Dabar populiaru
Publikuota: 2008 balandžio 26d. 11:39

Gintarė Karaliūnaitė: name turėtų gyventi šeima

Foto naujienai: Gintarė Karaliūnaitė: name turėtų gyventi šeima
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka

„Tai kada atvažiuojate į talką? – tiesiai šviesiai teiraujasi dainininkė Gintarė Karaliūnaitė (29), kviesdama peržengti naujųjų savo namų slenkstį.

„Tai kada atvažiuojate į talką? – tiesiai šviesiai teiraujasi dainininkė Gintarė Karaliūnaitė (29), kviesdama peržengti naujųjų savo namų slenkstį. Tiesa, vargu ar mes čia patektume, jeigu ne atlikėjos sumanymas pardavus keliasdešimt kilometrų už Kauno ką tik pastatytą ir įrengtą namą kraustytis į Vilnių.

Atvažiavome šnekėti apie įkurtuves, o išeina, kad kalbėsimės apie išsikraustymą...

Kol kas vis tiek gyvenu įkurtuvių nuotaika, nes namas nebaigtas, toliau jį puošiu ir dailinu. Noriu pabaigti, padaryti bent tai, kas būtina: sudėti duris, įjungti šildymą, sustatyti virtuvės baldus, nes jie buvo projektuoti būtent šiai virtuvei ir ypač gražūs, kokybiški. Bet visa tai darydama pamažu pradėsiu namą parduoti.

Kažkada pasakojai, kad namo tau reikia dėl pievos, dėl erdvės. Dabar tarsi savo noru atsisakai svajonės!

Pievos čia turbūt net neparagausiu. Na, gal šiek tiek, juk nežinau, per kiek laiko namą parduosiu. Nei pievos, nei erdvės poreikio aš neatsisakau. Mėgstu naiviai pasvajoti, o tos mano svajonės taukšt ir išsipildo. Kai tik pradėjau kalbėti apie namą, niekas net iš draugų nemanė, kad imsiu ir įgyvendinsiu. Svaigsta mergina ir svaigsta... O aš ėmiau ir padariau. Visi buvo šokiruoti, kalbėjo, kaip aš vargsiu ir kam man to reikia. Tačiau aš turbūt labiau neapskaičiavau ne savo jėgų, o kitų dalykų – finansų. Atliekant darbus viskas labai brango. Be to, vien dainuodama namo neišlaikysiu.
Kitas dalykas: noriu save realizuoti ne tik kaip namų šeimininkė. Jeigu pasiūlymai, kurių dabar sulaukiau, būtų nuskambėję vos prieš metus, nebūčiau net galvojusi apie namo pirkimą Kaune. Tikrai būčiau sukandusi dantis ir kėlusis į Vilnių. O dabar išėjo, kad pasiūlymai ir svajonės kiek prasilenkė.

Kiek tavo svajones ir siekius pakeitė skyrybos su vyru Deividu Vosyliumi?

Nors ir kaip ten būtų, iš tikrųjų įsivaizdavau, kad tame name gyvensiu šeimyninį gyvenimą. Bet ne visos svajonės pildosi... Tiesa ta, kad namui iš tikrųjų labai reikia vyriškos rankos. Apskritai kasdienybėje reikia tos vyriškos rankos. Name daug ką turi mokėti daryti pats. Va, galiu baldus restauruoti ar sieną nudažyti, bet trinkelėmis kiemo aš neišklosiu ir tvora sklypo neaptversiu. Esu įsitikinusi, kad name turėtų gyventi šeima. Man vienai su sūnumi jis pasirodė tiesiog per didelis. Kai yra du suaugę žmonės, dalijasi buitimi, darbais, vaikų auklėjimu: tu pasiimk arba aš užvažiuosiu... O man reikia paprastesnės buities. Pievutė ir ta išsvajota erdvė per daug kainuoja... Ambicingai, užsispyrusi norėjau namų. Paturėjau ir daug ką supratau. Dabar žinau, kaip atsiranda namas nuo plytos iki nudažytos sienos, kiek tai kainuoja. Įgijau nemažai patirties.

Kodėl namą įrengei pati, be interjero dizainerių pagalbos?

Kai žmonės neturi fantazijos ar laiko, bet turi daug pinigų, galima ir į dizainerius kreiptis. Yra tokių, kuriems iki aksesuarų, iki lėkščių ir puodelių viską reikia surinkti. Bet man tai panašiau ne į namų, o viešbučio įrengimą. Čia norėjau įdėti savo širdies. Antrame aukšte iš miegamojo pusės padariau platų, patogų balkoną, siaurus mažučius langus pakeičiau gražiais ir dideliais. To aukšto planavimas visiškai pasikeitė: išėjo erdvus miegamasis, vaiko kambarys, darbo arba svečių kambarėlis ir jauki, šviesi vonia. Pirmame aukšte liko svetainė su virtuve, didelis holas ir vonios kambarėlis. Tiesa, jaučiu, kad dėl dviejų dalykų ten prašoviau: pirmo aukšto vonios kambaryje kažkodėl įrengiau dušo kabiną. Tiek tų dušų name nereikia. Dariau jį sūnui Nagliui, bet jis iškart pareiškė: „Tu ką, manai, kad aš vaikščiosiu į pirmą aukštą maudytis?“ Svečiams visai kitokio vonios kambario reikėtų. Kitą kartą žinosiu. Ir antra: šiek tiek vargo turėjau dėl svetainės sienos. Jau trečią kartą ją perklijavau. Kai namą pirkau, turėjau vieną viziją. Bet tik pagyvenus namas pasako, ko jis nori ir kas jam tinka. Taip nutiko ir su ta siena. Pirmiausia prie jos buvo numatytas židinys, bet jo atsisakiau ir nusprendžiau statyti ketaus krosnelę. Dalis sienos buvo apklijuota plytelėmis, o kita dalis – baisiai brangiais, prabangiais, madingais, juostuotais, auksu puoštais rudais tapetais, kurių ritinėlis tūkstantį litų kainuoja. Gabalas dar dabar garaže mėtosi... Užsakiau, kelis mėnesius laukiau, išklijavau ir... nulupau, nes pajutau, kad jis apsunkina, slegia visą svetainę. Tai, kas madinga ir stilinga, ne visada tinkama gyventi... Negali reaguoti vien į tai, kas madinga dabar. Mados keičiasi daug dažniau, nei remontus namuose darai. Per penkerius metus ar daugiau, kol kitą kartą imsiesi remonto, žinai, kiek madų pasikeis? Gal net ta pati grįš!

Tavo namuose – daugybė aksesuarų, net baldų su rožytėmis, paauksavimais...

Baldeliai su rožytėmis ar arbatos servizas, puoštas rožėmis, – tarsi mano palikimas keliauja kartu iš vieno būsto į kitą. Nekyla ranka jų išmesti. Be to, tokios spalvos ir motyvai namą daro džiugesnį, šviesesnį. Kad ir šitas rožinis bufetukas. Senutėlis senelių baldas buvo toks nutriušęs, kad nusprendžiau jį papuošti. Kaip tik turėjau ritinėlį rožinių, labai brangių tapetų. Apie ką jau ką, bet apie tapetus žinau viską. Esu tapetavimo maniakė, iškart galiu pasakyti, kuris kaip klijuosis. Turbūt aš išprotėjusi, bet užsakiau dar šešis ritinėlius tokių tapetų. Nesvarbu, reikės man kada ar nereikės, užsakiau. Galvoju, kada nors aš juk vis tiek turėsiu kokią sodybą, kur bent vienas kambarys bus rožinės spalvos ir kur pagaliau galėsiu sudėti visas savo rožytes.
Paauksavimai mano interjere taip pat atėję iš seniai. Gal prieš penkiolika metų mama įsigijo dvarą. Matyt, ta aplinka įpareigojo, todėl nemažai senų baldų esu restauravusi ar bent jau nudažiusi bronzine spalva, dekoravusi, išpiešusi gėlėmis. Bėgant laikui rimčiau pradėjau domėtis, kaip restauruoti baldus. Tokie kruopštumo reikalaujantys darbai labai atpalaiduoja, padeda atitrūkti nuo visko, paskęsti laike. Gal kas mano namuose pasižvalgęs pasakys, kad jie nemadingi, bet tai – skonio reikalas. Aš nežiūriu madų, svarbu, kad būtų šviesu ir jauku.

O kaip šitame name sekasi dainuoti?

Nežinau, nedainavau. Kadangi dar nėra karšto vandens, net duše nedainuoju. Aš kuriu ir dainuoju vairuodama. O namas yra egoistas – nori, kad kūryba būtų susijusi tik su juo. Vos peržengi slenkstį, iškart matai: čia trūksta to, čia ano, tas nesutvarkyta, kitkas nepabaigta...

Sakoma, kad tobulas pavyksta tik trečias būstas...

Turėjau butą Kaune, šis namas – antras būstas. O trečias galbūt bus ta mano išsvajota sodyba? Įsivaizduočiau ją gelsvos spalvos, su raudonu šaldytuvu virtuvėje...

...ir rožytėmis išpieštais baldais...

Bet kuriuo atveju rožinės spalvos tikrai bus, nes rožiniai tapetai jau užsakyti. Dar turiu geltonų tapetų antram kambariui. Man atrodo, gražių yra geriems trims kambariams! Supratau: jeigu patinka, reikia užsisakyti ir turėti. Su malonumu net kokį viešbutuką įrengčiau. Beje, turiu idėją, kurios nenoriu garsiai sakyti. Bet jeigu kas kokį jaukų nedidelį viešbutuką tvarko, gali paskambinti – pasakysiu, kaip įrengti iškart su didžiule reklama jam.

O aš žinau gerą reklamą, kad tavo namą akimirksniu nupirktų: paskelbkime, jog jis parduodamas su dainininkės Gintarės Karaliūnaitės lova. Gerbėjai turbūt po gabalėlį ją išrinktų...

Ne. Lovos tikrai neatsisakysiu. Pirmą kartą turiu tokią, kurioje taip patogiai miegu.

Prisipažink, kas tave į Vilnių taip vilioja, kad net namus parduodi?

Kaip ir sakiau, yra daugybė pasiūlymų, projektų. Be to, turiu minčių studijuoti architektūrą, pasimokyti pas kokį patyrusį architektą. Kiek čia gali dainuoti tą patį per tą patį.
Aš tikrai neišsižadu svajonės kada nors dar gyventi name. Tik tikiuosi, kad tuo metu jau turėsiu šeimą. Namui dar buvo ne metas. Kai pagalvojau, kad žmonės ir dvidešimt metų nebaigia įrengti savo namų, supratau, jog man dar per anksti pasinerti į tokį gyvenimą. Laikas pradėti mąstyti ne kaip aštuoniolikmetei, o kiek brandesnei moteriai. Nebegaliu sau leisti eksperimentuoti su savo gyvenimu. Ir man jau reikia nusėsti, ir vaikui laikas susirasti savo aplinką. Jam irgi sudėtinga kilnotis iš vienos vietos į kitą. Nebeturiu aš laiko maskatuotis ir su gyvenamąja vieta, ir su koncertais. Norėčiau, kad muzikavimas pamažu virstų hobiu. Staiga, vieną dieną, tikrai nepasakysiu: išeinu, nebelipsiu į sceną. Bet norėčiau, kad mano, kaip dainininkės, darbo krūvis mažėtų natūraliai, kad savo kūrybines mintis galėčiau įgyvendinti nebijodama, bus albumas parduotas ar ne, bus tų koncertų daugiau ar ne... Galų gale ir amžius jau nebe tas, kad dainuočiau vaikiškas daineles.

Kada žadi įsikurti Vilniuje?

Gal vasarą, gal vėliau... Suprantu, kad ir Vilniuje neišsisuksiu be paskolos, bet, tikiuosi, ne tiek daug reikės investuoti ir pinigėlių dar liks sodybai bei kadilakui, apie kurį seniai svajoju. Sužinojusi visus namo pranašumus ir trūkumus, matyt, ieškosiu trečio varianto – nestandartinio butuko paskutiniame aukšte, kad niekas virš galvos netryptų. Svajoju moderniai gyventi bute ir – senoviškai, nepaisydama jokių madų sodyboje su didžiuliu senu sodu. Senatvėje su kokiu dieduku ten augintume žirgus ir šunis...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:37
01:19
02:26
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką