Tie, kas nepažįsta Danguolės Bičkūnienės, išvydę ją sėdinčią darbo kabinete tarp šūsnies popierių, nė neįtaria, kad ši moteris šturmuoja aukščiausias pasaulio viršukalnes, įveikia ilgiausius maratono nuotolius ir dar spėja pasirūpinti dviem vaikais.
Dar nė vienai lietuvei moteriai nepavyko pakilti į aštuonių kilometrų aukštį. Balandį vyksite į sportinę ekspediciją, kopsite į vieną aukščiausių pasaulio viršūnių Čo Oju (8201 m). Nebijote rizikuoti?
Jei ko nors sieki, reikia tikėti sėkme. Kiekvieną kartą išeinu tam, kad grįžčiau. Anot alpinistų, svarbiausia – ne užkopti, o nusileisti, kad galėtum dar kartą keliauti į kalnus. Kartais sėkmė – nebūtinai pasiekta viršūnė, bet laiku priimtas sprendimas apsisukti ir grįžti. Nuolat prisimenu vienintelę savo viršūnę Chan Tengri, su kuria nepavyko susitikti – iki finišo pritrūko 400 metrų. Neįsivaizduojate, kaip sunku rasti savyje jėgų nepasiekus tikslo pasukti atgal. Tik po kelerių metų supratau, kad tai man suteikė neįkainojamos patirties.
Iš devynių ekspedicijos dalyvių lietuvių būsite tik dvi moterys?
Ekspedicijos metu bus siekiama, kad tarp į Čo Oju viršūnę užkopusiųjų būtų bent viena moteris. To, kad esu moteris, pernelyg nesureikšminu. Daug lems pasirengimas, nusiteikimas, sugebėjimas aklimatizuotis Himalajuose, oro sąlygos i,r pagaliau, ar nenusigręš sėkmė. Paprastai didesni dalykai, svajonės išsipildo tada, kai tyliai tiki ir rengiesi: neretai sukandęs dantis bėgi krosus, kenti šaltį, vėją, raumenų skausmą...
Kada ir kaip „susirgote“ kalnų liga?
Pirmoji kelionė vyko 1994-ųjų žiemą į Karpatus. Vieną dieną tiesiog pasakiau tėvukams, kad važiuoju į kalnus. Žinojau, kad niekas manęs nesulaikys. Dar nepajudėjusi iš namų turėjau įveikti „psichologinį kalną“, bet trauka buvo didesnė. Uždariau namų duris, plente susistabdžiau į Vilnių važiuojantį automobilį ir... tai buvo kelio pradžia. O gal avantiūra?! Šeštasis pojūtis kuždėjo, kad žodyje „avantiūra“ slypi viskas: smagumas, netikėtumai, išbandymai, atradimai, nežinia. Manęs tai nebaugino, greičiau viliojo. Aistra kalnams mane persekioja tiek pat metų, kiek gyvenu su savo „antrąja pusele“ (šypsosi) – žmogumi, kuris mane pirmąsyk ir išsivežė į kalnus.
Maratono bėgimas, kalnų šturmas jums – pomėgis, gyvenimo būdas ar?..
Tai neatskiriama gyvenimo dalis: ir pomėgis, ir laisvalaikis, ir aistra. Jei žmogus kasmet važiuoja, tarkim, į Egiptą, akivaizdu, kad jis ten randa tai, ko ieško. O mane jau daug metų yra užbūrę kalnai. Vienuolika mėnesių kiekvienas dirbame, plušame, siekiame tikslų, įgyvendiname žemiškus planus, vakarais su vaikais ruošiame pamokas, kepame kotletus ir bandeles... Pagaliau ateina tas nuostabusis mėnuo, kai užveriame darbo duris ir atveriame kitas – atostogų. Vieni saldų atokvėpį randa prie ežero, kiti – po Kanarų palmėmis, o mane kasmet traukia tik kalnai. Net nelabai svarbu kokie, nes visi jie savaip įspūdingi. Kaip dainuojama vienoje keliautojų dainoje, svarbiausia – „palypėt aukštyn link debesų.“
Dirbate draudimo įmonėje personalo skyriaus vyriausiąja vadybininke, auginate du sūnus. Kaip viską suderinate? Ar jūsų vyras susitaikė su mintimi, jog už kalnus jums geriau tik kalnai?
