Kiekvieną kartą nudžiungu, kai pavyksta rasti pašnekovą, kuris iš visos širdies sutinka pasidalyti geros nuotaikos receptu. Viena tokių - žinoma dizainerė Audronė Bunikienė (50). Jos receptas nepadoriai paprastas: vos ima „sėsti baterijos", įsijungia mėgstamą muziką. „Tai - paprastas, bet neįkainojamas vaistas nuo depresijos", - patikina kūrėja.
Apie dizainerės gyvybingumą ir gebėjimą spėti visur galima kurti istorijas. Kaune ji turi savo vardo dizaino studiją, o prieš dešimt metų Vilniaus senamiestyje atidarė saloną „Audronė". Kai būna įkvėpimas, sukuria kolekciją, kurią rodo sostinėje. „Vilnius - gražiausias miestas pasaulyje. Bet jau daug metų gyvenu kaip toje dainoje: „Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų kyla man noras pokštaut", - užtraukia menininkė. Kūrybiniam jos polėkiui laisvai skleistis leidžia vyras Kęstutis. Žmonos bendrovėje jis yra komercijos direktorius, todėl rūpinasi statybomis, remontais ir net sugedusiomis siuvimo mašinomis.
Dainuoja itališkai
Pernai pavasarį ponią Audronę Lietuva pamatė kitu amplua - ji dalyvavo televizijos projekte „Žvaigždžių duetai". Rengdamasi šiam šou dizainerė iš streso sulyso trimis kilogramais, todėl specialiai scenai siūta suknia tapo per didelė. „Jaudinausi, jaudinuosi ir jaudinsiuosi", - po pirmo pasirodymo sakė ji ir pridūrė, kad daug geriau dainuoja ne scenoje, o ten, kur nesijaudina.
Kadangi nuotaika greitai ir neprognozuojamai kinta, mėgstamiausių dainininkų Eroso Ramazzotti ir Adriano Celentano įrašų visada galima rasti ne tik ponios Audronės namuose, bet ir automobilyje, studijoje. „Pasileidžiu kompaktinę plokštelę ir dainuoju kartu. Visų dainų tekstus moku atmintinai. Kai kuriuos išmokau klausydamasi įrašų, kitus radau internete. Kai kuriose dainose mano balso tembras sutampa su atlikėjų. Tada būna itin gera. Štai taip pasikraunu geros energijos", - tikina dizainerė, vaikystėje mokiusis skambinti pianinu. Dabar ji tai vadina tik barškinimu, nes darbas ir kita veikla nepalieka laiko muzikiniams įgūdžiams tobulinti.
Tikriausiai už gerą nuotaiką ir puikią figūrą ponia Audronė turėtų būti dėkinga ir sportui? „Ne ne. Tai - genai. Su sportu aš visai nedraugauju (juokiasi). Randu begalę priežasčių, kodėl negaliu užsukti į sporto klubą. O italų kalbos pamokos kiekvieną pirmadienį man - kaip sekmadienio mišios, kurių šiukštu negalima praleisti: valgiusi ar ne, lyja ar sninga, visada susitvarkau darbus taip, kad nepraleisčiau. Viskas labai paprasta - kas patinka, darai su užsidegimu ir nuoširdžiai.
Kartais pagalvoju: jeigu toks noras mokytis kalbų būtų kilęs mokykloje, būčiau septynis oksfordus baigusi (juokiasi). O man tik po vidurinės antrasis kvėpavimas atsirado. Kad nebūčiau visiška „čiukčia" ir galėčiau laisvai susikalbėti, pradėjau lankyti anglų kalbos pamokas, paskui - ir italų, prancūzų. Bet pastarosios dėl laiko trūkumo teko atsisakyti. Vienintelio dalyko pavydžiu žmonėms - kad moka kokias penkias užsienio kalbas. Žiūriu į tokį ir seilė tįsta", - atvirauja entuziazmu trykštanti kūrėja.
Ką davė dėstytojos nesėkmė?
Kai ji šneka su tokiu užsidegimu, kyla mintis, kad greičiausiai kažkada svajojo studijuoti užsienio kalbas. „Ne ne. Apie tai jaunystėje negalvojau. O kad tapau dizainere, nėra atsitiktinumas. Mokykloje nemėgau matematikos. Nei supratau, nei stengiausi suprasti (juokiasi). Kai per kontrolinius nesuprasdavau užduočių, atsiversdavau paskutinį sąsiuvinio puslapį ir piešdavau suknelių eskizus. Vienas klasės draugas, kuris puikiai mokėjo matematiką, buvo mane įsikliopinęs. Kartkartėmis per petį pasižiūrėdavau į jį ir laukdavau, kol atsiųs špargalkę. Buvo nepatogu, kad tokia durna merga esu, bet mano gerbėjas sakydavo: „Audrute, kaip man gražu, kai mergaitė nemoka matematikos. Daug geriau už tas griežtas kalikes", - su šypsena mokyklinius laikus pamena moteris.
Iš Šiaulių kilusi, mokytojų šeimoje užaugusi ponia Audronė įstojo į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą. Per penkerius metus įgijo piešimo, braižybos ir darbų mokytojos specialybę. Ketverius metus mokėsi tapybos, piešimo, keramikos, o penktame kurse sugalvojo, kad reikia modeliavimo. Dėl tokio virsmo greičiausiai kalta vienos dėstytojos nesėkmė. „Visą paskaitą lentoje ji stengėsi nubraižyti kelnių brėžinį. Galiausiai pasakė: „Atsiprašau, nepavyko. Bet jūs vis tiek turite pasiūti kelnes." Nuėjau į biblioteką, radau vokišką žurnalą „Für dich" su kelnių iškarpa. Sėdau prie siuvimo mašinos ir užsidegiau noru jas pasiūti. Pirmas blynas neprisvilo! Esu iš tų, kuriuos spyris į sėdimąja priverčia padaryti kuo geriau. Net ir šiais „krizenimo", tai yra nenutrūkstamo kalbėjimo apie krizę, laikais jaučiu, kad reikia ne nukabinti nosį, o mąstyti ir kibti į darbus.
Kai į paskaitą atnešiau tas kelnes, dėstytoja apžiūrėjo ir tarė: „Gerai pasiūtos, bet tai reikia daryti pačiai." Ar galima iš dėstytojos tikėtis geresnio įvertinimo? - antakius kilsteli ponia Audronė ir baigia mintį. - Tai mane paskatino diplominiam darbui sukurti vakarinių drabužių kolekciją. Manau, nieko gyvenime gražesnio nesu sukūrusi. Nusipirkau gražiausių audinių, kokių tuo metu buvo galima gauti. Visas apdailos detales sukūriau rankomis. O modelius demonstravo dieviško grožio studentė Ramutė Stakėnienė, kuri vėliau tapo mano kolege. Tiesa, tada ji dar nebuvo dainininko Virgio Stakėno žmona. Ji atitiko mano įsivaizduojamą moters grožio idealą: įdubusiais skruostais, plačiais pečiais, plonu liemeniu ir aukšta kaip smilga (šypsosi).
Su verslininkės gyslele
Kai ponia Audronė kalba apie studijas, nejučiomis prisimenu tuos nepriteklių ir amžino deficito laikus. Iš kur tada ji gavo, kaip pati sako, pačių prabangiausių audinių puošniai savo kolekcijai? „Esu verslininkė nuo pirmos klasės. Pamenu, nešdavau į klasę mamos nudažytus lūpdažius ir parduodavau už rublį. Net užrašytus atvirukus sugebėdavau parduoti. O ketvirtoje klasėje stovėjau eilėje ir nupirkau mamai suomiškus batus. Kai reikėjo audinių kolekcijai, turėjau pakankamai pažinčių, kad gaučiau tai, kas geriausia", - prisipažįsta moteris.
Tačiau iškart po studijų imtis širdžiai mielos veiklos ji negalėjo: teko pagal paskyrimą važiuoti į Kauno dailės mokyklą dirbti mokytoja. Nors labiausiai Audronė norėjo persikelti į Vilnių. Kaip pati su didžiausiu patosu sako, į jai gražiausią pasaulyje miestą. „Jaunystėje buvau velniškai pasiutusi. Ne dovanėlė tėvams. Kartais net pagalvodavau: jeigu mano vaikai tokie bus!.. Taigi tą vasarą prieš darbą aš, priplaukusi menininkė, su draugais išvažiavau į Kareliją ir rugsėjo 1-ąją, kaip dera mokytojams, neatvykau į darbą. Kai atvykau, mano vieta jau buvo užimta. Teko darbo ieškoti paprastoje mokykloje. Dėsčiau piešimą ir braižybą. Esu iš tų, kurie nemoka aiškinti. Geriau imu ir pati viską padarau. Mokytojos darbas manęs nesužavėjo. Kankinausi mokykloje. Duodavau mokiniams užduočių, o pati kurdavau eskizus. Kaip ir per matematikos kontrolinius mokykloje (juokiasi).
Po pusmečio supratau, kad ilgiau netversiu. Bet išeities nebuvo. Tuo metu baigusieji mokslus privalėjo trejus metus atidirbti pagal paskyrimą. Reikėjo ką nors galvoti. Ir man pavyko! Pamenu, vieną dieną buvau poliklinikoje. Ėjau koridoriumi ir pastebėjau, kad jis labai niūrus. Nežinau, kodėl, bet užėjau į chirurgo kabinetą ir pasiūliau: „Daktare, galėčiau išpuošti poliklinikos koridorius mainais už nedarbingumo lapelį." Patikėkit, daktaras pažiūrėjo į mane kaip į kvailę. Bet po kurio laiko pasidavė mano įtaigai. Tik susimąstė, kokią ligą man reikėtų sugalvoti. Sunkoka rasti tokią, kad ilgam laikui būtų galima duoti nedarbingumo lapelį. Bet... dokumente atsirado įrašas - uodegikaulio lūžis. Gydytojas perspėjo: „Tik viešajame transporte nesisėsk." Nueidavau į mokyklą, pasiimdavau atlyginimą, o pamokų nevesdavau. Direktorius suprato, kad čia kažkas ne taip, bet nieko padaryti negalėjo. O aš tuo metu namuose piešiau stendus ir jau kūriau, siuvau sukneles. Po truputį klienčių daugėjo, - karjeros pagal pašaukimą pradžią prisimena pašnekovė. Tačiau pastaruosius keliolika metų A. Bunikienės vardas neatsiejamas nuo paltų kūrimo. - Turbūt prieš septyniolika metų sugalvojau pasiūti pirmą. Pavyko. Taip ir prasidėjo paltų ir paltukų era."
Vejasi tobulybę
Kiekviena mama svajoja, kad jos pėdomis eis dukra. Audronė su vyru Kęstučiu susilaukė dviejų dukterų. Pernai Dailės akademijoje interjero dizaino studijas baigusiai Ainei - dvidešimt treji, mažajai Martynai - keturiolika. Jau dabar aišku, kad vyriausioji mamos įpėdine netaps. „Nuo vaikystės ji buvo kruopšti, bet barbėms ne sukneles siuvo, o baldelius darė. Tada mums atrodė, kad tikrai bus modeliuotoja. Galvojau, kaip bus smagu: dirbsime vienoje studijoje. Bet paskutinėje klasėje ji pasakė: „Mamyte, tu paimi audinį ir tą pačią akimirką žinai, ką sukursi. O man taip nėra. Man paprasčiau kurti interjerą." Nė akimirką nesuabejojau jos pasirinkimu. Juk pati jaunystėje patyriau, ką reiškia dirbti tai, ko nemėgsti. Turiu posakį: „Jeigu dirbi mėgstamą darbą, neini į darbą." Noriu, kad mano dukros gyvenime nedirbtų, - juokiasi dizainerė. - Gaila, kad baigusi mokslus Ainužė tik pusmetį dirbo: dėl etatų mažinimo buvo atleista iš vienos dizaino studijos. Jai liūdna. O aš sakau: „Dukruže, dabar pats geriausias laikas studijuoti, o kai praeis krizė, galėsi pulti į darbus." Seniau Ainė svajojo apie galimybę magistro studijas baigti užsienyje. Dabar - puiki proga tai daryti."
Ponia Audronė atvirauja iš mažosios Martynos jau girdinti užuominų, kad mamos verslo ir ji neketina perimti. „Mūsų Martynutė - lyg firmos direktorė. Jeigu Ainė ką nors pasieks, tai tik darbštumu, kruopštumu, atkaklumu. Martyna - visiška priešingybė. Tokia apsukri kaip aš (juokiasi)! Nors mano draugės sako, kad ji ir mane perspjaus. Lankė sportinius šokius. Kai partneris nusprendė nebelankyti repeticijų, Martyna susirado džiazo studiją. Žiūrėjo kažkokį serialą ir užsispyrė mokytis ispanų kalbos. Paprašė greitai surasti mokytoją, kol nepraėjo noras. Jau pusantrų metų jai tas noras nepraeina. Praeitą vasarą internete susirado stovyklą Ispanijoje. Sako, reikia važiuoti, kad patobulintų ispanų kalbos žinias. Kol buvo maža, Martynutė sakydavo, kad nori būti kaip mamytė, tai yra dizainerė. O dabar kalbėdama apie ateitį subtiliai nusuka akis ir sako: „Man atrodo, Lietuvoje tų dizainerių kaip ir užtenka." Tokią užuominą nesunku suprasti", - apie atžalas kalba ponia Audronė.
Tokiame stipriame moteriškame „kolektyve" nelengva turėtų būti šeimos galvai ponui Kęstučiui. Į šią užuominą ponia Audronė akimirksniu atsako: „Arba įdomu! Kažkas iš draugų bandė jam pareikšti užuojautą, o aš paklausiau: kas geriau - sunku ir įdomu ar lengva ir neįdomu? Mano daugės Kęstučiui juokaudamos užsiminė: jeigu aš kur nors dingčiau, kitos jis negalėtų išsirinkti (kvatoja). Jeigu rimtai, Dievulis man atsiuntė auksinės kantrybės žmogų. Jau vien dėl remontų kiek jis iškenčia. Aš vis remontuoju ir remontuoju namus. Jeigu kas nepatinka, griaunu ir darau iš naujo.
Man reikia tobulybės, o jos, kaip žinoma, pasiekti neįmanoma. Todėl aš visą gyvenimą bėgu paskui ją. Užtai veiklos man niekada netrūksta", - optimistiškai pokalbį baigia žinoma dizainerė.
