Dabar populiaru
Publikuota: 2008 balandžio 7d. 11:47

Gintautas Abarius: Dievui neturiu jokių pretenzijų

Foto naujienai: Gintautas Abarius: Dievui neturiu jokių pretenzijų
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Jau aštuonerius metus žinomas džiazo atlikėjas ir kompozitorius Gintautas Abarius (49) su šeima – sūnumi Dovydu, dukra Silvija ir žmona Violeta – gyvena Amerikoje.

Jau aštuonerius metus žinomas džiazo atlikėjas ir kompozitorius Gintautas Abarius (49) su šeima – sūnumi Dovydu, dukra Silvija ir žmona Violeta – gyvena Amerikoje. Gintautui ji niekada nebuvo svajonių šalis, tačiau būtent čia išsipildė viena didžiausių jo, kaip džiazo atlikėjo, svajonių – dirbti su juodaodžiais muzikantais ir dainininkais. Penkerius metus trukęs intensyvus darbas vieną dieną pareikalavo netrumpos pertraukos. Gydytojų nustatyta diagnozė – gerklės vėžys, ilgas gydymosi laikotarpis ir stebuklui prilygstantis išgijimas maestro gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.

Išvažiavęs į Ameriką Gintautas Abarius tapo tarptautinės „Higher Call Christian Church“ muzikos departamento direktoriumi. Dirbo iki 2005 metų, kol užklupo klastinga liga. Kaip sako pats kompozitorius, į rikiuotę pamažu grįžo tik pernai birželį. Šiuo metu jis bendradarbiauja su kita bažnyčia – „River of Life“, taip pat yra džiazo trio „Baltic Avenue“ lyderis, dėsto klasikinį ir džiazo fortepijoną, aktyviai koncertuoja, rengia meistriškumo seminarus, kuria muziką džiazo, gospelo, ritmenbliuzo atlikėjams.

Pastaruoju metu vis dažniau jus matome Lietuvoje. Reikalai atveda ar atvažiuojate pailsėti?

Karalius Saliamonas yra parašęs, kad kiekvienam įvykiui yra teisingas laikas. Todėl džiaugiuosi, kad šis laikas atėjo ir į mano gyvenimą. Praleidau labai įdomų, dramatišką pasirengimo laikotarpį, o šiandien, manau, mano dienos Lietuvai po truputėlį grįžta. Išvažiuodamas į JAV ne emigravau ir ne bėgau iš tėvynės, o siekiau įgyti naujos patirties, pasitobulinti. Širdyje visuomet nešiojau vieną norą: tai, ką pasisemsiu ir įgysiu, atiduoti savo tautai ir žmonėms.
Prieš keletą mėnesių ketvirtą valandą nakties mane prižadino telefono skambutis. Skambino bendraklasė ir kone pateikė ultimatumą, kad privalau dalyvauti klasės susitikime, kuris rengiamas praėjus dvidešimčiai metų, kai baigėme Čiurlionio meno mokyklą. Man tai buvo netikėta, tačiau dėjau visas pastangas, kad susitikime dalyvaučiau. Mūsų klasė buvo unikali – ją baigusieji dabar groja Lietuvos kameriniame, simfoniniame, Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamame orkestruose. Įdomūs žmonės, nuostabūs muzikantai, aktoriai, artistai. Nors visiems mums jau po keturiasdešimt aštuonerius devynerius metus, širdyse išlikome tie patys vienuoliktokai. Praleidau nuostabų laiką...
Tos kelionės metu jau žinojau, kad netrukus vėl atvažiuosiu į Lietuvą. Vos grįžau į Ameriką, sulaukiau pasiūlymo atvykti ir įrašyti muzikinį projektą. Tai bus naujas mano albumas su trylika originalių kompozicijų. Tradicine kalba išreikšto akustinio džiazo projektas, kuris vadinsis „Džiaugsmo vartais“, labiau bus skirtas ne elitiniam kritikui, o žmogui, kuris tiesiog mėgsta muziką. Man didelis džiaugsmas ir garbė, kad pasitaikė proga dirbti su Lietuvos džiazo „monstrais“ Arvydu Jofe, Leonidu Šinkarenka ir žymiausiu perkusijos maestru Pavelu Giunteriu.
Gegužės mėnesį pristatysime kompaktinę plokštelę, tad ir vėl būsiu Lietuvoje. Turiu ir daugiau planų, tačiau kol jie neturi konkrečios formos, nenoriu apie tai kalbėti. Galiu pasakyti tik kad šiemet Lietuvoje ketinu lankytis kur kas dažniau.

Sakėte, kad kiekvienam įvykiui yra skirtas tam tikras laikas. Tikite likimu?

Tikiu, kad kiekvienam žmogui šioje žemėje yra paruoštas geriausias likimas. Tačiau kiekvienam dalykui egzistuoja tam tikros sąlygos, todėl žmogaus atsakomybė labai svarbi. Pavyzdžiui, parašyta: gerbk savo tėvą ir motiną, kad gerai sektųsi ir kad ilgai gyventum šioje žemėje. Pagarba tam, kuris jau buvo iki tavęs, visada atneš sėkmę. Jaunesni mato, kaip elgiesi su vyresniais, taip jie elgsis ir su tavimi. Nenutrūkstantis sėjos ir pjūties ciklas.

Patyrėte tai savo kailiu?

Žinoma! Kalbu tai, ką esu išgyvenęs, – buvo ne vien džiaugsmo, bet ir klaidų. Nenoriu lįsti į detales, nes tai užims labai daug laiko. Gal kitą sykį (juokiasi)?

Papasakokite apie gyvenimą Amerikoje. Veiklos, rodos, turite užtektinai?

Intensyvus laikotarpis truko penkerius metus, paskui – liga. Tie penkeri metai buvo unikalūs. Grodamas džiazą visada turėjau slaptą svajonę nors kiek laiko praleisti su juodaodžiais muzikantais, dainininkais. Kalbu ne apie trumpus susitikimus festivaliuose, bet apie kasdienę veiklą. 1998-ųjų pabaigoje gavau kvietimą kaip profesionalus muzikantas imtis misionieriško darbo Amerikoje.
Su žmona Violeta ilgai mąstėme, ką daryti, ir po devynių mėnesių svarstymų nusprendėme rizikuoti. Buvo daug „už“ ir „prieš“. 1998-ieji buvo metai, kai, rodės, savo rankose turėjau visas palankumo kortas: ryšiai su žmonėmis, koncertai, įrašai. Atrodė, kad viskas eina lyg sviestu patepta. Tačiau kartais tenka tai, kas gera, aukoti dėl dar geresnio. Amerikiečiai turi posakį: „Pats didžiausias to, kas geriausia, priešas yra gerai.“
Nors mano tėtis – garsus chorvedys, apie chorą niekada neturėjau žalio supratimo, bet taip jau nutiko, kad nuvažiavus į Ameriką kiekvieną dieną, savaitę, mėnesį, metus teko dirbti su dideliu „black gospel“ choru ir puikia instrumentine grupe aranžuojant, kuriant naujus kūrinius. Visada apie tai svajojau.
Po penkerių metų intensyvaus darbo reikėjo sustoti. Liga truko pusantrų metų, ir tik praėjusį birželį grįžau į rikiuotę. Mėnuo po mėnesio atgaunu muzikinę formą, vėl po truputį atsiranda galimybių aprėpti tiek pat muzikos ir taip pat intensyviai dirbti.

Sunku grįžti?

Kiekvieno žmogaus gyvenime krizės – nuostabus dalykas, ir sugrįžtama, žinoma, jei tik tai pavyksta, su daug didesne jėga, energija ir tikslingumu. Be abejo, tai – labai skausmingas procesas, reikalaujantis daugiau drausmės, dukart didesnio negailestingumo sau, reiklesnės ausies, priekabesnės vidinės nuostatos. Tačiau tai yra be galo įdomu, į viską pradedi žiūrėti kaip mažas vaikas – visiškai kitaip susižavėjęs, smalsus.

Dažnai bėdos ištiktas žmogus vėliau prisipažįsta, kad liga buvo tarsi ženklas, parodęs, jog nereikėjo skubėti, privertęs sustoti, perkainoti gyvenimo vertybes...

Visiškai tam pritariu. Mano problema buvo ta, kad visada norėjau visur ir visiems būti geras. Kai nemoki pasakyti „ne“, gyvenimas tampa tarsi miestu be sienų. Nemokėdamas pasakyti „ne“ žmogus labai susipainioja, net ir turėdamas pačių geriausių ketinimų nebesugeba valdyti situacijos, dažnai pats tampa nebevaldomas. Net atliekant gerus darbus žodis „ne“ – labai svarbus. Žmogaus gyvenime būtinos sienos. Todėl ligos laikotarpis man buvo pats giliausias ir naudingiausias gyvenimo universitetas – akimirksniu perkainojau vertybes ir atseikėjau svarbius dalykus nuo visiškai nereikalingų. Šiandien į gyvenimą žiūriu visai kitaip: nebūtinai tai, kas gera, nebūtinai šansai, kurie tau padedami ant stalo, galiausiai atneš tikrą džiaugsmą ir pasitenkinimą. Tikras džiaugsmas ir tikras pasitenkinimas į mūsų gyvenimą ateina tada, kai, kad ir kas mes esame, kitiems padedame atsikelti, kalbame jiems apie gyvenimą ir viltį. Visa kita – laikina.

Sakote, kad liga buvo geriausias gyvenimo universitetas, tačiau, kiek žinau, buvo dar vienas laikotarpis, kai iš naujo pervertinote vertybes: 1990 metais tapote aktyviu bažnyčios „Tikėjimo žodis“ nariu. Gyvenimas, rodos, jums negaili galimybių į daug ką pažvelgti kitomis akimis...

Pastarasis laikotarpis buvo tik ėjimas gilyn iš ten, kur buvau trylika metų. Viduje išlikau krikščionis, bet šiandien mano krikščionybė mažiausiai remiasi kokia nors denominacija. Krikščionybė man šiandien nebereiškia katalikybės ar protestantizmo, mano krikščionybė šiandien yra gyvas atsakas į Tėvo meilę, kuri yra amžina, nekintanti ir besąlygiška. Kvėpuoju laisvai ir džiaugiuosi gyvenimu iš visos širdies, nes nebeliko priešų, oponentų, į kuriuos galėčiau žvelgti piktai. Patyręs nenusipelnytą stebuklą matau, kad tai stipriai motyvuoja mano vidines nuostatas bendraujant su visais žmonėmis, nesvarbu, koks būtų jų tikėjimas, orientacija, gyvenimo būdas, pažiūros.
Ligos laikotarpiu aiškiai supratau, kokios yra tikrosios vertybės: ne asmeninė sėkmė, ne įvaizdis, o mano šeima, vaikai. Ką aš palikau? Kas mano gyvenime svarbiau? Labiausiai mano širdis šaukė ne todėl, kad galiu išeiti, – mirties visiškai nebijojau, o dėl to, kad tam dar nebuvo atėjęs laikas. Maniau, kaip tėvas trylikamečiam sūnui dar nieko nespėjau perduoti. Šaukiau, nes norėjau gyventi vien todėl, kad tuomet, kai mano sūnus bręsta kaip vaikinas, kaip vyras, galėčiau būti šalia. Norėjau bent per pusę būti toks nuostabus tėvas, koks buvo mano tėtis, geriausias paauglystės metų draugas. Su juo kalbėdavomės apie viską – meną, merginas, žvejybą, staliaus darbus.

Su savo sūnumi taip pat apie tai kalbatės?

Stengiuosi. Turiu nuostabų sūnų Dovydą. Jis groja mušamaisiais, fortepijonu, neseniai pradėjo skambinti bosine gitara, turi nedidelę grupę, žaidžia krepšinį miesto, kuriame gyvename, jaunių rinktinėje, vaidina pantomimos trupėje ir mokosi japonų kalbos. Mus sieja ryšys, kurį kaip tėvas labai vertinu ir kuriuo nepaprastai džiaugiuosi. Stengiuosi Dovydui būti ne tik tėvas, bet ir draugas.

Vyresniąją dukrą jau paleidote į savarankišką gyvenimą?

Silvija pernai ištekėjo. Turiu nuostabų žentą, taip pat Dovydą. Pamenu, kaip jis atėjo prašyti leidimo draugauti su dukra – šiais laikais tai neįprasta. Toks puritoniškas poelgis mane sujaudino, nes tai rodė pagarbą mūsų šeimai, o ne tik susižavėjimą mano dukra, kuri yra tikra gražuolė.
Kai susirgau, Dovydas mūsų šeimą apgaubė rūpesčiu. Mano sūnui, kuris dėl ligos labai išgyveno, padėjo visa tai pereiti. Todėl kai jis atėjo prašyti dukters rankos, neabejojau – jis jau buvo išbandytas. Matė uošvį, kuris guli kaip suvytęs daržovės lapas, bet nepabūgo.

Žiūrint į jus sunku patikėti, kad dar visai neseniai jautėtės kaip „suvytęs daržovės lapas“...

Kai su žmona išgirdome baisią diagnozę, papasakojome vaikams ir nusprendėme, kad būsime tie, kurie ligą įveiks. Šeima susibūrė tarsi startinis penketukas ir buvo pasiryžusi atiduoti viską, kad pasiektų tikslą. Džiaugiausi kiekviena diena, kurią man suteikė gyvenimas. Tokiose situacijose išmoksti tai priimti kaip didžiausią dovaną, nesvarbu kas – saulė ar lietus – tądien už lango.
Šeimai gydytojai pasakė, kad man liko gyventi šešios savaitės, – pats apie tai sužinojau gerokai vėliau. Situacija buvo fantasmagoriška: buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos vėžys, tačiau jokių metastazių. Tai ir yra pagrindinė stebuklo priežastis. Be to, su šeima neįsileidome mirties į savo vidų. Taip, mes ją matėme, susidūrėme akis į akį, tačiau tą kartą jai parodėme duris (juokiasi).

Klausimų „kodėl aš“ kilo?

Saulė šviečia ir geriems, ir blogiems, lietus lyja ir ant gerų, ir ant blogų žmonių. Niekada savęs neklausiau – kodėl. Aibė žmonių, tikinčių ir pasitikinčių Dievu, buvo patekę į ekstremalias, tragiškas situacijas, tačiau kodėl, aš ir šiandien nesuvokiu. Bet tokiomis aplinkybėmis mums į paviršių iškyla tai, kas vėliau tampa kitiems padėti verčiančia jėga.
Kaip tikintysis, Dievui neturiu jokių pretenzijų. Tą laiką priimu kaip didelę privilegiją, nes viskas išėjo į gera. Tapau mažiau religingas ir žinau, kodėl šiandien darau būtent tai. Mano nuostatos Dievo atžvilgiu nė kiek nepasikeitė. Vienas paprastas dalykas: širdyje atsirado daugiau užuojautos, gailesčio, meilės, rūpinimosi kitais. Todėl dėkoju už tą laikotarpį ir manau, kad jis buvo vienas reikalingiausių mano gyvenime. Be visko, kas nutiko, neturėčiau to, ką turiu šiandien. Dabar išgyvenu nuostabų etapą – tai mano gyvenimo medaus mėnuo.

Minėjote, kad Ameriką išvykote ne kaip emigrantas. Prisipažinkite atvirai: ar dar ketinate grįžti į Lietuvą?

Su žmona matome, kad tolesnis gyvenimas bus tarsi tiltas. Amerikoje praleisti metai vis dėlto suleido šaknis į mūsų širdis, ir to neišmesi. Toje šalyje taip pat palikome pėdsakų daugelio žmonių gyvenimuose. Būdamas ten supratau, kad viena iš mūsų misijų – būti tiltu tarp Amerikos ir Lietuvos.

Ką Amerikoje veikia jūsų žmona?

Nors pagal specialybę yra bibliotekininkė, dirba reklamos srityje. Tačiau pirmiausia ji yra mano žmona ir vaikų motina. Gyvenant tarp svetimos tautos žmonių, svetimoje šalyje būtina daugiau laiko skirti vaikams. Jos dėka šeima tapo tvirtove. Violetai esu be galo dėkingas už kartu praleistus metus (beje, pernai atšventėme mudviejų sidabrines vestuves). Einame per gyvenimą kartu, ištveriame įvairiausius laikotarpius. Labiausiai žmoną myliu, vertinu, gerbiu todėl, kad būdama ištikima mano draugė ir pagalbininkė pirmiausia yra ideali mama vaikams.

Pasiūlymą išvažiuoti už Atlanto gavote jūs. Kokia buvo žmonos pozicija šiuo klausimu?

Kalbėjome apie pokyčius... Atėję į mūsų gyvenimą 1990 metais, jie atnešė naujų nuostatų. Iki tol šeimoje būdavo įvairių nesutarimų, pykčių, tačiau tuomet, kai apsisprendėme pripažinti Šventojo Rašto prioritetus šeimos klausimais, daug kas pasikeitė. Kol tai, kas parašyta, tampa gyvenimu, prabėga šiek tiek laiko, tačiau galiausiai tapome ne vien partneriai, bet ir draugai. Amerikos klausimą sprendėme kartu, bet dar prieš tai ji man buvo pasakiusi: „Kur tu, ten būsiu ir aš. Mes esame skirti vienas kitam, ir per šį gyvenimą pereisime drauge.“

Amerika jus priėmė išskėstomis rankomis?

Patekome į savotišką oazę. Amerika niekada nebuvo šalis, į kurią veržiausi gyventi. Mano sielos šalis – Vidurio Vokietija. Buvo sunku, nes patekome į terpę, kurioje nebuvo nė vieno lietuvio, nė vieno rusakalbio – vien amerikiečiai. Pasijutome lyg kačiukai, išmesti į vandenį. Tačiau būtent tokioje situacijoje greičiausiai įvyksta privalomų pokyčių – jei jau atsidūrei vandenyje, turi išplaukti. Išmokome būti vieni iš jų, tačiau širdyje visada likome lietuviai. Niekas pasaulyje negali išdildyti to, ką gavai su motinos pienu, tėvų dainomis ir supratimu, kad esi ne atsitiktinis pakeleivis, o gilią istoriją ir daug dvasios turtų turinčios tautos dalis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Gazas

„Kalėdų Senelis ir vasara“ (2): klausimas, nustebinęs ir Santa Klausą, ir jo elfes

Aktualu

Paulius Jurkevičius: Kas ten – pakeliui į dangų? Maisto bazaras VNO

Aktualu

Saudo Arabija ir Jungtinės Valstijos: draugystė, pagrįsta saugumu ir nafta

Tik 15min Pasaulis kišenėje

Kitoks Ekvadoras. Nereikalingi žmonės: pamirštame, koks vertingas Lietuvos pasas

Maistas

FeedMySister receptas: sausainių ir maskarponės kremo desertas su rudens gėrybėmis

Pasaulio savaitės įvykiai – įspūdingiausiuose kadruose (2018 spalio 14 – 20 d.)

Aktualu

M.Laurinavičius pristatė savo studiją apie Rusijos kišimąsi į rinkimus: atskleidė dažniausius mitus

Vardai

Kristupas Krivickas su žmona Jurgita laukiasi penkto vaiko

Maistas

Kavos žodynėlis: kaip neapsikvailinti Italijoje

Aktualu

Londone – tūkstančių protestas prieš „Brexit“: reikalauja dar vieno referendumo

Aktualu

Kaišiadoriškiai stojo ginti šimtamečių ąžuolų

Sportas

Futbolo fiesta Londone: „Chelsea“ išplėšė lygiąsias, J.Mourinho puolė varžovą

15min fotoreportažas Tik 15min Pasaulis kišenėje

Ežero ir kalnų magija: kaip V.Urbonui pavyko perplaukti aukščiausią pasaulio ežerą

Vardai

Prieš metus nuogą užpakalį parodęs Samas scenoje vėl nusimovė kelnes

Aktualu

Rusiją ir Iraną sankcijomis apdalijusios JAV neskuba bausti Saudo Arabijos: kalta nafta?

Vardai

Reperis Seanas Combsas po dešimtmetį trukusios draugystės išsiskyrė su Cassie

Vardai

Moteriškos Eglės Straleckaitės atostogos Italijoje su mama ir dukra: kelionėje laikėsi ledų „dietos“

Aktualu

Pranešta apie dar vieną sprogimą Panevėžio garažų bendrijos teritorijoje

Aktualu

Ar reitinguose Ingrida Šimonytė aplenks Gitaną Nausėdą?

24sek

Šalia „Žalgirio“ arenos – Željko Obradovičiaus konfliktas su sirgaliais

Naujienos

Gyvenimas

Jos mus saugo. Oro iššūkis pareigūnėms: „Aro“ surengtas aukščio baimės testas

Gazas

„Kalėdų Senelis ir vasara“ (2): klausimas, nustebinęs ir Santa Klausą, ir jo elfes

Aktualu

Paulius Jurkevičius: Kas ten – pakeliui į dangų? Maisto bazaras VNO

Tik 15min Pasaulis kišenėje

Kitoks Ekvadoras. Nereikalingi žmonės: pamirštame, koks vertingas Lietuvos pasas

Aktualu

Saudo Arabija ir Jungtinės Valstijos: draugystė, pagrįsta saugumu ir nafta

Pasaulio savaitės įvykiai – įspūdingiausiuose kadruose (2018 spalio 14 – 20 d.)

24sek

Po vokiško antausio atsigavęs „Rytas“ nupūtė „Šiaulius“

Maistas

FeedMySister receptas: sausainių ir maskarponės kremo desertas su rudens gėrybėmis

Aktualu

M.Laurinavičius pristatė savo studiją apie Rusijos kišimąsi į rinkimus: atskleidė dažniausius mitus

Vardai

Kristupas Krivickas su žmona Jurgita laukiasi penkto vaiko

Maistas

Kavos žodynėlis: kaip neapsikvailinti Italijoje

Aktualu

Londone – tūkstančių protestas prieš „Brexit“: reikalauja dar vieno referendumo

Aktualu

Kaišiadoriškiai stojo ginti šimtamečių ąžuolų

Sportas

Futbolo fiesta Londone: „Chelsea“ išplėšė lygiąsias, J.Mourinho puolė varžovą

Vardai

Prieš metus nuogą užpakalį parodęs Samas scenoje vėl nusimovė kelnes

Aktualu

Rusiją ir Iraną sankcijomis apdalijusios JAV neskuba bausti Saudo Arabijos: kalta nafta?

Vardai

Reperis Seanas Combsas po dešimtmetį trukusios draugystės išsiskyrė su Cassie

15min fotoreportažas Tik 15min Pasaulis kišenėje

Ežero ir kalnų magija: kaip V.Urbonui pavyko perplaukti aukščiausią pasaulio ežerą

Aktualu

Pranešta apie dar vieną sprogimą Panevėžio garažų bendrijos teritorijoje

Vardai

Moteriškos Eglės Straleckaitės atostogos Italijoje su mama ir dukra: kelionėje laikėsi ledų „dietos“

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką