Mados namų dešimtmečio proga savo kūrybos gerbėjams dizainerė Julija Žilėnienė žada staigmeną: „Pamatysite tai, ko dar šalies scenoje tikrai nebuvo."
Mini anketa
Gimė 1970 m. vasario 16 d. Vilniuje.
Mokslai: 1988 m. mokslus vidurinėje mokykloje iškeitė į vakarines studijas, dirbo siuvėjos mokine, vėliau - Vilniaus modelių namuose piešėja. 1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Stažavosi Arnhemo meno akademijoje Olandijoje.
Veikla: 1998 m. įkūrė savo Madų namus. Yra pristačiusi daugiau kaip trisdešimt kolekcijų. Daugelio konkursų ir mados festivalių pagrindinio prizo laimėtoja.
Šeima: išsiskyrusi, augina dukrą Viltę (18 m.), kuri ketina studijuoti interjero dizainą.
Didžiausia silpnybė: suknelės, vegetariškas maistas, grožio procedūros.
Švenčiate savo mados namų dešimtmetį. Ar prisimenate pradžią?
Nors siūti pradėjau prieš aštuoniolika metų, tikrieji kūrybiniai žaidimai prasidėjo studijų laikais. Tai - eksperimentų metas, nes esi laisvas kaip vėjas, nesuvaržytas įsipareigojimų, tau nereikia iš to pragyventi. Nors buvo blokados metai, medžiagų bei kitų priemonių stygius kaip tik skatino kūrybiškumą. Pamenu, pirmąją savo kolekciją sukūriau iš porolono, aptraukto pačios dažyta flanele. Ir iš festivalio parsivežiau prizą. O mano buvęs bendrakursis Seržas Gandžumianas kūrė kolekciją iš skardos.
Kuriate ne tik drabužius, bet ir interjerą, aksesuarus...
Man sunku apsiriboti vien drabužių kūrimu, nes žmogaus stilių nusako ne tik drabužiai, nors jie yra arčiausiai odos, bet ir jį supanti aplinka: daiktai, kuriais jis naudojasi, interjeras ir kt. Į mane kreipiasi tik tie žmonės, kuriems svarbu ne susilieti su minia, o iš jos išsiskirti, pabrėžti savo individualumą.
Esate sakiusi, jog tai, kas madinga, dar nereiškia, kad yra stilinga...
Madinga yra tai, ką didelės korporacijos, prisidengdamos skambiais prekiniais ženklais, mėgina parduoti masėms. Tai - komercija. Siekiama vienodai aprengti kuo daugiau žmonių. Ir tie drabužiai ar batai madingi būna tik tol, kol juos dėvi elitas, nedaugelis. Kai tik visuomenė persisotina, gatvėje kas antrą ar trečią gali pamatyti apsirengusį pagal „paskutinį mados klyksmą", tie daiktai tampa nebemadingi (panašiai kaip džinsai pažemintu juosmeniu). Tada garsių mados namų dizaineriai vėl ieško naujo „trafareto".
O koks jūsų mėgstamiausias stilius?
Esu stiliaus manipuliatorė gerąja prasme. Man svarbu, kad drabužis pabrėžtų mano asmenybę ir atspindėtų tos dienos nuotaiką. Todėl niekada iš vakaro nesuku galvos, kuo rengsiuosi rytoj.
Su metais keičiuosi, keičiasi ir mano stilius. Dabar stengiuosi išryškinti moteriškumą ir eleganciją. Nes atėjo laikas, kai suvokiau save kaip brandžią moterį ir nebenoriu to slėpti...
Ko gero, įsteigtoje Elegancijos mokykloje moteris taip pat mokote atrasti savo stilių?..
Taip. Šią mokyklą įkūriau todėl, kad yra dalykų, kuriuos kiekvienam būtina išmanyti, bet to nemokoma jokiuose universitetuose. Pirmoji mokinė buvo mano dukra Viltė. Pamaniau, būtų šaunu suteikti žinių, kurių man pačiai trūko pradedant savarankišką gyvenimą.
Elegancijos mokykloje moterys mokomos to, kas būtina kiekvienam išsilavinusiam žmogui: stalo etiketo, iškalbos meno, aprangos kultūros, makiažo pagrindų, šokių, sveikos mitybos ir t. t.
Visada stebinate originalumu. Kokią staigmeną rengiate dešimtmečio proga?
Vasario 6 dieną Vilniaus mažajame teatre įvyks mano premjerinis kostiuminio šokio spektaklis „Karališka aistra". Lietuvoje pirmasis kartas, kai madų dizaineris pristato spektaklį, kuris yra ir jo scenarijaus, kostiumų bei scenografijos autorius. Jau pavadinimas byloja, jog spektaklis bus dramatiškas, subtilus ir elegantiškas. Kadangi drabužis neatsiejamas nuo žmogaus ir jį supančios aplinkos, noriu, kad tai, ką siekiau perteikti kurdama kolekciją, žiūrovas pajustų per visus penkis pojūčius bei emocinius dirgiklius: uoslę, regą, klausą... Su kiekviena kolekcija stengiuosi papasakoti savo gyvenimo istoriją.
Kaip kilo sumanymas surengti tokį nestandartinį drabužių kolekcijos pristatymą?
Idėjos gimsta savaime. Kai tuo gyveni aštuoniolika metų, kai kiekvieną dieną galvoji, ką nauja sukūrus, kad pakiltum laipteliu aukščiau, kaskart atrandi naujų dalykų.
Man sunku apsiriboti vien drabužio demonstravimu ant podiumo. Kai stebi manekenes, vaikščiojančias pakyla su tavo kurtais drabužiais, jie tarsi suvienodėja, praranda individualumą. O tai man labai svarbu.
