Sekite 15min Google– Galbūt iš pradžių pasidžiaukime jūsų liepos mėnesiu. Suprantu, kad tai tikrai istorinis įvykis Lietuvai – per savaitę Santaros klinikose atliktos net trys širdies persodinimo operacijos. Įkarštis jau kiek atslėgo. Kaip jūs šiandien, retrospektyviai, vertinate tai, kas įvyko? Iš pasirengimo, koordinavimo, medikų darbo ir t. t. pusės?
– Iš tikrųjų sakome, kad tai buvo liepa, bet pats intensyvumas truko kiek mažiau nei dvi savaites. Per jas buvo konstatuotas 21 potencialus donoras, tai reiškia, kad buvo nustatyta smegenų mirtis. Iš minėto potencialių donorų skaičiaus efektyviais tapo septyni. Kitaip tariant, jie tiko mediciniškai, o artimieji ištarė „taip“ donorystei.
Per tas dvi savaites Santaros klinikose buvo persodintos trys širdys, dar viena – Kauno klinikose. Jei žvelgtume bendrai, per liepos mėnesį Lietuvoje ir užsienyje buvo atliktos 24 transplantacijos.
Kai kurie organai, kuriems Lietuvoje neturėjome recipientų, iškeliavo į Lenkiją ir Latviją.
Na, turbūt sukrito daug kortų. Tai, kad per mėnesį būna septyni donorai, nėra istorinis įvykis. Tokių atvejų jau yra buvę, yra buvę net devyni donorai. Šis atvejis kitoks tuo, kad mediciniškai tiko širdys – ir donorų, ir recipientų.
Per mėnesį atliktos keturios širdies transplantacijos – tai labai daug. Praėjusiais metais per visus metus buvo atliktos tik keturios širdies transplantacijos, o šiemet jau turime penkias. Statistiškai per metus būna apie aštuonias, tad, matyt, šie metai tikrai bus rekordiniai.
Skaičiai džiugina jau trejus pastaruosius metus. Kaip ir jūs sakėte, donorystė – komandinis darbas. Ligoninės turi būti labai stipriai susitelkusios, o tai dar labiau sustiprėjo atsiradus regioniniams centrams Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Galime didžiuotis, kad turime labai profesionalias komandas, gebėjimą perskirstyti darbus ir uždegti žalią šviesą donorystei bei transplantacijai.
Skaičiai tikrai džiuginantys, bet mus šiek tiek neramina visuomenės pritarimas. Donorų turėtume ir operacijų būtų dar daugiau, jeigu visuomenė aktyviau pritartų donorystei. O šiuo metu turime tokią padėtį: praėjusių metų pabaigoje artimųjų atsisakymų procentas siekė 28 proc., o šiandien jis jau yra 38 proc.
– O kaip jūs galvojate, kodėl?
– Mūsų pastebėjimas toks: jeigu vertinsime bendras apklausas, skaičiai nesikeičia. Apie 80 proc. Lietuvos gyventojų apskritai pritartų donorystei, tačiau kai atkeliaujame iki reanimacijos durų, situacija pasikeičia – ji tampa tokia, kaip minėjau.
Kalbant apie priežastis, pastebime, kad kai visuomenė apskritai išsibalansuoja, yra nepatenkinta gyvenimu, ekonomika, politika, ypač sveikatos reformomis, tai lemia ir atšalimą donorystės klausimu. Žmogui apskritai blogai, jis yra piktas, nenori daryti gerų darbų ir nori, kad niekas jam nelįstų į akis.
Antras pastebėjimas – matyti, kad šiandien valstybės prioritetai yra gynyba ir ginkluotė. Dėl to sumažėja galimybės skirti daugiau finansavimo viešinimui, švietimui ir visam kitam.
– Pakalbėkime apie tendencijas. Kiek donorystė Lietuvoje padeda išgelbėti gyvybių kasmet?
– Lietuvoje skaičiai šiek tiek didėja. Ypač daugėja inkstų transplantacijų. Anksčiau jų būdavo iki šimto, o dabar šis skaičius jau viršijamas. Inksto laukimo laikas per pastaruosius trejus metus sutrumpėjo nuo pusantrų metų iki dešimties mėnesių.
Tiesa, sunkiau sulaukti transplantacijos tiems žmonėms, kurie laukia pakartotinės inksto transplantacijos, nes jų organizmas jau yra išsiderinęs.
Bet iš tikrųjų dabar jau turime net tokių atvejų, kai inksto laukimas trunka kone tik parą – vos kelias valandas.
Bet iš tikrųjų dabar jau turime net tokių atvejų, kai inksto laukimas trunka kone tik parą – vos kelias valandas.
Taigi laukimo laikas iš tiesų labai sutrumpėjo.
Širdies ir kepenų donoro laukimo laikas taip pat šiek tiek sutrumpėjo. Širdies anksčiau tekdavo laukti iki dvejų metų, o dabar – apie metus. Kepenų anksčiau vidutiniškai tekdavo laukti apie pusantrų metų, dabar – taip pat apie metus.
Taip pat svarbu, kad gerėja galimybės sulaukti ir retransplantacijos. Inksto persodinimo operacija tapo kone rutinine – yra atvejų, kai žmogui atliekama net penkta inksto transplantacija.
– Turime Lietuvoje tokių atvejų?
– Taip, turime. Net keletą žmonių. Bet jau turime ir kepenų bei širdies retransplantacijų. Kaip mes sakome, žmogus gyvena, pavyzdžiui, su trečia širdimi.
Su kepenimis lygiai taip pat – jei atlikta operacija ir po kurio laiko organas atsisakė funkcionuoti, žmogus gali vėl laukti ir gauti transplantaciją. Medicina tikrai keliauja į priekį.
– Inksto, kaip sakėte, laukimo laikas – kone trumpiausias. Vis dėlto su kuo sudėtingiausia? Ko laukiama ilgiausiai šiandien? Ar yra skirtumas pagal amžių? Pavyzdžiui, jei transplantacijos reikia vaikui?
– Yra laukimo sąrašas, kuriame nesvarbu, ar tu esi pirmas, ar dešimtas, nes organas keliauja tam, kuriam jis mediciniškai geriausiai tinka.
Vertinama pagal ūgį, svorį, kraujo grupę ir daugybę kitų medicininių rodiklių. Sudėtingiausia, aišku, yra sulaukti širdies. Vaikams apskritai tai yra sudėtinga, nes ūgio ir svorio paklaida gali būti iki 20 proc.
Įsivaizduokime, jeigu tai vienų metų vaikas, donorinė širdis gali tikti maždaug iki šešerių metų vaiko. Čia kalbu apie širdį, nes inkstams šis kriterijus nėra aktualus – svarbiausia imunologiniai sutapimai, kryžminės reakcijos, kad neįvyktų atmetimas. Taigi sunkiausia sulaukti būtent širdies vaikui.
Bet mes labai didžiuojamės, kad Lietuvoje apskritai atliekamos vaikų širdies transplantacijos.
Taip, vaikų donorų Lietuvoje per metus būna labai mažai – vienas ar du. Bet mums padeda kaimynai. Pavyzdžiui, jeigu donoras atsiranda Latvijoje. Jie vaikams širdies transplantacijų neatlieka – deja, jų mažieji pacientai gydomi tiek, kiek įmanoma, o vėliau išvyksta gydytis į užsienį.
Taigi yra toks susitarimas: jeigu savo šalyje turi recipientų stoką arba neatlieki tam tikros rūšies transplantacijų, organai pasiūlomi artimiausioms kaimyninėms šalims. Taip jau susiklosto, kad labai dažnai mūsų vaikai sulaukia angelo sargo dovanos iš Latvijos.
Lietuvoje vaikams kepenų transplantacijos nėra atliekamos, tačiau jie siunčiami į Vokietiją arba Lenkiją, dažniausiai kartu su gyvu donoru – mama ar tėčiu. Ten atliekama transplantacija, kurią valstybė visiškai kompensuoja.