Laiko yra tiek, kiek yra, jo niekada nebus daugiau. Puikiai tai suprantu, todėl stengiuosi skirti laiko tam, kas man atrodo svarbiausia. Prieš keletą metų kopdama į kalnus ir turėdama marias laiko suvokiau, kad pirmiausia noriu būti gera mama savo vaikams. Ne mažiau svarbu visada jausti ryšį su brangiausiais žmonėmis, nes tik dėl jų supratimo ir palaikymo galiu leistis į tokias keliones. Ir dar –po sėkmingo finišo ar kalno šturmo man džiugu su pasididžiavimu iškelti trispalvę.
Buities darbai prieš kalnų šturmą turbūt atrodo visiškas mažmožis?
Virtuvė – mano mėgstamiausia erdvė (šypsosi). Net kai kopiu į kalnus, rūpinuosi, kad visa grupė nealktų. Kas gali būti smagiau, kai šešių kilometrų aukštyje pavyksta išvirti plovą ir matai, kaip žygio draugai pasigardžiuodami gramdo jo likučius. Iš tiesų, jei nekopčiau į kalnus ir nedirbčiau man labai patinkančio darbo, turėčiau savo nedidelę jaukią kavinę, kurioje rinktųsi bendraminčiai pasidalyti svajonėmis, įspūdžiais.
Maratono bėgimas – antroji jūsų aistra po kalnų?
Taip. Kol kas esu dalyvavusi tik septyniuose maratonuose. Įsimintiniausi – Vilniaus, Madrido ir Atėnų. Visi labai skirtingi. Kai bėgu Vilniuje, iš anksto žinau, kaip atrodys trasa, kad nebus tiek sirgalių, kiek jų būna kitose šalyse. O ir tie keliasdešimt bus tylūs, gana abejingi. Vis dėlto tai netrukdo nuolat gerinti savo asmeninį rezultatą. Įsimintiniausias – Atėnų maratonas.
O kurį sunkiausia įveikti?
Madrido. Standartinio nuotolio maratonas Pietų valstybėje – didžiulis išbandymas šiaurės europiečiui, nepratusiam prie karščių ir kalnuotų vietovių. Čia ir prasideda smagumas, kurį turi ištverti pirmus 20 kilometrų, paskui jau nelieka tiek daug energijos ir įkvėpimo. Dar smagiau įveikiant 35-ąjį kilometrą, kai medžiai pradeda suktis aplink – tada įsitikini, kad mūsų Žemė tikrai apvali, ir likusia blaivaus proto dalimi mėgini pasakyti sau, jog iki finišo liko visai nedaug, kokie 5 ar 7 kilometrai... O sirgaliai ten nuostabūs, aktyvūs. Džiugu, kai bėgant 40-ąjį kilometrą (maratono nuotolis – 42 km 195 m) viena sirgalių pamato tave su Lietuvos marškinėliais ir visa gerkle šaukia: „Viva Lithuania!“ Rieda džiaugsmo ašaros ir... tu kiek įkabindama skuodi likusiu paskutinius metrus...
Turbūt savaitgaliais jus galima sutikti bėgiojančią Vilniaus parkuose?
Šeštadienio rytą kur kas smagiau pasivartyti lovoje geriant rytinę kavą, bet vos apsiaunu bėgimo batus, nė nepajuntu, kaip jau skrieju parkais, miško takeliais, dviračių trasomis, o dar geriau – pajūriu. Po poros bėgimo valandų savaitgalis prasideda dar šviesiau, nes bėgiojimas dovanoja lengvumo pojūtį. Tai – energijos užtaisas. Visą savo laisvalaikį skiriu tam, kad kuo geriau pasiruoščiau kalnų šturmui.
Ar vyras neatkalbinėja nuo tokio rizikingo pomėgio?
Ne, niekada neatkalbinėjo. Net praėjusiais metais, kai kalnuose užgeso labai geros mano draugės gyvybė, iš savo žmogaus neišgirdau jokių kategoriškų prašymų. Įsiminiau tik vieną sakinį: „Ji buvo paukštis, kaip ir tu. Jai reikėjo skristi ir... kito kelio nebuvo.“ Susitaikyti su mintimi, kad nebėra artimo žmogaus, treniruočių partnerės, buvo nepaprastai sunku. Išeidami žmonės palieka savo svajones, kurias išpildyti lieka bendraminčiai.
Visgi toks pomėgis labai brangus?..
Balandį vyksianti ekspedicija vienam dalyviui kainuos apie 20 tūkstančių litų. Čia įskaičiuota leidimas kopti į kalną, skrydis į Katmandu ir atgal. Be to, kiekvienam dalyviui būtina įranga papildomai kainuoja 3–5 tūkstančius litų. Be rėmėjų tokia ekspedicija greičiausiai liktų tik svajone. Man labai džiugu, kad bendrovė, kurioje dirbu, palaiko mano siekį ir prisideda prie jo įgyvendinimo.
Ar tiesa, kad vienas saldainis kalnuose gali suteikti tiek energijos, kiek sotus kepsnys?
Kalnuose iš naujo atrandi paprastus dalykus. Nuostabaus skonio atrodo paprasčiausia arbata, košė ar džiūvėsėlis. Kopiant labai svarbu gauti pakankamai energijos. Dideliame aukštyje, per 6 kilometrų, valgyti nesinori. Nesinori, bet reikia. Dažniausiai kiekvienas turime tai, kas mums skaniausia. Mano kuprinėje visada galima rasti šokolado gabaliuką, džiovintų vaisių, chalvos ir staigmeną. Staigmena – tai draugų ar artimųjų įdėtas koks nors skanėstas su laišku-linkėjimu, kurio turinį sužinau tik atidariusi paslaptingąjį lauknešėlį.
Kelionėse tyko ir pavojų. Įvykis, kurio niekada nepamiršite...
Prieš dešimt metų teko lankytis buvusioje Sovietų Sąjungoje, gerai žinomame uolų laipiojimo rajone Jergakuose. Ten yra labai graži viršūnė – Parabolė. Ji nelabai sudėtinga, tik reikia žiūrėti, kur lipi, ir įvertinti tai, kas laukia priekyje. O aš iš to smagumo į priekį pažiūrėjau tik tada, kai buvo per vėlu – stovėjau vienui viena ant pirštų galiukų ties kelių centimetrų atbraila be jokios įrangos. Pamenu, mėgindama gelbėti padėtį slystelėjau žemyn, nuo įtampos pradėjo virpėti kojų raumenys, prieš akis šmėstelėjo vaikų veidai. Laimė, po kelių minučių pamačiau manęs link besileidžiantį kolegą. Penki kritiniai metrai sukaupus visą likusią drąsą ir... mano ranka pasiekia bendražygio ranką. Aš išgelbėta. Džiugu, kad tai man nesutrukdė pasiekti viršūnę. Jaučiausi tokia laiminga.
Esate stipri ir drąsi moteris. Ir niekada nesudreba širdis?
Galbūt nustebsite, bet stovint tvirtai ant žemės ji sudreba kur kas dažniau nei kopiant. Kopdama turiu vieną tikslą, kurį sudaro žingsniai, metrai, tikslūs judesiai. Gyvendama „ant žemės“ turiu dešimtis tikslų: būti gera mama, žmona, puikia darbuotoja, interjero planuotoja, atliekų rūšiavimo propaguotoja... ir kas vakarą noriu ramiai užmigti žinodama,, kad tą dieną padariau viską, ką galėjau.
Visus tuos potyrius, kai namuose visi sumiega arba kai kalnuose į palapinę daužosi pūga, arba nubėgus keliasdešimt kilometrų, man patinka užrašyti baltame popieriaus lape. Kai pasensiu (dar turiu laiko kalnams, nes man – 36-eri), seksiu vaikaičiams istorijas apie bundančią saulę, miegantį mišką ir... stebuklingą kalną.
Dar nė vienai lietuvei moteriai nepavyko pakilti į aštuonių kilometrų aukštį. Balandį vyksite į sportinę ekspediciją, kopsite į vieną aukščiausių pasaulio viršūnių Čo Oju (8201 m). Nebijote rizikuoti?
Jei ko nors sieki, reikia tikėti sėkme. Kiekvieną kartą išeinu tam, kad grįžčiau. Anot alpinistų, svarbiausia – ne užkopti, o nusileisti, kad galėtum dar kartą keliauti į kalnus. Kartais sėkmė – nebūtinai pasiekta viršūnė, bet laiku priimtas sprendimas apsisukti ir grįžti. Nuolat prisimenu vienintelę savo viršūnę Chan Tengri, su kuria nepavyko susitikti – iki finišo pritrūko 400 metrų. Neįsivaizduojate, kaip sunku rasti savyje jėgų nepasiekus tikslo pasukti atgal. Tik po kelerių metų supratau, kad tai man suteikė neįkainojamos patirties.
Iš devynių ekspedicijos dalyvių lietuvių būsite tik dvi moterys?
Ekspedicijos metu bus siekiama, kad tarp į Čo Oju viršūnę užkopusiųjų būtų bent viena moteris. To, kad esu moteris, pernelyg nesureikšminu. Daug lems pasirengimas, nusiteikimas, sugebėjimas aklimatizuotis Himalajuose, oro sąlygos i,r pagaliau, ar nenusigręš sėkmė. Paprastai didesni dalykai, svajonės išsipildo tada, kai tyliai tiki ir rengiesi: neretai sukandęs dantis bėgi krosus, kenti šaltį, vėją, raumenų skausmą...
Kada ir kaip „susirgote“ kalnų liga?
Pirmoji kelionė vyko 1994-ųjų žiemą į Karpatus. Vieną dieną tiesiog pasakiau tėvukams, kad važiuoju į kalnus. Žinojau, kad niekas manęs nesulaikys. Dar nepajudėjusi iš namų turėjau įveikti „psichologinį kalną“, bet trauka buvo didesnė. Uždariau namų duris, plente susistabdžiau į Vilnių važiuojantį automobilį ir... tai buvo kelio pradžia. O gal avantiūra?! Šeštasis pojūtis kuždėjo, kad žodyje „avantiūra“ slypi viskas: smagumas, netikėtumai, išbandymai, atradimai, nežinia. Manęs tai nebaugino, greičiau viliojo. Aistra kalnams mane persekioja tiek pat metų, kiek gyvenu su savo „antrąja pusele“ (šypsosi) – žmogumi, kuris mane pirmąsyk ir išsivežė į kalnus.
Maratono bėgimas, kalnų šturmas jums – pomėgis, gyvenimo būdas ar?..
Tai neatskiriama gyvenimo dalis: ir pomėgis, ir laisvalaikis, ir aistra. Jei žmogus kasmet važiuoja, tarkim, į Egiptą, akivaizdu, kad jis ten randa tai, ko ieško. O mane jau daug metų yra užbūrę kalnai. Vienuolika mėnesių kiekvienas dirbame, plušame, siekiame tikslų, įgyvendiname žemiškus planus, vakarais su vaikais ruošiame pamokas, kepame kotletus ir bandeles... Pagaliau ateina tas nuostabusis mėnuo, kai užveriame darbo duris ir atveriame kitas – atostogų. Vieni saldų atokvėpį randa prie ežero, kiti – po Kanarų palmėmis, o mane kasmet traukia tik kalnai. Net nelabai svarbu kokie, nes visi jie savaip įspūdingi. Kaip dainuojama vienoje keliautojų dainoje, svarbiausia – „palypėt aukštyn link debesų.“
Dirbate draudimo įmonėje personalo skyriaus vyriausiąja vadybininke, auginate du sūnus. Kaip viską suderinate? Ar jūsų vyras susitaikė su mintimi, jog už kalnus jums geriau tik kalnai?
Laiko yra tiek, kiek yra, jo niekada nebus daugiau. Puikiai tai suprantu, todėl stengiuosi skirti laiko tam, kas man atrodo svarbiausia. Prieš keletą metų kopdama į kalnus ir turėdama marias laiko suvokiau, kad pirmiausia noriu būti gera mama savo vaikams. Ne mažiau svarbu visada jausti ryšį su brangiausiais žmonėmis, nes tik dėl jų supratimo ir palaikymo galiu leistis į tokias keliones. Ir dar –po sėkmingo finišo ar kalno šturmo man džiugu su pasididžiavimu iškelti trispalvę.
Buities darbai prieš kalnų šturmą turbūt atrodo visiškas mažmožis?
Virtuvė – mano mėgstamiausia erdvė (šypsosi). Net kai kopiu į kalnus, rūpinuosi, kad visa grupė nealktų. Kas gali būti smagiau, kai šešių kilometrų aukštyje pavyksta išvirti plovą ir matai, kaip žygio draugai pasigardžiuodami gramdo jo likučius. Iš tiesų, jei nekopčiau į kalnus ir nedirbčiau man labai patinkančio darbo, turėčiau savo nedidelę jaukią kavinę, kurioje rinktųsi bendraminčiai pasidalyti svajonėmis, įspūdžiais.
Maratono bėgimas – antroji jūsų aistra po kalnų?
Taip. Kol kas esu dalyvavusi tik septyniuose maratonuose. Įsimintiniausi – Vilniaus, Madrido ir Atėnų. Visi labai skirtingi. Kai bėgu Vilniuje, iš anksto žinau, kaip atrodys trasa, kad nebus tiek sirgalių, kiek jų būna kitose šalyse. O ir tie keliasdešimt bus tylūs, gana abejingi. Vis dėlto tai netrukdo nuolat gerinti savo asmeninį rezultatą. Įsimintiniausias – Atėnų maratonas.
O kurį sunkiausia įveikti?
Madrido. Standartinio nuotolio maratonas Pietų valstybėje – didžiulis išbandymas šiaurės europiečiui, nepratusiam prie karščių ir kalnuotų vietovių. Čia ir prasideda smagumas, kurį turi ištverti pirmus 20 kilometrų, paskui jau nelieka tiek daug energijos ir įkvėpimo. Dar smagiau įveikiant 35-ąjį kilometrą, kai medžiai pradeda suktis aplink – tada įsitikini, kad mūsų Žemė tikrai apvali, ir likusia blaivaus proto dalimi mėgini pasakyti sau, jog iki finišo liko visai nedaug, kokie 5 ar 7 kilometrai... O sirgaliai ten nuostabūs, aktyvūs. Džiugu, kai bėgant 40-ąjį kilometrą (maratono nuotolis – 42 km 195 m) viena sirgalių pamato tave su Lietuvos marškinėliais ir visa gerkle šaukia: „Viva Lithuania!“ Rieda džiaugsmo ašaros ir... tu kiek įkabindama skuodi likusiu paskutinius metrus...
Turbūt savaitgaliais jus galima sutikti bėgiojančią Vilniaus parkuose?
Šeštadienio rytą kur kas smagiau pasivartyti lovoje geriant rytinę kavą, bet vos apsiaunu bėgimo batus, nė nepajuntu, kaip jau skrieju parkais, miško takeliais, dviračių trasomis, o dar geriau – pajūriu. Po poros bėgimo valandų savaitgalis prasideda dar šviesiau, nes bėgiojimas dovanoja lengvumo pojūtį. Tai – energijos užtaisas. Visą savo laisvalaikį skiriu tam, kad kuo geriau pasiruoščiau kalnų šturmui.
Ar vyras neatkalbinėja nuo tokio rizikingo pomėgio?
Ne, niekada neatkalbinėjo. Net praėjusiais metais, kai kalnuose užgeso labai geros mano draugės gyvybė, iš savo žmogaus neišgirdau jokių kategoriškų prašymų. Įsiminiau tik vieną sakinį: „Ji buvo paukštis, kaip ir tu. Jai reikėjo skristi ir... kito kelio nebuvo.“ Susitaikyti su mintimi, kad nebėra artimo žmogaus, treniruočių partnerės, buvo nepaprastai sunku. Išeidami žmonės palieka savo svajones, kurias išpildyti lieka bendraminčiai.
Visgi toks pomėgis labai brangus?..
Balandį vyksianti ekspedicija vienam dalyviui kainuos apie 20 tūkstančių litų. Čia įskaičiuota leidimas kopti į kalną, skrydis į Katmandu ir atgal. Be to, kiekvienam dalyviui būtina įranga papildomai kainuoja 3–5 tūkstančius litų. Be rėmėjų tokia ekspedicija greičiausiai liktų tik svajone. Man labai džiugu, kad bendrovė, kurioje dirbu, palaiko mano siekį ir prisideda prie jo įgyvendinimo.
Ar tiesa, kad vienas saldainis kalnuose gali suteikti tiek energijos, kiek sotus kepsnys?
Kalnuose iš naujo atrandi paprastus dalykus. Nuostabaus skonio atrodo paprasčiausia arbata, košė ar džiūvėsėlis. Kopiant labai svarbu gauti pakankamai energijos. Dideliame aukštyje, per 6 kilometrų, valgyti nesinori. Nesinori, bet reikia. Dažniausiai kiekvienas turime tai, kas mums skaniausia. Mano kuprinėje visada galima rasti šokolado gabaliuką, džiovintų vaisių, chalvos ir staigmeną. Staigmena – tai draugų ar artimųjų įdėtas koks nors skanėstas su laišku-linkėjimu, kurio turinį sužinau tik atidariusi paslaptingąjį lauknešėlį.
Kelionėse tyko ir pavojų. Įvykis, kurio niekada nepamiršite...
Prieš dešimt metų teko lankytis buvusioje Sovietų Sąjungoje, gerai žinomame uolų laipiojimo rajone Jergakuose. Ten yra labai graži viršūnė – Parabolė. Ji nelabai sudėtinga, tik reikia žiūrėti, kur lipi, ir įvertinti tai, kas laukia priekyje. O aš iš to smagumo į priekį pažiūrėjau tik tada, kai buvo per vėlu – stovėjau vienui viena ant pirštų galiukų ties kelių centimetrų atbraila be jokios įrangos. Pamenu, mėgindama gelbėti padėtį slystelėjau žemyn, nuo įtampos pradėjo virpėti kojų raumenys, prieš akis šmėstelėjo vaikų veidai. Laimė, po kelių minučių pamačiau manęs link besileidžiantį kolegą. Penki kritiniai metrai sukaupus visą likusią drąsą ir... mano ranka pasiekia bendražygio ranką. Aš išgelbėta. Džiugu, kad tai man nesutrukdė pasiekti viršūnę. Jaučiausi tokia laiminga.
Esate stipri ir drąsi moteris. Ir niekada nesudreba širdis?
Galbūt nustebsite, bet stovint tvirtai ant žemės ji sudreba kur kas dažniau nei kopiant. Kopdama turiu vieną tikslą, kurį sudaro žingsniai, metrai, tikslūs judesiai. Gyvendama „ant žemės“ turiu dešimtis tikslų: būti gera mama, žmona, puikia darbuotoja, interjero planuotoja, atliekų rūšiavimo propaguotoja... ir kas vakarą noriu ramiai užmigti žinodama,, kad tą dieną padariau viską, ką galėjau.
Visus tuos potyrius, kai namuose visi sumiega arba kai kalnuose į palapinę daužosi pūga, arba nubėgus keliasdešimt kilometrų, man patinka užrašyti baltame popieriaus lape. Kai pasensiu (dar turiu laiko kalnams, nes man – 36-eri), seksiu vaikaičiams istorijas apie bundančią saulę, miegantį mišką ir... stebuklingą kalną.
