TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Butkus: vaikinas, kuris šoka su Valinskiene

Foto naujienai: Andrius Butkus: vaikinas, kuris šoka su Valinskiene
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Su žurnalistais jis kalbasi lyg su senais draugais, kantriai šypsosi gatvėje pripuolusiai gerbėjai, bet toliau atkakliai neigia esąs atpažįstamas praeivių. Panašu, sužvaigždėjimas šokėjui Andriui Butkui (28) negresia.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Su žurnalistais jis kalbasi lyg su senais draugais, kantriai šypsosi gatvėje pripuolusiai gerbėjai, bet toliau atkakliai neigia esąs atpažįstamas praeivių. Panašu, sužvaigždėjimas šokėjui Andriui Butkui (28) negresia. Skandalas, ko gero, irgi: nors televizijos ekrane Andrius šokdina jau antrą žvaigždę, ramus jo būdas leidžia išvengti įžymybių kaprizų.


Tu, kaip dauguma profesionalių choreografų, tikriausiai šoki nuo mažumės?


Tik nuo septyniolikos. Užaugau Kuršėnuose. Kai susiruošiau stoti į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, mama neprieštaravo, o kiti trūkčiojo pečiais: „Ką veiksi su tais šokiais? Nejuokauk! Pasirink normalią specialybę - na, kokį medžio apdirbimą..." Užtat dabar Kuršėnuose kaimynams esu įžymybė (juokiasi).


Įstoti į sportinių šokių specialybę buvo lengva?


Žinoma, sunku. Berniukai pradeda šokti nuo šešerių, o aš „įsiroviau" po vidurinės... Pasirodo, viskas įmanoma. Pirmame kurse mane pakvietė atsarginiu šokėju į „Žuvėdrą". Mano 187 centimetrų ūgis, žinoma, pravertė, bet vis tiek turėjau iškęsti sunkią atsarginio dalią: kai komandoje esi antrarūšis, nešioji vandenį, plauni puodelius... Bet po pusmečio išėjo vienas šokėjas, ir aš užėmiau jo vietą.


O atsarginiui nekyla minčių karpyti kitų šokėjų batų raištelius, kaišioti jiems į pašonę vinis, truputį įplėšti kostiumus?


Oi, ne. Labai stebėjausi, kai išgirdau, kad tai vyksta Operos ir baleto teatre... Kartais pykdavomės, prieš čempionatus siuntinėdavome vienas kitą kas kur. Bet kenkti?.. Jei vadovai sužinotų, kad atsarginis ką nors iškrėtė, neįsivaizduoju, kas būtų. Niekas tuo nerizikuoja - tik mokosi ir laukia savo eilės, kartais net po ketverius metus.


Tapus pagrindinės sudėties šokėju puodelių plauti nebereikėjo?


„Žuvėdroje" tarnų nėra (juokiasi). Daug metų ten praėjo - beveik devyneri. Pakeičiau net keturias partneres. Užtat turiu devynis medalius: keturis pasaulio ir penkis - Europos. Džeimso Bondo kompozicija, kurią atlikusi „Žuvėdra" neseniai laimėjo Europos auksą, mudviem su partnere buvo paskutinė. Puikiai pašokome ir pasitraukėme: partnerė išvažiavo į Kauną, šią vasarą susituokė. O aš supratau, kad turiu eiti pirmyn. Atsidėti vien „Žuvėdrai" finansiškai skausminga: retkarčiais gaudavome premijų iš Vyriausybės, bet išsidalijus likdavo, pavyzdžiui, du tūkstančiai litų už pusmetį. Pasiduoneliaudavome koncertuose, bet ir jų ne per daugiausia, nes tokios sudėties komandą pakviesti sudėtinga. Mano pajamos per mėnesį siekdavo tūkstantį litų - lyg „Maximos" kasininkės... Kurį mokslus baigusį žmogų tai tenkintų? Todėl plėšiausi, dirbau treneriu. O palikęs „Žuvėdrą" pusmečiui išvažiavau į Honkongą.


Kodėl būtent Honkongas yra šokėjų Meka?


Tai - Azijos biznio centras, ten suplaukia visi Kinijos pinigai. Labai išplėtota sportinių šokių pramonė. Nemažai lietuvių šokėjų Honkonge turi savo studijas. Vienas ir paskambino: „Ką veiksi vasarą? Yra pasiūlymas šokti šou." Projekto rengėjai nupirko bilietus, todėl daug nesvarstydamas sėdau į lėktuvą. Šokome su įvairiataute kompanija, o paskui man pasiūlė dirbti studijoje.


Kokie ten pinigai? Spėju, dideli...


Triskart didesni nei šokių studijoje Lietuvoje. Klientai, ypač moterys, pinigų neskaičiuoja, iš visų pusių tik ir girdi: „Noriu gražiausių batelių", „Noriu gražiausios suknelės", „Noriu konkurse šokti su tavimi"...


O kaip oras, maistas, kultūra?


Iki tol buvau keliavęs po europietiškus kraštus, Ameriką. Ir štai Helsinkio oro uoste eidamas prie vartų skristi į Honkongą matau, kaip aplink ima sparčiai daugėti kinų. Apima toks kvailas išgąstis: o Viešpatie, juk ten visi bus tokie... Bet atskridęs iškart „įsipaišiau" į kontekstą. Praėjus keliems mėnesiams jau pagaudavau save stebintis, kodėl gatvėje žmonės mane keistai nužvelgia. Ak, tiesa, juk aš - ne kinas!


Ir tikriausiai mažumėlę aukštesnis už kinus?


Taip, bet jie ne tokie maži, kaip tikėjausi, - pasitaikė ir mano ūgio vyrų, tad milžinas nesijaučiau. Kultūrų skirtumas neužkliuvo, dėl maisto irgi neturėjau problemų. Žinoma, gatvės valgio nė už ką nebūčiau bandęs: vien nuo kvapų riesdavo nosį. Jie ten kepa viską - kepenis, plaučius, kas pakliūva... Eidavau į padorius restoranus. Iki šiol ilgiuosi ten ragautų sušių. Beje, kainos ten mažesnės nei Lietuvoje: brangus tik gyvenamasis plotas, nes vietos maža, o gyventojų - septyni milijonai. Už ankšto butuko nuomą mokėjome tūkstantį eurų.


Honkonge turbūt prasigyvenai?


Pavyko šiek tiek sutaupyti. Grįžęs į Lietuvą susiruošiau vėl ten važiuoti, susitvarkiau vizą dvejiems metams - bet manęs nebeįsileido. Likau Vilniuje. Ir negaliu gailėtis (juokiasi).


Atrodo, į sostinės gyvenimą įsiliejai labai lengvai!


Po LNK šokių projekto „Šok su žvaigžde!" Vilniuje atsirado daug draugų: Rumšas, Alanas, Jurkutė... Pradėjome susitikinėti vos ne kiekvieną savaitgalį, o pavasarį nutariau čia atsikraustyti. Butą Klaipėdoje išnuomojau. Dabar išgyvenu smagų „klubinį" etapą, nors ne taip dažnai su draugais į klubus vaikštome - mieliau svečiuojamės vieni pas kitus. Prie taurės vyno ir ne tik... Pradėjau dirbti studijoje „D-Dance akademija", džiaugiuosi, kad mūsų komanda darni.


Klientams turbūt labai patinka, kai juos treniruoja televizijos veidas?


Gal jie to neparodo? Bent jau nejaučiu. Kol kas nebuvo taip, kad paskambintų ir sakytų: „Noriu vaikino, kuris su Valinskiene šoka"... Bet veiklos užtenka, pamokų turiu kasdien, o ir projektas suėda nemažai laiko.


Jis tau - jau trečias?


Taip. Į pirmąjį projektą „Ledo žvaigždės" mane įstūmė prodiuseriai Bendžiai: jie ieškojo šokėjo, nes čiuožėjo Klaipėdoje su žiburiu nerasi. Projekte mudviem su Viktorija Perminaite buvo labai sunku - nei aš profesionalas, nei ji, o ambicijos didžiulės.


Bet kažkaip sugebėjote laimėti.


Tai ačiū Dievui... Vika kelis kartus prisitrenkė, bet likome gyvi. Labai susibičiuliavome. Vika savotiško charakterio, kartais nevaldo emocijų, bet šiaip labai geras žmogus. O su Inga išvis paprasta - ji subrendusi moteris. Su Vika pasibardavome, parėkdavome vienas ant kito iš jaunatviško maksimalizmo, o su Inga nerėkaujame, tik per daug juokiamės. Kai užsikikename, visa repeticija kikenant praeina...


Po ledo projekto pasirodei televizijos šokių projekte. Užkabino?


Kai pakvietė į „Šok su žvaigžde!", variau prodiuserius šalin: „Neisiu, jau atsikandau." Bet įkalbėjo. Profesionalams ten neblogai mokėjo. Be galo patiko kolektyvas: kaip minėjau, bendraujame iki šiol. Tačiau su Vika iškritome gana anksti, užėmėme, atrodo, tik šeštąją vietą.


Įsižeidei?


Buvo, žargonu tariant, „abidna". Bet, matyt, taip reikėjo. Atgarsių sulaukiu iki šiol: „Jūs neturėjote iškristi! Nesąmonė!" Sykį prie kavinės statau mašiną, žiūriu, moteriškė atbėga mosuodama rankomis, beldžia į stiklą. Galvoju, gal į jos vietą pastačiau? Nuleidžiu stiklą: „Kas atsitiko?" O ji šaukia: „Kaip taip galėjo būti?" - „Nesuprantu kas?" - „Kaip ten tas Romanovas sugebėjo laimėti?.." - „Ak, Romanovas"...


O kaip prodiuseriai tave prisikvietė į „Šok su manimi"?


Paskambino, siūlė tai vieną partnerę, tai kitą, galiausiai pasiūlė Ingą. Nieko negalėjau pažadėti, nes ruošiausi į Honkongą. Paskui sutarėme: pradėsiu dirbti, o jei išvažiuosiu, mane pakeis kas nors kitas. Neprireikė.


Nejautei barjero bendraudamas su Seimo nare, tuomečio Seimo Pirmininko žmona?


Ilgai nedrįsau jos tujinti. Baiminausi dėl ūgio - kai sykį pamačiau koncertuojančią, pasirodė už mane aukštesnė. Bet iš tiesų - žemesnė, o pradėjus šokti paaiškėjo, kad mudviem pavyksta. Atsitiko taip, kad Ingai labai patiko su manimi dirbti, ji netgi pareiškė: „Jei Andrius išvažiuos, aš visai nešoksiu."


Kaip romantiška!


Jokios romantikos, tiesiog su partneriu reikia susišokti. Be to, vietoj manęs jai ketino siūlyti kažkokį aštuoniolikmetį - lyg su vaiku būtų atrodžiusi... O mes tikrai susišokome. Ingai Dievas gabumų davė ir dar drėbtelėjo...


Žiūrovų balsavimu nenusivylei?


Juokauji?.. Buvau įsitikinęs, kad už mus išvis niekas nebalsuos, juk Seimo nariai - tautos priešai... Per pirmąją laidą juokėmės: „Žiūrėk tu man, net tūkstantį balsų surinkome!" Bet Inga ir nesiveržia laimėti. Ji - scenos žmogus, dainuoti jai dabar uždrausta, tai atsigriebia bent šokdama.


Su Valinsku jau susidūrei?


Sykį jis buvo atėjęs į filmavimą. Per „after party" šiek tiek paplepėjome. Bet ne per daug.


Nepajutai konkurencijos gaidelės? Beje, ar šokiuose tarp partnerių iš tiesų jausmai lengvai mezgasi?


Klausi, ar Inga man patinka kaip moteris? Na, jaučiu ribas: ištekėjusi, o ir vyresnė truputėlį... Apskritai šokėjas yra aktorius. Meilė, aistra tėra vaidyba. Aišku, pasitaiko, kad šokėjai susibėga į poras, ne išimtis ir televizijos projektai... Bet Valinskas man tikrai nereplikuoja. Net lankiausi pas Ingą namuose su Justu Jankevičiumi ir Rasa Židonyte - smagiai pasėdėjome.


Ar per savo karjerą esi draugavęs su šokių partnerėmis?


Ne, kažkaip neteko. Buvo mano gyvenime viena šokėja, bet ne iš „Žuvėdros". Nieko mums neišėjo. Ji beveik visą laiką praleisdavo Londone - kiek taip galima?.. Paskui buvo su šokiais nieko bendra neturėjusi mergina.


Gal pirkdamas butą turėjai minčių parsivesti žmoną?


Na, taip. Kaip tikras lietuvis pirkau trijų kambarių butą, galvojau: čia bus darbo kambarys, kuris vėliau taps vaiko kambariu. Viskas turėjo susiklostyti tradiciškai... Tada buvau garantuotas, kad liksiu Klaipėdoje, turėsiu žmoną, vaikų ir dirbsiu ramų darbelį studijoje iki amžiaus galo.


O paskui pamatei, kad pasaulis šiek tiek platesnis?


Taip jau atsitiko. Butą rinkomės dviese, maniau, pusmetuką palauksime ir... Bet galiausiai užkniso (juokiasi). Suprantu, kad žmogui, su šokiais neturinčiam nieko bendra, sunku žiūrėti, kaip antroji pusė plėšia aistringas rumbas... Tada dirbau kelis darbus, namo grįždavau apie vienuoliktą maždaug baklažano būklės. O mergina nedirbo: iš neturėjimo ką veikti galima daug ko prisigalvoti.


Vadinasi, užkniso ją?


Labiau mane - nuolatiniai priekaištai erzina. Labiau mylėjo ji nei aš, taip ir išėjo. Paskui pabandėme dar sykį, bet į tą pačią upę neįbrisi. Tikiuosi, dabar po truputį aprimsiu, nusėsiu, bus galima ir apie šeimą pagalvoti.


Jau turi su kuo apie tą šeimą galvoti?


Dar ne (juokiasi). Vilniuje aš dar gana šviežias.


Tai nors prisipažink: kokie tavo pagrindiniai reikalavimai merginai?


Norėtųsi, kad mane suprastų. Tai būtų pagrindinis prašymas. Aišku, būtų ne pro šalį, jei ir mylėtų (juokiasi).


O koks merginų bruožas labiausiai nepatinka?


Įkyrumas. Kai visiškai nepalieka tau erdvės, nuolat aiškina, ką ir kaip turi daryti, suplanuoja visą laisvalaikį už tave, neduoda nė minutės pabūti vienam su savimi...


Tai ne įkyrumas, tai - valdingumas...


Gal. Bet šito nepakenčiu. Man kartais reikia užsidaryti ir pabūti vienam.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką