Profesorius nefrologas Marius Miglinas ir asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė sutaria: liūdniausia tai, kad inkstų sutrikimus nustatyti nėra nei sudėtinga, nei brangu – tiesiog dažniausiai pasitikriname per vėlai.
Jei žmogus reguliariai, pavyzdžiui, kartą per metus, pasitikrintų savo inkstų sveikatą atlikdamas du svarbiausius tyrimus, ligą būtų galima pastebėti anksti ir išvengti jos sunkesnių stadijų. Svarbiausia – nepamiršti reguliariai atlikti paprastų tyrimų, tokių kaip kraujo ir šlapimo, ir rūpintis savo sveikata.
– Inkstų ligos ir lėtinė inkstų liga – kokia skirtis? Ar žmogaus, kurio inkstai pažeisti, anksčiau ar vėliau vis tiek laukia lėtinė inkstų liga, ar vis tik tai skirtingi dalykai?
M.M.: Bendrai inkstų ligos yra dažnesnės, nes jas gali nulemti bet koks skysčių netekimas, nukraujavimas ar trauma. Tokie dalykai gali sukelti laikinus inkstų veiklos sutrikimus, o lėtine inkstų liga vadinama tokia būklė, kai inkstų veikla sutrinka ilgiau nei tris mėnesius.
– Dažnai minima tai, kad inkstai linkę slėpti simptomus. Kitaip tariant, žmogus ilgai nejaučia kažkokių specifinių, labai išreikštų negalavimų – labiau bendresnius. Ar tai tiesa?
M.M.: Iš tikrųjų taip. Inkstų ligos dar vadinamos „nebyliąja epidemija“ būtent todėl, kad simptomų iš pradžių būna mažai arba jie nėra specifiniai. Paskauda galvą, patinimai, bet tai gali būti ir dėl kitų priežasčių. Žmonės nesuteikia tam didelės reikšmės, o pradinėse stadijose labai reikšmingų simptomų nėra ir todėl, kad inkstai yra be galo įdomus organas. Jie turi labai didelį rezervą – kompensuoja iki pat galutinių stadijų.
Antra, inkstai neturi skausmo receptorių, taigi – ilgai žmonės nieko nejaučia, jei nepasitikrina laboratoriškai.
A.D.: Tai, ką pasakė profesorius, yra tiesa. „Gyvastis“ atstovauja pacientams, kurie serga inkstų ligomis. Taigi – dažnas iš jų pasakoja, kad apie inkstų ligą sužinojo atsitiktinai. Žmogus gali jaustis visiškai sveikas, net jei inkstų pažaida jau yra, o ji matytųsi atlikus specifinius kraujo ir šlapimo tyrimus.
Ką kalba pacientai? Visi lyg sutarę, kad nuovargis lyg ir buvo. Galvą skaudėjo. Tai niekuo neišskirtiniai simptomai ir, aišku, niekas jų nepriskiria galimai lėtinei inkstų ligai, todėl tuos simptomus dažnai ignoruoja.
Lėtinė inkstų liga skirstoma į penkias stadijas, taigi jei žiūrėtume statistiškai, dažniausiai ji apčiuopiama vėlai – ketvirtoje ar penktoje stadijoje. Ką tai reiškia? Kad ankstyva diagnostika praleista, o šansai geresniam gydymui, dializės, transplantacijos atitolinimui – prarasti.
– Ligą pastebime vėlai, tad kas labiausiai nulemia – žmonės ignoruoja tyrimus, nėra profilaktikos? Minėjote, kad atlikus paprastą tyrimą – sužinotume.
A.D.: Grįžtame prie to, kad kai simptomų nėra, dažniausiai liga nustatoma atsitiktinai. Inkstų ligos iš tiesų yra tylios ir jei žmogui jau skauda, tai pažaida jau bus didelė. Dažniausiai nustatoma dėl kitų ligų komplikacijų, kaip sakiau – atsitiktinai. O jei kiekvienas žmogus kasmet pasidarytų kraujo, šlapimo tyrimus – paskirtų šeimos gydytojas, o ypač tie, kas serga diabetu, turi padidintą kraujospūdį, antsvorį, šeimoje turi artimųjų, sergančių inkstų ligomis, tai aptiktų ligą gerokai anksčiau. Aišku, į tą pačią grupę dar įtraukčiau žmones, kuriems yra daugiau nei 60 m., nes rizika su amžiumi didėja.
M.M.: Dar pridurčiau tai, kad rekomenduotina minėtus tyrimus atlikti ir tiems, kurie serga bet kuriomis kraujagyslių ir širdies ligomis. Na, ir taip pat daugėja išgyvenusių po onkologinių ligų, taigi – rekomenduotina ir jiems kartą per metus tikrinti inkstų veiklą.
– Tai tokio saugiklio kaip ir užtektų, norint sekti savo inkstų veiklą?
M.M.: Taip, įdomu, kad inkstų patikra yra viena paprasčiausių medicinoje – tik svarbu parinkti gerą derinį. Kad būtų paimtas kraujas – kreatinino rodiklis, kuris parodo taip vadinamą filtracijos greitį. Kitaip tariant, kokiu pajėgumu inkstai geba filtruoti ir saugoti organizmą nuo toksinų ir šlakų.
O kitas tyrimas yra šlapimo tyrimas, kur dėmesys sutelkiamas į albuminą. Tai pats ankstyviausias inkstų pažeidimo žymuo, bet jis jau rodo pažeidimą. Taigi – vienas tyrimas rodo funkciją, kitas – pažeidimą. Abu tyrimai yra labai paprasti.
– Kokia situacija yra su ligos aptikimu ankstyvoje stadijoje, kai dabar, atsiradus naujiems vaistams, dar galime reikšmingai išsaugoti žmogaus gyvenimo kokybę – ar daugėja dėmesio ankstyvai diagnostikai? Ar daugiau aptinkama tokių atvejų?
M.M: Na, čia dar turime daug ką nuveikti. Mes tikrinome daugelio gydytojų įrašus ir matome, kad inkstų veikla tikrinama per retai. Be abejo, daugybė tų ankstyvų stadijų yra praleidžiama. Dėl to labai kviečiame tą dviejų tyrimų derinį atlikti kuo dažniau, o ypač rizikos grupėms.
Visą laidą apie svarbiausius lėtinės inkstų ligos niuansus kviečiame žiūrėti čia:
