Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Asta Dambrauskienė: taip aš niekada daugiau nemylėsiu

Foto naujienai: Asta Dambrauskienė: taip aš niekada daugiau nemylėsiu
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

„Gyvenu puikiai", - atvira stomatologė Asta Dambrauskienė (46). Ir tikrai negaliu ginčytis ar abejoti - tai matyti iš moters akių, šypsenos.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Gyvenu puikiai", - atvira stomatologė Asta Dambrauskienė (46). Ir tikrai negaliu ginčytis ar abejoti - tai matyti iš moters akių, šypsenos. Tiesa, liūdesio prieskonis dėl prieš dvejus metus įvykusių skyrybų su vyru dainininku Romu Dambrausku (48) vis dar juntamas. Juo labiau kad moteris neslepia: „Antrosios pusės nėra. Ir tikiuosi, kad nebus..."


Kodėl jūs taip kategoriškai nusiteikusi?


Viena vertus, nėra kada tos antrosios pusės ieškoti. Kitas dalykas - kur kas atsargiau į vyrus žiūriu. Pagaliau ir vyrai dabar gerokai atsargesni, gal įsivaizduoja, kad aš labai neprieinama ar arogantiška esu... Bet visa tai - smulkmena. Pagrindinis dalykas - ieškoti žmogaus, kai tavo širdyje dar likęs prieš tai buvusios meilės jausmas, reikštų apgaudinėti save ir kitą.


Kokių jausmų po beveik dvejų metų, po nemalonaus skyrybų skandalo dar galėtų būti likę?


Taip, skiriantis ir emocijos būna aštresnės, ir priekaištai sunkesni, ir reaguoji tuo metu karščiau, bet juk to, ką tiek metų nešiojai širdyje, staiga neišimsi ir į stalčių kaip skyrybų dokumento nepadėsi. Jausmas nesibaigia tada, kai žmogus nusprendžia viską nutraukti. Jis gyvena pagal savo tvarką.


Su buvusiu vyru bendraujate?


Ne, visiškai nebendraujame. Jis turi savo gyvenimą, yra viešas žmogus, suprantu, kad jam - dar sunkiau. Linkiu jam tik sėkmės, sveikatos ir kūrybinių minčių. Nenoriu nei kenkti, nei trukdyti. Taip jau išėjo, kad mūsų skyrybų drama iškilo į viešumą. Ne mano noru taip atsitiko, Romas ją pirmas paviešino. Gal nereikėjo to daryti, gal pasikarščiavo... Sunku dabar pasakyti, kaip ten tada buvo. Dabar viskas jau praėję ir pamiršta.


Kada pajutote, kad širdies skausmas jau atlėgo? Kad vėl kvėpuojate pilna krūtine?


Gal taip nenutiks niekada... gal nesibaigs tol, kol mano širdyje bus jausmas... Popierių pasirašyti ir uždaryti duris - lengva. Bet tuo viskas nesibaigia. Galiu tik pasakyti, kad didžiausias skausmas praėjo gal tik po septynių ar aštuonių mėnesių. Tik tada pajutau, kad vėl grįžtu į normalų gyvenimą. O iki tol išgyvenau taip pat, kaip kiekviena su mylimu žmogumi išsiskyrusi moteris: nemigo naktys, nenoras būti vienai namuose... Pavyzdžiui, grįžusi nei palto nusirengdavau, nei batų nusiaudavau. Atsisėsdavau ir tarsi ko laukdavau... Ar kad pasibels ir įžengs kas nors, ar kad pati atsikelsiu ir išeisiu... Tol, kol jau reikėdavo eiti gulti, taip palto ir nenusirengdavau... Sunkus buvo laikas. O paskui gyvenimo rutina tave vėl įsuka: reikia dirbti, rūpintis buitimi, dukra...


Ar tiesa, kad užsimiršti labiausiai padeda darbas?


Gal darbas ne tiek, kiek buities rūpesčiai. Vienai prižiūrėti ir namus, ir dvi klinikas Kaune bei Kėdainiuose - labai sunku. Jau kartais atrodo: neištversiu, uždarysiu duris ir išeisiu laukais... Bet žinau, kad už mane niekas nepadarys.


Šiuolaikinių moterų bėda: viskas ant jų pečių...


Ir žinote, kiti dar mano, kad man tai labai patinka! Kad smagu būti stipriai, statyti garažą, ieškoti darbininkų, įsirengti pirtelę... Man tai nėra joks malonumas, tiesiog neturiu kitos išeities. Už mane niekas to nepadarys. Dabar, va, organizuoju namo rekonstrukciją, su dizainere architekte tvarkysime išorę. Neturiu kito pasirinkimo, nes reikia taisyti senųjų statybininkų klaidas, ieškoti, kodėl per vieną sieną bėga vanduo. Taisyti, vadinasi, lupti tinką. Nulupsi nuo vienos sienos, turėsi ir kitas pertvarkyti, pakeisti spalvą, detales. Taip ir įsisuki į statybas.


Nesinori spjauti ir parduoti tą namą, pabėgti nuo bėdų, nemalonių prisiminimų, kurie susiję su čia įvykusiomis skyrybomis?


Ne, nes daug daugiau yra malonių, gražių prisiminimų. Pripratau prie šios vietos, be to, nemėgstu drastiškai ką nors keisti. Bėgti, vadinasi, iš naujo statytis namą? Bet man jau norisi pailsėti nuo statybų. Nusprendžiau, kad paprasčiau bus susiremontuoti šitą būstą, nei ieškoti naujo.


Ir kaip šalia trūksta vyriškio, kuris rūpintųsi visais vamzdžiais, remontais, statybomis...


Žinote, man ne tam reikėtų vyriškio. Aišku, labai malonu, jeigu būtų toks, kuris dalį rūpesčių nuimtų nuo mano pečių, bet kol kas ir pati susitvarkau.


Kuo užpildėte tuštumą, atsiradusią po skyrybų?


Veiklos dabar turiu tiek, kad net laisvalaikio pritrūkstu. Pirmiausia - grožio salonai. Kaip tikintysis sekmadieniais tradiciškai eina į bažnyčią, taip man dukart per savaitę būtina apsilankyti kirpykloje. Gėda prisipažinti, aš namuose net šampūno neturiu (juokiasi)! Ir šukų neturiu, nes mano meistrės taip sutvarko plaukus, kad šukuosena laikosi kuo puikiausiai. O kur dar manikiūras, pedikiūras... Be to, labai mėgstu visokiausias kūno procedūras, masažus, poilsį Druskininkuose... Turiu būrį draugų: sugalvojame čiuožti slidėmis - čiuožiame. Pačiūžos - tai pačiūžos. Šašlykų į mišką kepti - jokių problemų. Bent kartą ar net du per savaitę draugai susirenka pas mane į naują pirtelę. Prieš Naujuosius metus surengėme madų vakarėlį, jau planuojame, kaip vasarą plauksime baidarėmis, plaustais... Žodžiu, laisvo laiko net norėčiau iš ko nors pasiskolinti.


Vis girdžiu „aš" arba „draugai". Žodžio „dviese" nebuvo... Bet juk taip norisi būti silpnai, mylimai...


Kol kas šalia savęs jokio vyro net neįsivaizduoju. Tvarkingi - jau gyvena savo šeimose. O bet kokio aš tikrai nenoriu... Mane gyvenimas taip užgrūdino, kad pripratau būti stipri. Aišku, norėtųsi, kad kas nors palepintų, kad lemputę įsuktų ar automobilį pataisytų. Bet jeigu nėra, nesėdėsi juk ir neverksi. Galbūt ši nuostata man po skyrybų labiausiai ir padėjo. Žinojau, kad kitaip nebus. Kad viską privalau tvarkytis viena pati. Ačiū Dievui, puikiai sekasi. Vyro užantyje niekada negyvenau ir nelaukiau, kol kas nors atneš man atlyginimą ar kojinėms duos dešimt litų. Savo poreikiams visada pati užsidirbau ir nieko iš vyrų nelaukiau. Todėl ir dabar nelaukiu. Romas - meno žmogus, suprasdavau, kai jam reikėdavo susikaupti, į vienumą pasitraukti. Todėl daug kuo stengiausi jo neapkrauti. Jeigu tik galėjau, dariau pati. Kai žmogų myli, viskas išeina natūraliai, net stengtis nereikia. Mylimam žmogui nieko ne gaila ir nieko nesunku padaryti. Dėl kito vyro dabar nebedaryčiau. O dėl Romo galėjau bet ką.


Vis dėlto pasimokėte, kad lepinti vyrų nereikia?


Ne, tiesiog žinau, kad taip aš niekada daugiau nemylėsiu.


Prisimenu, esate pasakojusi, kad mėgote gaminti, palepinti ir vyrą, ir svečius. Kaip dabar?


Nesakau, kad negaminu, bet, žinoma, kur kas mažiau. Dukra jau kurį laiką laikosi griežtos dietos, per pusmetį numetė daugiau nei dvidešimt kilogramų, valgo pagal valandas, tik labai sveiką ir nekaloringą maistą. Tą patį stengiuosi daryti ir aš. Todėl gaminti tenka gerokai mažiau. Seniau mūsų namai nuolat kvepėjo pyragais, zuikiais, karkutėmis... O dabar gyvenimo būdas labai pasikeitė. Anksčiau į kirpyklą lėkdavau, jeigu darbo metu rasdavau laisvą minutėlę. Kad jį baigusi iškart skriečiau namo. O dabar gražintis važiuoju ramiai, neskubėdama. Žinau, kad namie manęs niekas nelaukia...


Vienatvė ne per daug slegia?


Kartais jaučiu ją... Daugiau per šventes... Bet tada stengiuosi būti su tėvais, draugais. O kai yra darbo, veiklos, gerų draugų, vienatvė nesunkiai išgyvenama.


Nejaugi per dvejus metus, kai jūs jau oficialiai išsiskyrę, nebuvo žmogaus, kuris siektų jūsų dėmesio?


O, buvo! Bet aš neprisileidžiu. Nori nenori kiekvieną naują vyriškį lygini su mylimu žmogumi, ir vis ne gerbėjo naudai...


Kas būtų, jeigu Romas paskambintų? Pasiūlytų susitikti? O gal net taikytis?


Aš visiškai negalvoju apie tai. Esu realistė ir pasakomis netikiu... Jeigu dar kada susitiktume, turbūt jausčiausi kaip per pirmąjį pasimatymą. Tada baisiai jaudinausi... Dabar turbūt būtų dar baisiau. Stengiuosi tokiomis mintimis galvos neapkrauti. Žinote, čia - tokia situacija, kai nuo manęs vienos niekas nepriklauso. Bet niekada nesakau „niekada"... Juk kartais net pats negali patikėti tuo, ką padarei ar galėtum padaryti...


Romo Dambrausko dainų tebesiklausote?


Specialiai - ne. Nors jeigu išgirstu, perjungti radijo ar televizijos kanalo tikrai neskubu. Nemeluosiu, širdis suvirpa. Juk buvo gražus etapas, daug romantikos, meilės... Per vieną man labai patikusią dainą ir susipažinome. Bet stengiuosi jos nesiklausyti ir širdies neaitrinti.


Prisimenu, pasakojote, kad per skyrybas jums labai padėjo ir palaikė pirmasis vyras, dukters Vaivos tėvas. Jis ir dabar dalyvauja jūsų gyvenime?


Dalyvauja tiek, kiek tai susiję su mūsų dukters gyvenimu, auklėjimu, mokslu. Jis - išsilavinęs, kultūringas žmogus, labai supratingas, tolerantiškas ir tikrai man daug padėjo. Ar jis galėtų grįžti į mano gyvenimą? Ne. Tas laikas jau praėjęs, turime puikią dukrą. Manau, kad ir jis nenorėtų, nes jau įprato gyventi vienas. Jis už mane vyresnis beveik dvidešimt penkeriais metais ir mūsų su dukra chaoso jo gyvenime vargu ar bereikėtų.

Be to, gyvenimas mane jau taip užgrūdino, kad nelaukiu globos ir pagalbos iš kitų. Dažniau pati pagloboju, o sunkumus išgyvenu savyje. Tais metais patyriau ne vieną nelaimę, skyrybų skausmą užgožė sunki tėčio liga, vėliau ir mirtis. Žinojau, kad netekau Romo, bet jis sveikas gyvas, kažkur sau gyvena, koncertuoja, o tėvelio aš niekada nematysiu. Bet pamažu net su didžiausiomis nelaimėmis susitaikai ir apsipranti.


Gatvėje jus turbūt iki šiol atpažįsta?


Tikrai kažkodėl daug kam krintu į akį, ir tai šiek tiek erzina. Na, jeigu žmogus kultūringas, pažiūri ir nueina sau. Bet kai tau tiesiog pirštu į nosį beda ir rėkia: „Pažiūrėk, Dambrauskienė!", nesmagu. Žmonėms labai trūksta kultūros ir supratingumo.


Nepatikėsiu, kad per šiuos metus nesinorėjo padaryti ko nors radikalaus: pasikeisti pavardę, nušluostyti buvusiam vyrui nosį ir susirasti gerbėją, gal net ištekėti!


Oi, ne! Kuo čia dėta pavardė? Man ji graži, ir pacientai mane žino kaip Dambrauskienę. Kuo man tada tapti? Ar gražiau bus, jeigu pradėsiu vadintis pirmojo vyro pavarde? Arba tokiame amžiuje vėl tapsiu „-aite"? Be to, man garbė nešioti pavardę žmogaus, kurį labai mylėjau. O dėl tekėjimo... Net minčių tokių neturiu. Tuo metu, kai buvo skyrybų chaosas, daug košės primaišė ir žiniasklaida, ir gandai gandeliai. Visi tada gyvenome emocijomis, žodžiai liejosi kartais net kaip reikiant neapmąsčius. O chaosui nuslūgus, pyktis praėjo, visas skausmas išskaudėjo, ir liko tik geriausi, gražiausi prisiminimai. Romas man nepadarė nieko bloga. Tik suteikė galimybę, nors ir penkerius metus, mylėti iš visos širdies. Kitos gal per visą gyvenimą tokio jausmo nepatiria. O manyje jis liks visiems laikams.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką