Dabar populiaru
Publikuota: 2009 vasario 21d. 11:45

Dizainerė Vilija Daugirdaitė: kaip laivas tolstu nuo civilizacijos

Foto naujienai: Dizainerė Vilija Daugirdaitė: kaip laivas tolstu nuo civilizacijos
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Reikėtų sugalvoti labai svarbią priežastį, kad Viliją Daugirdaitę (49) išviliotum iš namų Vilniaus priemiestyje.

Reikėtų sugalvoti labai svarbią priežastį, kad Viliją Daugirdaitę (49) išviliotum iš namų Vilniaus priemiestyje. Anais laikais statytame trijų aukštų mūre Livija vadinama drabužių dizainerė gyvena su tėvais ir garbinamu vilkšuniu Brando. Kas vakarą „labanakt" ji vis dar ištaria šviesaus atminimo savo gyvenimo draugui menininkui Vytautui Kalinauskui. Ramiai, mėgaujantis čia kuriamos unikalios suknios, kuriomis šalies gražuolės puošiasi vykdamos į tarptautinius konkursus. Klausydamasi sąmojingo Vilijos pasakojimo patiki, kad jai ne mažiau malonumo teikia ir kasdienis namų tvarkymas.


„Kaminą ir katilą išvaliau, - dizainerė juokdamasi pasakoja apie ką tik baigtus darbus. - Kol gyvenome bute, tik teoriškai žinojau, kad tokie yra. Net neįtariau, kas tas hidroforas. Čia atradau daug visokių cūdaunų, labai įdomių dalykų, kuriuos reikia išmanyti. Tai yra gyvenimo name neišvengiamybė. Jeigu dingsta vanduo, tai - asmeninė tavo tragedija. Imi literatūrą ir aiškiniesi. Pastarojo gimtadienio proga draugai dovanojo namų remonto ir statybos vadovą „Pasidaryk pats". Prieš porą metų iš jų gavau akumuliatorinį gręžtuvą. Buvau nuoširdi ir jiems pasakiau, ko maždaug man reikėtų. Tenka imtis visokių meistravimų, daug kas netgi patinka. Tarkim, dabar sakau, kad kai kurie staliaus darbai - mano hobis. Pavyzdžiui, lentynas pati padariau. Dabar mėgstamiausia parduotuvė - ne audinių, o statybos reikmenų. Kai pastarąjį kartą ten važiavau pirkti elektros energiją taupančių lempučių, sutelkiau visas jėgas, kad nenueičiau į varžtų ir grąžtų skyrių. Negaliu, tiesiog negaliu jiems atsispirti (juokiasi)! Supratau, kad tai - genai: senelis iš mamos pusės buvo profesionalus stalius, darė karietaites ir vežimus.


Bet gręžti, meistrauti lentynas - vyrų darbas!


Mes turime netgi bicepsus (juokiasi)! Nesu Žydrūnas Savickas, bet dirbti su dabartine technika tikrai gali ir moterys. Tarkim, akumuliatoriniai gręžtuvai „Makita" - tiesiog moterims arba mažiems japonų vyriukams pritaikyti, nes labai patogūs, ergonomiški, jiems valdyti nereikia daug jėgos. Tačiau jos prireikia norint išlaikyti įjungtą kampinį šlifuoklį.


?!..


Vadinamąją „bolgarkę" (juokiasi). Esu šlifavusi, išlaikau, bet metalo nepjoviau ir prisibijau tą daryti - reikia daug jėgos...


Kaip tai vadinti: moters emancipacija, feminizmu?


Malonumu! Ką nors nupjauti, prisukti, priveržti, išgręžti - tiesiog silpna, kaip man patinka. Jei to malonumo nebūtų, ką nors samdytum. Vienas kaimynas paskolino elektrinį oblių. Prieš tai pamokė, kaip juo naudotis, o paskui prisipažino dar niekada nematęs moters su tokiu įrankiu. Sakau: tai pamatėte (juokiasi). Parsinešiau tą oblių namo ir gegnes nudailinau, vėliau - nulakavau.

Dirbdama staliaus darbus, kaip ir kurdama suknias, turiu viską įsivaizduoti, tada devyniolika kartų pergalvoti, ar iš tikrųjų reikia taip daryti. Kadangi esu Mergelė - Žemės ženklas, o gimiau Žemės Šerno metais, tikrai tvirtai ant jos stoviu. Draugės pasakoja, kaip važiuoja į sporto klubus, turi asmeninius trenerius. Galvoju: ir kas iš to? Aš išsivalau kaminą ar nukasu nuo pusės kiemo sniegą - sykiu ir atlieku gerą darbą, ir pasimankštinu. O mėtydama sniegą dar suteikiu džiaugsmo savo vilkšuniui Brando. Trys geri dalykai iš karto - ir kaipmat „ant dūšios" šilčiau!


Nutirps sniegas, prasidės žemės darbai?


O čia aš esu „grubi" fizinė jėga, kuri tiksliai vykdo nurodymus. Daržas - mamos sritis. Ten viskas ekologiška, išpuoselėta, išcackinta, pincetais išpešiota. Žolytės jos lysvėse neturi šansų išaugti. Vos sumąsčiusios, kad galbūt dygs, būna išrautos (juokiasi). Tiesa, braškių daigų pirkau pati. Skiname su drauge didžiules uogas, o ji sako: „Čia ne daržas, čia... muziejus (juokiasi)." Prenumeruoju sodininkų žurnalą, kol skaitau, lyg ir viskas aišku, bet kai atsistoju vaismedžio genėti, pasidaro gaila...


Dabar suprantu, kodėl jūsų pavardė spaudoje sumirga tik tuomet, kai vėl kuri nors mūsų gražuolė susiruošia vykti į konkursą „Mis pasaulis"...


Kaip laivas tolstu nuo civilizacijos (juokiasi). Tiesiog tolstu. Aptikau, kad esu antra karta nuo žagrės, įsiurbė ūkis, namai, buitis. O kas iš tos viešumos? Įsiveli į kažkokį marmalą - kam viso to reikia? Negaliu pasakyti, kad viešumos vengiu tikslingai ir kryptingai, bet tikrai į ją nesiskverbiu, nesiveržiu. Su žmonėmis būti man patinka. Tačiau dideli susibūrimai slegia, ten nėra bendravimo - greičiau prastokas spektaklėlis, bendravimo padirbinys. Jei iš tiesų nori su kuo nors pasikalbėti, susitik dviese. Kaip kažkada sakydavo Greta Garbo: „Leave me alone. I want to be alone" („Palikite mane vieną. Aš noriu būti viena"). Nuo 2000 metų, kai apsigyvenome Kairėnuose, atradau kai ką neįtikėtino: ramybę, gamtą. Pajutau, kad fizinis darbas gali būti malonus! O dar viena suknia? Naudingumo ar prasmingumo požiūriu - koks skirtumas, vienu apdaru daugiau ar mažiau? Drabužių kuriu kur kas mažiau. Jei darau, tai labai didelius darbus. Tarkim, prie Gabrielės (Mis Lietuva 2008 Gabrielė Martirosianaitė - red. past.) suknelės, kurią ji vilkėjo konkurse „Mis pasaulis", plušau bene du mėnesius.


Kaip atsitiko, kad tapote „etatine" grožio konkursų nugalėtojų dizainere?


Joms kuriu beveik nuo pirmojo Lietuvoje vykusio konkurso, kokiais 1989 metais surengtų „Mis Vilniaus" rinkimų, kuriuose dalyvavo Rasa Kačinskaitė. Puošiau ją ir nuo to laiko vis ką nors rengiu konkursams „Mis Lietuva". Merginos viena per kitą susižino ir mane susiranda. Jau patį pirmą kartą labai rimtai susidomėjau grožio konkursais kaip reiškiniu. Kažkas, atrodo, iš Kanados tada parvežė kelias vaizdajuostes su pasaulinių renginių įrašais. Kai atsirado galimybė matyti televizijos transliacijas, įsirašydavau visus, ne tik „Mis pasaulio", bet ir „Mis visatos" konkursus. Kai dalyką išgvildeni iš esmės, supranti, ko reikia. Grožio konkursai yra ne tas pat, kas aktualioji šiandienos mada. Kadangi rungiasi ne suknios, o mergaitės, aprengi jas taip, kad drabužiai papildytų, sustiprintų įvaizdį.

Užpernai prieš konkursą „Mis pasaulis" pas mane atvažiavusi Jurgita Jurkutė apsivilko tamsiai žalią aksominę suknelę, kurią tame pačiame renginyje 2003 metais vilkėjo Vaida Grikšaitė. Jurgai ji visai netiko, nes buvo kurta Vaidai. Man patinka rengti konkrečią moterį. Niekada nieko nesu dariusi tuščiam lapui - kad kokią nors kolekciją parodytų bet kokios manekenės. Ir dirbdama kine rengiau konkrečius aktorius, jų kuriamus personažus. Gyvenime - taip pat, visada kuriu būtent tam žmogui. Taip dirbdama jaučiu didelį malonumą, nors tai ir sudėtinga - paprasta moteris nėra modelis, nė viena nėra tobula.


Kodėl prašmatnios suknelės kuriamos nebaigto įrengti didžiulio namo mansardoje, o ne kur nors centre, švytinčiuose mados namuose?


Tai būtų katastrofa! Visų pirma esu tinginė, be to, „pelėda". Įsivaizduokite studiją, kuri atsidaro, tarkim, trečią popiet. Jau vien tai, kad reikėtų važiuoti į miestą, man būtų nepriimtina. Yra labai daug visokių dalykų, dėl kurių mados namams sakau „ne". O jei rimčiau, įsteigtas koks nors darinys priverčia daryti, gaminti ką nors serijinio. Kodėl naudojame „Chanel" kosmetiką, „Gucci" kvepalus, „Pierre Cardin" vardas išsvis nežinia ant ko užrašytas? Todėl, kad iš aukštosios mados, iš vienetinių daiktų ir jie neišgyvena. Kiek yra žmonių, kurie tokių daiktų gali įsigyti, kuriems jų reikia, kurie turi kur juos vilkėti? Visa kita man tiesiog neįdomu. Surenki siuvėjas, joms reikia išmaitinti šeimas, todėl prašo darbo, bet jo nėra, nes madam nenori siūti marškinėlių ir šortukų. O Mis Lietuva - tik viena per metus... Taigi atidariusi mados namus greitai bankrutuočiau. Tai - kaip su treniruokliais ir sniego valymu. Man visada turi būti malonumas. Malonumas daryti pačiai. Kažin kada sau ką nors siuvausi?.. Gal kai dar gyvas buvo Vytautas. Nes tada gyvenimas vertė vaikščioti į visokius priėmimus. Kalinauskas buvo pripažintas elegantiškiausiu, stilingiausiu - visokiausiu. Negalėjau veidu į purvą kristi, reikėjo kaip nors adekvačiai šalia jo atrodyti (juokiasi).


Jei pati apdarą ir siuvate, tai - šimtu procentų jūsų rankų darbas?


Taip taip, drabužis būna autorinis nuo idėjos iki paskutinio siūlelio. Suknios, kurias aš siuvu, yra pakankamai sudėtingi kūriniai. Prie jų dirbu mėnesį, pusantro, du, tris... Tiek trunka vien techninis darbas. Nesakau, kad plušu nuo septynių ryto aštuoniolika valandų. Vėlyvi pusryčiai malkinėje ar kieme. Kąsnelis Branduliui, kąsnelis sau. Tada geriu kavą, rašau žinutes, skambinu draugėms - ryte įsivažiuoju lėtai... Paskui laukia buitis. Pagaliau prieinu prie suknios. Kokias keturias valandas padirbu, vėl imuosi kitų darbų. Kuri nors drabužio vieta neaiški, apie ją reikia pagalvoti - palieku ir grįžtu prie siuvinio, kai turiu aiškią viziją. Visa tai daryti man yra malonumas. Jei nepatiktų, nekurčiau.


Kai tiek į jas įdėta, suknios tampa neįkainojamos...

Todėl jos ir kabo pas mane (juokiasi). Tiesa, Jurgitos suknelę lyg ir yra norinčių pirkti. Deramės. Tie apdarai - tegul ir popsinės, bet vis tiek istorijos dalis. Yra ir konkursuose „Mis pasaulis" Martynos Bimbaitės, Renatos Mackevičiūtės vilkėtos suknelės, „Mis Europos" rinkimuose pasirodžiusios Rasos Kukenytės apdaras.


Ant jūsų stalo guli „mieliausiai mamai" skirtas laiškas iš Škotijos. Jis rašytas ten su šeima gyvenančios Vaidos Grikšaitės. Ar daug turite tokių „dukrų"?


Su dauguma merginų vėliau tampame draugėmis. Tos Mis Lietuvos, su kuriomis man teko bendrauti, tikrai nekvailos. Ne visi žmonės gali būti eruditai. Tokiems tapti reikia laiko. Nereikalaukime iš aštuoniolikmetės išminties ir patirties kaip iš keturiasdešimtmetės!

Su Vaida - ypatingas atvejis. Nors ir Milane gyvenanti Rasa Kukenytė būdama Lietuvoje kartais mane aplanko. Su Jurgita Jurkute kartu per televiziją žiūrėjome Gabrielės pasirodymą konkurse „Mis pasaulis". Su kitomis susirašome, susiskambiname - stebiu jų gyvenimą. Kuriu scenos drabužius ir kitokiems konkursams. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bakalauro studijas baigusi operos solistė Justina Gringytė, dabar magistrantūroje besimokanti Velso karališkajame muzikos ir dramos koledže, mano siūtą sunkią netrukus vilkės konkurse Londone. Ją rengiu nuolatos.


Nuo vienos suknelės gali prasidėti draugystė?

Taip. Tai - vėlgi iš malonumų srities. Kai žmogų pažįsti, jam kuri visai kitaip. Man neturi reikšmės moters ūgis, svoris, klubų apimtis - ką reikia, tą ir paslėpsiu ar paryškinsiu. Labai svarbu žmogaus vidus. Tik iliuzija, kad rengi indą. Turinys, asmenybė - svarbiausia! Kai su žmogumi santykiai šilti, jaukūs, tada kuri visai kitaip - pradeda kaltis sparniukai. Tas ryšys neprivalomas, bet ir nekenkia.


Mėgstančios bendrauti kūrėjos namuose svečių, matyt, netrūksta?


Man labai patinka priimti svečius, rengti pasisėdėjimus. Aišku, „dreskodas" būna laisvas, kaip į turistinį žygį - tikrai be vakarinių suknių. Atsimenu, vasarą nuveikusi kažkokį darbą pasijutau pavargusi. Sukviečiau drauges į balkoną, kepsnių primarinavau, sakau: darom balių. Jos klausia, kokia proga. Juokiausi, penktame laikraščių puslapyje rašoma, kad ką nors nudobė, ir be priežasties, tai kodėl linksmintis progos reikia? O ne kartą yra buvę, kad nutariu smagiai atšvęsti kieno nors gimtadienį. Solenizanto su mumis, aišku, nėra. Tačiau kodėl negalime mylimos draugės gimimo dienos švęsti be jos? Ir švenčiame (juokiasi)!


O maniau, rasiu jus nenoriai įsileidžiančią svetimus, atsiskyrusią ir kamuojamą depresijos.


Kelerius metus po Vytauto mirties išties buvo apėmusi depresija. Tik kol neturi su kuo palyginti, nežinai, ar taip yra iš tikrųjų. Juk tai toks skanus, madingas, populiarus, netgi patogus žodis.


Kodėl dabar neieškote vyriškos draugijos?


Kuo aš jums nusikaltau?! Iki šiol bendrauju su tokia pani Olia, iš kurios su seserimi studijų metais nuomojomės kambarį. Ji vis teiraujasi: „Ir ką, tavo gyvenime nieko nėra?" Aš irgi vis paklausiu, ką jai blogo padariau. Pasakykite nors tris priežastis, kodėl turėčiau ko nors ieškoti ar norėti. Kam man to reikia?


Kad nereikėtų lipti valyti kamino...

O kodėl manote, kad jis liptų? Aš nelipu ant stogo - iš apačios išvalau (juokiasi). Ant stogo buvau užsiropštusi, kai darbininkai jį keitė. Stogdengiai buvo pasibaisėję. Sakė, kad save gerbiančios šeimininkės stovi kieme ir žiūri pro binoklį. Atsakiau, kad tokios šeimininkės kaip aš lipa ant stogo, ir užsikoriau pažiūrėti, ko gi ten, pasak jų, neįmanoma padaryti. Kam dar man vyras reikalingas?


Kad šalia turėtumėte artimą sielą...


Artimą sielą turiu - Brandulį. Tokios ištikimybės, su meile žvelgiančių akių ir bučinių daugiau būti negali.


Nejaugi gyvenime mylėjote tik kartą?

Iš esmės - taip... Jei jau be juokų, galiu pasakyti tik tiek: labai labai džiaugiuosi, kad tie metai buvo. Kažkada Vytautas Žalakevičius, cituodamas Talmudą, sakė: „Netektis yra ne tai, ką turėjai ir praradai, o tai, ko niekuomet neturėjai." Aš turėjau. Tie metai, kuriuos praleidau su Vytautu Kalinausku, buvo neprilygstami. Praėjusių metų lapkričio devintąją jam būtų sukakę aštuoniasdešimt. Pernai man svarbiausia buvo surengti Vytauto kūrybos parodą, nes kai jam sueis devyniasdešimt, mes galime būti „atmetę kojinėles" - verčiu pažodžiui iš rusų kalbos (šypteli). Tuomet kas tai padarys?


Vytauto Kalinausko nėra jau aštuoneri metai, bet jums pasakojant taip neatrodo...


Jį prisimenu kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą jam pasakau „labanakt". Prieš parodą prašiau, kad prisisapnuotų, pasakytų bent kokias gaires, pageidautų, kaip ta ekspozicija turėtų atrodyti... Deja, viską teko sugalvoti pačiai. Vytautą pažinojusiems norėjosi apie jį pagarbiai priminti, o perspektyvų jaunimą - sudominti. Juk Vytautas Kalinauskas reiškėsi įvairiose srityse: knyga, teatras, kinas, tapyba, koliažai, instaliacijos, net videomenas. Jei toks žmogus nevertas būti prisimintas, tai kas tada vertas? Kai pradedi galvoti apie tokius dalykus, susimąstai, koks tų skudurėlių svoris?..

Temos: 1 Laivas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Afganistano moterys, neįveikusios dviejų pirštų nekaltybės testo, vis dar kalinamos su žudikėmis

Aktualu

15min paaiškina: kaip Lietuvoje vyks prekyba vaistais su kanapėmis?

Pasaulis kišenėje

Rudens magija: 5 vietos Vilniuje, kurias fotografas rekomenduoja puikioms nuotraukoms

Verslas

Ingrida Šimonytė: čia dar vienas „rekordinis“ biudžetas

Kultūra

Paskelbtas prestižinės „Man Booker“ premijos laureatas

„Ginčas“: kaip FIBA vadovo netektis pakeis pasaulio krepšinį?

Verslas

Obuolių supirkėjai: derlius geras, bet vaisiai – per pigūs

Sportas

J.Lowo košmaras tęsiasi: Vokietija Paryžiuje krito prieš planetos čempionus

Gyvenimas

Šeima trejus metus gyvena tik viena diena: Elzė gimė su sindromu, su kuriuo išgyvena tik vienetai

15min iš Stambulo 24sek

Prieš mūšį su „Anadolu Efes“ – geros žinios žalgiriečių stovykloje

Vardai

Ypatingą šou su scenos kolegomis surengęs Radžis: „Esu pirmas čigoniukas, koncertuojantis arenose“

Išankstinė Kanų liūtų reklamų peržiūra su 15min

24sek

Čempionų lyga: „Lietkabelis“ krito Izraelyje ir prarado D.Tarolį

Gazas

Mįslė: kaip pervažiuoti iš šalies, kurioje eismas vyksta kaire puse, į valstybę, kurioje automobiliai juda dešine?

Vardai

Marius Jovaiša iškilmingai pristatė antrą „Neregėtą Lietuvą“: fotografą sveikino garbūs svečiai

Vardai

Ieva Narkutė pristatė albumą ir papasakojo apie puodelį kavos, kuris baigėsi labai netikėtai

Vardai

Koncerte „Nekaltinu savo likimo“ Radžį sveikino garsūs bičiuliai ir jo gerbėja Raisa Šarkienė

Verslas

Konkursas „Už darnią plėtrą“: prie jūros kviečiantys apartamentai Kuršių nerijoje

24sek

L.Lekavičius ir „Panathinaikos“ krito Bavarijoje

Gyvenimas

Pienligė – ne tik moterų, bet ir vyrų liga

Naujienos

Aktualu

Afganistano moterys, neįveikusios dviejų pirštų nekaltybės testo, vis dar kalinamos su žudikėmis

Aktualu

15min paaiškina: kaip Lietuvoje vyks prekyba vaistais su kanapėmis?

Pasaulis kišenėje

Rudens magija: 5 vietos Vilniuje, kurias fotografas rekomenduoja puikioms nuotraukoms

Verslas

Ingrida Šimonytė: čia dar vienas „rekordinis“ biudžetas

Kultūra

Paskelbtas prestižinės „Man Booker“ premijos laureatas

„Ginčas“: kaip FIBA vadovo netektis pakeis pasaulio krepšinį?

Verslas

Obuolių supirkėjai: derlius geras, bet vaisiai – per pigūs

Sportas

J.Lowo košmaras tęsiasi: Vokietija Paryžiuje krito prieš planetos čempionus

Gyvenimas

Šeima trejus metus gyvena tik viena diena: Elzė gimė su sindromu, su kuriuo išgyvena tik vienetai

15min iš Stambulo 24sek

Prieš mūšį su „Anadolu Efes“ – geros žinios žalgiriečių stovykloje

Vardai

Ypatingą šou su scenos kolegomis surengęs Radžis: „Esu pirmas čigoniukas, koncertuojantis arenose“

Išankstinė Kanų liūtų reklamų peržiūra su 15min

24sek

Čempionų lyga: „Lietkabelis“ krito Izraelyje ir prarado D.Tarolį

Gazas

Mįslė: kaip pervažiuoti iš šalies, kurioje eismas vyksta kaire puse, į valstybę, kurioje automobiliai juda dešine?

Vardai

Marius Jovaiša iškilmingai pristatė antrą „Neregėtą Lietuvą“: fotografą sveikino garbūs svečiai

Vardai

Ieva Narkutė pristatė albumą ir papasakojo apie puodelį kavos, kuris baigėsi labai netikėtai

Vardai

Koncerte „Nekaltinu savo likimo“ Radžį sveikino garsūs bičiuliai ir jo gerbėja Raisa Šarkienė

Verslas

Konkursas „Už darnią plėtrą“: prie jūros kviečiantys apartamentai Kuršių nerijoje

24sek

L.Lekavičius ir „Panathinaikos“ krito Bavarijoje

Gyvenimas

Pienligė – ne tik moterų, bet ir vyrų liga

Gera keliauti kartu

Video

32:10
01:02
01:11

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką