Dabar 29-erių Roberta pasakoja, kad tuomet inkstų būklė jau buvo labai prasta, diagnozuota pažengusi stadija, o patys inkstai, pasak jos, buvo randuoti, suragėję ir vos vynuogės dydžio. Roberta neslepia, kad prieš dešimt metų apie organų donorystę, transplantaciją informacijos buvo gerokai mažiau.
Ženklas buvo tik kraujospūdis
„Iš tiesų gal pagrindinis simptomas buvo aukštas kraujospūdis, kuris pradėjo ryškėti esant 14–15 m. Viršutinis 170 ir daugiau. Kadangi buvo vožtuvo nesandarumas, man nuolat tyrė širdį, ieškojo būtent to aukšto kraujospūdžio priežasčių. Kardiologai nieko nerasdavo, manė, kad galbūt viskas ir yra dėl to vožtuvo.
Nuspręsdavo palaukti dar metus. Atvykdavome dar po metų, taip viskas tęsėsi ir nusitęsė iki 17-os metų. Tuomet kadangi iš kardiologinės pusės taip nieko ir nerado, perdavo nefrologams, o jie atlikę elementarią echoskopiją iškart pamatė, kad inkstų beveik nėra“, – prisiminė Roberta.
Kai medikai suprato, kokia yra Robertos padėtis, skubiai suformavo fistulę ir pradėjo dializes. Pirmosios vyko Santaros klinikų Vaikų ligoninėje.
Moteris pasakojo, kad tuomet išgąsdino tai, kaip greitai viskas keitėsi – štai atvyko tyrimams, tada viskas labai skubiai ir štai dializė bei žinios, kad reikės laukti organų transplantacijos – inksto.
Šeima, aišku, reagavo jautriai, neslepia moteris – natūralu, kad buvo ir ašarų, ir šoko. Roberta teigia, kad pati tuomet ne iki galo suprato, kaip iš tiesų viskas rimta. Nepaisant to, nerimo, aišku, buvo visiems, tačiau Roberta tikina, kad visa laiką stengėsi susikoncentruoti į tai, kad turi daug planų, kuriuos reikia įgyvendinti – kitaip ir būti negali.
„Iš pradžių dializes man darė Vilniuje, bet vėliau persikėlėme į Uteną. Tuo metu aš dar mokiausi, taigi po dializių dar važiuodavau į mokyklą, į pamokas. Praleisdavau kokią vieną, dvi pamokas ir atvykdavau“, – apie rutiną, kol laukė transplantacijos, pasakojo Roberta.
Anot jos, ir šeima, ir ji tuo metu gyveno ant lagaminų. Kai lauki transplantacijos, niekada nežinai, kada tau paskambins ir pasakys – atsirado donoras. Tai gali nutikti naktį, dieną – bet kada. Tačiau net ir sulaukus skambučio tai dar nėra paskutinis žingsnis – atvykus į ligoninę atliekami tyrimai, pagal kuriuos nusprendžiama, kam tinkamiausia transplantuoti.
Roberta sulaukė trijų tokių viltingų skambučių, pirmaisiais dviem atvejais operacija atlikta kitiems, tačiau trečiasis nemelavo. Buvo tik vienas „bet“, lemtingo trečiojo skambučio Roberta sulaukė per brandos egzaminų sesiją. Tris iš septynių egzaminų jau buvo laikiusi, o kiti – dar prieš akis, tačiau ir ji, ir šeima suprato – tokio šanso negali praleisti. „Aš kažkaip net viduje jaučiau, kad šįkart gali tikrai pasisekti. Taip ir buvo“, – prisimena Roberta. Operacija praėjo sklandžiai, po trijų savaičių ji jau grįžo namo.
Dėl egzaminų, prisimena uteniškė, tikrai nerimavo, tačiau džiaugėsi, kad spėjo išlaikyti bent tris iš nusimatytų septynių. Tiek tuomet reikėjo norint kur nors stoti.
Roberta pasakoja, kad jau tada žinojo, jog ateitį sies su medicina. Galbūt, svarsto dabar, daugiau laikytų egzaminų būtų pakeitę jos pasirinkimą, tačiau džiaugiasi ir dabartiniu – Robertą studijavo slaugą ir dirba slaugytoja.
Nestovėti, judėti į priekį
Su persodintu inkstu Roberta gyvena dešimt metų ir džiaugiasi, kad jos nuojauta, jog tikrai pavyks, pasiteisino su kaupu. Po kai kurių ligų kartais tenka pagulėti ligoninėje, tačiau iš esmės visus tuos metus inkstas funkcionuoja puikiai.
Moteris teigia, kad turbūt kiekvienam, gavusiam antrą gyvenimo šansą, pats gyvenimas atrodo visiškai kitaip – gerokai vertingesnis. Gal todėl Roberta stengiasi niekada nestovėti vietoje, žiūrėti pozityviai. Robertai artima yra dailė, todėl galvoja, kad galbūt gyvenime dar skirs laiko ir šiai sričiai, taip pat stengiasi judėti, labai patinka minti dviratį.
Žvelgdama atgal Roberta sako, kad buvo visko – artimieji visada buvo šalia, dalis draugų taip pat išliko, tačiau buvo ir tokių, kurie atsitraukė. Moteris šypsosi, kad tuomet ir transplantacija buvo labai retas dalykas, tačiau apie tokį dalyką, kaip dializės nežinojo niekas, tačiau ji niekada neslėpė, nevengė pasakoti, nes visada matė tame prasmę.
„Aš šneku, visada skatinu, kad tik kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų, nes iš tikrųjų tai bet kada gali paliesti bet kurį žmogų. Nebūtinai kalbame apie, sakykime, ligą nuo mažens. Kai kurie dalykai nutinka ir staiga, todėl labai svarbu žinoti apie tai, suprasti“, – tikino Roberta.
Anot jos, ir jos dirbamas darbas irgi padeda skleisti žinią – tiek pacientams, tiek plačiau. Roberta tikina, kad darbas jai patinka ir sekasi gerai, tačiau vis tik atsakyti, ar tai galutinė profesinė stotelė, nesiryžtų, tiesiog dėl to, kad jai visada norisi iš gyvenimo imti daugiau.
„Aš negaliu sustoti, kažkur stagnuoti, nes gavau antrą gyvenimo šansą ir suprantu, kad reikia imti iš jo kuo daugiau. Dabar baigiau išlyginamąsias studijas, manęs laukia magistras. Šiaip esu tikrai labai aktyvi, turiu dviratį, ką tik net numyniau 100 km.
Taip pat esu baigusi dailės mokyklą ir man labai nesinori prarasti to savo meniškumo. Gal gyvenime ir ką nors su menais sugalvosiu studijuoti. Mane veda į priekį tai, kad turiu norų, o kol turiu dar ir sveikatos, jėgų – tik į priekį“, – ryžtingai apie ateitį kalbėjo Roberta.
