgų. Kaip vertinate diagnostikos ir gydymo galimybes šiandien Lietuvoje? Kaip atrodome Europos kontekste?
V. J. B.: Situacija keitėsi ne per penkerius ar dešimt metų – pokyčiai prasidėjo atkūrus Nepriklausomybę. Kurį laiką buvo šiokia tokia stagnacija, bet pamažu pradėjome judėti į priekį. Atsirado galimybė stažuotis, vykti į konferencijas, atsirado naujos aparatūros, ir ėmėme judėti tikrai teigiama kryptimi.
Didysis proveržis įvyko maždaug prieš 15 metų, tačiau kai kuriose srityse – turiu galvoje tinklainės ligas, o kitose, tokiose kaip glaukoma ar katarakta, – situacija tobulėjo ir stabilizavosi. Progresas vyksta, jis yra gana stabilus ir kontroliuojamas, tačiau vis dar atsiranda naujų ligų ar iššūkių gydyme.
Jeigu kalbėtume apie diagnostikos galimybes, iš tikrųjų mes turime beveik visas, nors regionai šiek tiek atsilieka. Universitetinėse ligoninėse turime labai daug – galbūt ne absoliučiai viską, bet tikrai labai daug. Šiuo klausimu esame lygūs su skandinavais, vokiečiais, net nekalbant apie kaimynus – lenkus, latvius ar estus.
Progresuojame gerai, tik galbūt turime keblumų pačioje sistemoje ir jos valdyme.
– Renata, kaip situaciją vertina pacientai? Kokios jų patirtys?
R. M.: Pacientų patirtys labai įvairios ir individualios, tačiau galime pastebėti, kad medicina, ypač oftalmologijos srityje, yra gerokai pažengusi. Yra ligų, kurioms užkertamas kelias dar joms neišsivysčius.
Ypač tai pastebima vaikų oftalmologijoje – ligos, kurios prieš 30 metų nulemdavo gana rimtą silpnaregystę, šiandien jau yra įveikiamos. Ačiū mūsų šalies medikams – vaikai, kurių tėvai susidurdavo su rimtomis problemomis, šiandien gali gyventi visavertį gyvenimą ir netgi matyti šimtu procentų.
Yra ligų, kurioms užkertamas kelias dar joms neišsivysčius.
Kalbant apie retas ligas, ne visos jos įveikiamos ir šiandien – norėtųsi didesnės pažangos ir patirties. Tačiau gydymo paieškos kitose šalyse taip pat nėra vienintelė alternatyva.
Turime patirčių, kai žmonės, turintys regos sutrikimų, ieško gydymo būdų užsienyje – tiek Amerikoje, tiek Gruzijoje. Jie išleidžia dešimtis tūkstančių gydymo priemonėms ar intervencijoms, tačiau dažnai nusivilia – rega nepagerėja arba pacientai išgirsta, kad padėti jau nebegalima.
– Vilma, jei gerai suprantu, diagnostikos įrankių nestinga, bet kokios yra gydymo galimybės šiandien? Kalbant apie onkologiją, kardiologiją ir kitas sritis, dažnai sakoma, kad Europoje pacientams prieinama daugiau medikamentų. Kaip yra su akių ligomis?
V. J. B.: Išvedėte labai gerą paralelę – kardiologija, onkologija. Tai iš tiesų pačios aktualiausios ir dažnai mirtinos ligos. Akių ligos nėra tokios – dėl jų paprastai žmonės nemiršta (nors būna visko), tačiau akių sveikata daro labai didelę įtaką gyvenimo kokybei.
Tai sritis, kurioje turime daug ką veikti ir galime daug nuveikti. Svarbiausia, kad žmonės kuo ilgiau išliktų darbingi ir savarankiški, kad nereikėtų kitų pagalbos – nei artimųjų, nei socialinių darbuotojų.
Akių ligos šiandien dažnai tampa lėtinių ligų, tokių kaip diabetas, komplikacija. Gydymas egzistuoja ir yra prieinamas, tačiau toli gražu ne visada kompensuojamas. O jei kompensuojamas – ne visada tai daroma racionaliai. Kartais, investavus šiek tiek daugiau, būtų galima laimėti gerokai daugiau.
Gydymas egzistuoja ir yra prieinamas, tačiau toli gražu ne visada kompensuojamas.
Yra atliktas tyrimas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuris rodo, kad investavus į akių ligas 1 JAV dolerį, per penkerius metus grįžta 28 doleriai. Ar daug kur rasime tokių investicijų? Tikrai ne. Todėl labai svarbus racionalus, apskaičiuotas požiūris, o ne minimalūs sprendimai – „turėkite ir gydykite“. Labai trūksta visuomenės balso ir pasvertų sveikatos politikos sprendimų.
– Kartais girdime argumentą, kad naujas vaistas ar sprendimas nėra tiek geresnis, kiek brangesnis. Kiek tai racionalu?
V. J. B.: Pavyzdį pateiksiu iš savo srities – tinklainės ligų. Prireikė net 17 metų, kad galėtume pereiti nuo vieno vaisto prie dviejų. Iki šiol buvo taikomi centralizuoti pirkimai. Džiaugiuosi, kad Sveikatos apsaugos ministerijos suburta Vaistų kompensavimo komisija galiausiai sutiko šiuos vaistus perkelti į A sąrašą.
Nors tai mums sukuria daugiau darbo – kiekvienam pacientui reikės išrašyti receptą. Įsivaizduokite: reikia apžiūrėti 35 pacientus, juos nuvesti į operacinę, suleisti vaistus ir dar išrašyti receptus.
Tačiau bent jau turėsime galimybę taikyti antrą vaistą, nors jų galėtų būti ir daugiau. Yra atlikti farmakoekonominiai skaičiavimai, kurie rodo, kiek tai galėtų sutaupyti ir kiek sumažintų injekcijų skaičių.