Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Alfredas Bumblauskas: visada norėjo būti kitoks

Foto naujienai: Alfredas Bumblauskas: visada norėjo būti kitoks
zmones24.lt / Jono Staselio nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Tarp žodžio istorija ir profesoriaus Alfredo Bumblausko galima dėti lygybės ženklą. Turbūt nėra žinomesnio šalies istoriko Lietuvoje.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
Vardas, pavardė: Alfredas Bumblauskas.
Gimimo data, vieta: 1956 11 18, Telšiai. 52 m.
Šeiminė padėtis: išsiskyręs; turi sūnų Mangirdą (30) ir dukrą Jogailę (25).
Pasiekimai: Vilniaus universiteto (VU) profesorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Simono Daukanto literatūrinės premijos laureatas, Vytauto Didžiojo ordino riteris bei kitų šalių ordinų kavalierius, kitų titulų savininkas; buvo vienas iš projekto „Būtovės slėpiniai“ kūrėjų.

Tarp žodžio istorija ir profesoriaus Alfredo Bumblausko galima dėti lygybės ženklą. Turbūt nėra žinomesnio šalies istoriko Lietuvoje. Tačiau kaip ši legendinė asmenybė susidomėjo istorijos mokslu ir kokia yra jo paties istorija?

Domino matematika ir menai

Nors profesorius, habilituotas mokslų daktaras Alfredas Bumblauskas yra vienas geriausių šalies istorijos specialistų, tačiau jis sako, kad ši sritis vaikystėje ir jaunystėje nebuvo jo mėgstamiausia. „Mokykloje mane labiau domino literatūra, matematika. Ilgai neapsisprendžiau, kuo norėčiau tapti, – pasakoja istorikas. – Kai buvau šeštokas ar septintokas, tėvų namuose kambarį nuomojosi mokytoja germanistė Angelė Raudienė. Tačiau mokė ne vokiečių kalbos, o algebros. Žodžiu, namuose turėjau tikrą korepetitorių. Norėjau tik suprasti, bet vėliau dalyvavau net olimpiadose.“
Ilgainiui Alfredas suprato, kad matematika jam nelabai įdomi, o rinktis literatūros studijas jam atrodė per baugu – ten gali pritrūkti talento. Paauglystėje Alfredas Bumblauskas domėjosi net teatru.
„Prie Telšių dramos teatro buvo vaikų jaunimo studija. Ją lankiau dar mokydamasis 9 klasėje. Daugelis galvojo, kad stosiu į konservatoriją ir tapsiu menininku. Tačiau aš ir vėl bijojau – juk tokie konkursai!“ – atvirai kalba pašnekovas.

„Velnias, kaip egzotiška“


Vis dėlto vaikinas suprato, kad jeigu nesirinks aukštojo mokslo, teks eiti į Sovietų armiją. To Alfredas nenorėjo. Tuomet pats gyvenimas surikiavo viską į vėžes. „1974-ųjų pavasarį, prieš baigiant mokyklą, lotynų kalbos mokytoja Janina Kochanauskaitė atnešė paskaityti straipsnį apie profesorių Edvardą Gudavičių. Gal tai ir buvo lemiamas taškas, kai nusprendžiau stoti į istoriją. Matyt, tas straipsnis stumtelėjo mane. Pagalvojau: „Velnias, kaip egzotiška“, – linksmai pasakoja profesorius.
Kai prasidėjo istorijos studijos VU, iš pradžių Alfredui viskas atrodė labai romantiška. Jį pribloškė mokymo įstaigos didybė. „Visi paminklai, Šv. Jonų bažnyčia, o šalia Arkikatedra, jos panteonas – tai mane žavėjo. Iš pradžių mėgavausi ir paskaitomis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau viskas ėmė nepatikti. Prisipažinsiu, kad studijų metais nebuvau didelis istorijos entuziastas. Net baigęs Universitetą dar nežinojau, kad būsiu istorikas“, – sako Alfredas Bumblauskas.

Paskui dėstytoją – iki namų


Kadangi Alfredo pažymiai buvo kone geriausi iš visų kurso draugų, tik baigęs studijas, jis iš karto gavo pasiūlymą dėstytojauti VU istorikams. „Pradėjau dėstyti, bet ir tada norėjau pabėgti pas filosofus. Tačiau profesorius Gudavičius mane perkalbėjo. Tuomet prasidėjo mano tikros akademinės pamokos“, – šypteli pašnekovas.
Ne viskas iš karto lengvai sekėsi. Profesorius sako, kad jam sunku buvo vesti paskaitas, nes iš karto gavo dėstyti kelis kursus, o žinių juk mažai... Tačiau Alfredas surado būdą, kaip kaupti, gilinti žinias ir idėjas.
„Aš nuolat turėjau daug klausimų – net ant lapukų užsirašydavau juos Edvardui Gudavičiui (tuo metu dar tik docentui), todėl nuo Universiteto jį pėsčiomis lydėdavau iki jo namų Viršuliškėse. Per valandą ar dvi gaudavau gerą platoninės akademijos dozę“, – kalba profesorius. Pasirodo, iš šių pasivaikščiojimų ir bendravimo vėliau gimė milžiniško populiarumo sulaukęs televizijos projektas „Būtovės slėpiniai“, kurį vedė Alfredas ir profesorius Gudavičius.

Išugdė garsenybes

Iki šiol Alfredas Bumblauskas VU dėsto istoriją. Tarp studentų jis yra vienas iš mylimiausių profesorių. „Labai sunku pasakyti, kodėl taip yra. Reikėtų teirautis studentų. Gal stengiuosi neįžeisti žmonių ir nevaidinti viršininko, – susimąsto profesorius ir vėliau priduria. – Vertinu studentus pagal savo sudarytas formules: jei žmogus yra darbštus, tačiau nedrįsta kalbėti, jis negali visiškai pralošti tam, kuris tik talentingai pašneka, bet neatliko namų darbų. Įtariu, kad labai dažnai šiuo atveju jaučiasi nuskriaustos merginos, nes jos visada yra su baltais kalnieriukais ir rankogaliais, – tokios labiau pirmūnės, tačiau paskaitose sėdi tylios kaip pelytės. O vyrai privalo turėti ne tik gerą galvą, tačiau ir šiek tiek padirbėti namuose. Stengiuosi teisingai vertinti.“
Beje, tarp profesoriaus studentų buvo ir daug dabar žinomų žmonių, ypač iš žurnalistikos srities, tarkime, prodiuserė Edita Mildažytė, Lietuvos radijo ir televizijos vadovas Audrius Siaurusevičius, žurnalistės Lolita Sutkaitienė, Vilma Čereškienė, Audrė ir Gintaras Kudabos, Vytaras Radzevičius, Darius Tarasevičius, Rimvydas Paleckis, Andrius ir Aleksandras Matoniai ir kt. „Aš juos visus gerai pavaikydavau. Kai kurie eidavo ir po kelis kartus egzaminą laikyti. Dabar galvoju, kad buvau jaunas ir kvailai perdėm reiklus. Įdomiausia, kad, regis, didelė dalis jų lyg ir nejaučia kažkokios skriaudos. Su daugeliu pabendraujame“, – džiaugiasi pašnekovas.

Dėl laimėjimų nesvaigsta


Paklaustas, ar vaikystėje svajojo tapti profesoriumi, Alfredas tik papurto galvą. „Ne, aš to neįsivaizdavau. Vaikystėje negalvojau tapti jokiu profesoriumi. Man apskritai viskas atrodė tarsi ateities miglos. Negalvojau, kad iš viso kažkuo tapsiu“, – prisipažįsta istorijos žinovas.
Tačiau profesorius turi kuo didžiuotis: 1998 m. tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu už televizijos laidų „Būtovės slėpiniai“ kūrimą, 1999 m. pripažintas Simono Daukanto literatūrinės premijos laureatu, taip pat yra Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Riterio ir Karininko kryžių kavalierius, apdovanotas Olandijos ir Belgijos aukščiausiais apdovanojimais, o 2001 m. – Lenkijos ir Lietuvos parlamentinės asamblėjos premija, 2003 m. tapo Vytauto Didžiojo ordino riteriu. Ką šie ir kiti apdovanojimai reiškia profesoriui?
„Meluočiau sakydamas, kad to nevertinu. Tai yra kažkoks darbų pastebėjimas. Bet nežinau, kaip reikėtų elgtis, jeigu norėčiau svaigti dėl pasiekimų. Kaip nors pūstis? Bet ką tai reiškia? Kaip tai atrodo?“ – retoriškai klausia Alfredas.

Iš kur ta energija?


Įdomu, ką veikia istorikas, kai turi laisvą minutę? „Privatu!“ kelis kartus pastebėjo kostiumuotą profesorių naktiniame klube. „Tikrai? Aš nelabai to atsimenu. Man atrodo, kad seniai ten nebevaikštau. O gal matėte ne mane? Porą žmonių mane yra supainioję net su Grigorijumi Dekanidze, o vieno bičiulio žmona net palaikė (tiesa, iš tolo) savo vyru. Žodžiu, turiu savo dublerių. Kartais pats taip prisistatau, jei pasitaiko įkyrus gerbėjas. Jei rimtai – nelabai suprantu, ko vaikščioti į naktinius klubus. Į restoraną užeiti – natūralu, bet ne linksmintis, o pabendrauti. Šiaip draugų per gimtadienius nespėju aplankyti. Jaunystėje gal visko ir daugiau buvo, tačiau dabar tam nėra laiko“, – šypteli pašnekovas.
Nepaisant gausybės darbų ir visos veiklos, Alfredas – itin gyvybingas ir energingas vyras. Iš kur profesorius semiasi jėgų? „Velnias žino... Kažkada gerai pasakė filosofas Algirdas Šliogeris: „Visas pasaulis laikosi ant energingųjų. Jei žmogus energingas, jam nekyla problemų nei dėl etikos, nei dėl estetikos.“ Bet juk energingieji daug ir šunybių pridirbę istorijoje. Kalbant apie save, galiu pasakyti, jog visada norėjau būti šiek tiek nestandartinis“, – nusijuokia istorikas. Jis nemano, kad trykšta energija, ir tvirtina, jog jam jos neretai pritrūksta. Tiesa, atsipalaiduoti profesoriui ypač padeda muzika ir kinas.

Sūnus irgi istorikas

Įdomu, ar yra Alfredas yra sužavėjęs merginą savo istorijos žiniomis? Profesorius nusijuokia: „Aš labai anksti vedžiau, todėl ir nebuvo kaip apžavėti merginų.“
Tiesa, paklaustas apie šeimyninį gyvenimą, Alfredas Bumblauskas tampa nekalbus. „Seniai ta istorija pabaigta ir nelabai noriu apie tai kalbėti. Esu išsiskyręs, ir tiek“, – sako istorikas.
Tačiau didžiuodamasis pasakoja apie savo atžalas. „Sūnus Mangirdas taip pat yra kultūros istorikas, o dukra Jogailė yra Graco (Austrijoje) universiteto magistrantė. Ji yra lyčių studijų specialistė“, vaikus pristato pašnekovas.
Nors Alfredo sūnus pasekė tėvo pėdomis, profesorius sako, kad daugiau jo šeimoje istorikų nėra. „Aš esu kilęs iš labai paprastos šeimos. Mano tėvai – darbininkai, todėl jie tikrai manęs neragino tapti istorijos specialistu. Priešingai – norėjo, kad būčiau inžinierius, tačiau aš nepasidaviau“, – pokalbį baigia istorikas.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką