TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Inga Krukauskienė: žinau laimės ir sėkmės formulę!

Foto naujienai: Inga Krukauskienė: žinau laimės ir sėkmės formulę!
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Kai kalbiesi su ponia Inga Krukauskiene (42), patiki, kad jei labai nori, gali pasiekti viską: uždirbti milijoną, susilaukti trokštamos dukters, pasistatyti dvarą...

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kai kalbiesi su ponia Inga Krukauskiene (42), patiki, kad jei labai nori, gali pasiekti viską: uždirbti milijoną, susilaukti trokštamos dukters, pasistatyti dvarą - gyventi taip, kad į paprastą mandagumo klausimą „kaip sekasi?", kaip ir ji, atsakytum: „nuostabiai", „fantastiškai", „dieviškai". Net drąsūs pareiškimai, kad parašyta knyga taps bestseleriu, o dukra - žvaigžde, iš jos lūpų skamba beveik įtikinamai, nes ši moteris pati tuo tiki!


Artimi ponios Ingos bičiuliai pastebėjo, kad pastaruoju metu ji labai pasikeitė. Jaunatviška keturių vaikų mama pajuto turinti dar vieną Dievo dovaną - poetės talentą. Tai verslininkę privertė perkainoti vertybes, į pasaulį pažvelgti kitomis akimis. Netrukus pasirodys jau ketvirtoji knyga, kurią, kaip ir kitas, ji pasirašo ne tik kūryboje naudojamu slapyvardžiu Inga Dream.


Prasitarėte, kad šiuo metu rašomą knygą ketinate pavadinti „Ko nori moteris, to nori Dievas". Apie ką šiuo metu svajojate pati?


Norėčiau su visais pasidalyti savo sėkmės paslaptimi ir kaip būti laimingam. Kai manęs klausia, kaip gyvenu, visuomet, net jei taip ir nėra, atsakau: „Puikiai." Kartais žmonės šypsosi ne todėl, kad jiems gera, o dėl to, kad pagalvoja, kaip jų nuotaika atsispindės kitų veiduose. Jei stengiesi, kad viskas būtų puiku, taip ir būna. Matyt, aš gimiau su intencija, kad man viskas privalo būti gerai. Taip ir jaučiuosi. Noriu su kuo daugiau žmonių pasidalyti tuo receptu.


Nė vienas gimęs nežinome, kokie būsime sulaukę dvidešimties ar šešiasdešimties. Vieni išmoksta klausytis savo intuicijos ir stebėti ženklus, kiti - ne. Aš perpratau, kaip būti laimingai ir iš ko tai susidaro. Laimės pagrindas - šeima, požiūris į gyvenimą ir tavo misija jame. Tam turi įtakos ir aplinka: kokioje šalyje gyveni, su kuo bendrauji. Jei aplinkui vien nuskriaustieji ir pavyduoliai, gal verta savęs paklausti, ar yra kitokių? Nė vienas nuėjęs į Luvrą ar Ermitažą ir stovėdamas prie Rubenso paveikslo neverdame pykčiu, kaip jam tai pavyko: tiesiog gėrimės dailininko talentu ir užsikrečiame tuo grožiu. Jei žmonės pradės bendrauti su tais, kuriems sekasi ir kurie yra laimingi, užsikrės jų švytėjimu, pozityviu mąstymu. Esu tikra, kad mano laimės formulė sutampa su įvairių laimingų ir sėkmės lydimų žmonių visame pasaulyje - matyt, ji visiems vienoda (juokiasi). Būtų dieviška, jei ją galėčiau atskleisti visiems norintiesiems.


Per televiziją stebėjau susitikimą su nauju rusų Ortodoksų bažnyčios patriarchu Kirilu. Kažkas iš jaunimo paklausė, ar nuodėmė žiūrėti televizijos serialus. Jis atsakė, kad nė vieno nėra matęs. Aš taip pat, nes manau, kad jie nepraturtins mano gyvenimo. Juos žiūrėdami žmonės save perkelia į nerealų pasaulį, pradeda gyventi tų serialuose verkiančių turtuolių gyvenimą ir pamiršta savo, tikrąjį. Nes realiame reikia tvarkytis, priimti sprendimus. Menas sukurti tobulą šeimą: daug paprasčiau gyventi kitų laimėmis ir nelaimėmis.


Žmonės sakys: lengva jai kalbėti, kai turi viską.


Kai gimiau, viso to neturėjau. Ir kiekvienas, kuris dabar taip sako, tegul šiandien priima sprendimą, kad jam taip pat būtų lengva. Jei jie nori to, ką turiu aš arba man to pavydi, tegul pasako sau, kad dvidešimt dvejus metus, kaip aš, formuos savo gyvenimą lyg paveikslą, kol liks patenkinti tuo, ką nutapė. Jei esi pats patenkintas rezultatu, laimingi visi. Mano gyvenime buvo visko, ir jis dar nesibaigė. Maža to, noriu, kad ateityje jis būtų septyniasdešimt procentų geresnis už tą, kurį turiu šiandien. Tai - mano tikslas.


Apie gyvenančius pasiturimai sakoma: „Trūksta tik paukščių pieno." Nejaugi jums stinga ko nors daugiau?!


Vienu metu, kai atėjo mintis apie geresnį gyvenimą, taip pat pagalvojau: dabar man viskas labai gerai, ko daugiau norėti? Kadaise iš policijos perėjau dirbti į tinklinę rinkodarą tam, kad finansiškai būčiau absoliučiai nepriklausoma. Pirmų gerų pajamų sulaukiau prieš vienuolika metų dirbdama „Oriflame". Tuomet pradėjau pildyti svajones: keliauti po pasaulį, pirkti geresnes mašinas, remontuoti butą. Kai pasiūlė dirbti „Vision", maniau, kad man ir taip gerai, bet po metų jau turėjau tris kartus daugiau ir pati sau įrodžiau, jog tobulumui ribų nėra: suremontuotą butą iškeitėme į namą, vietoj senų automobilių atsirado naujausio modelio. Pasikeitė kelionių kokybė: pirma mano su vyru buvo į Ispaniją, pati pigiausia, autobusu, o paskui atsirado Kenija visai šeimai - šešiems žmonėms. Tai - didžiulis skirtumas. Galima kartą per metus sukrapščius pinigų ilsėtis Palangoje, bet galima kelis kartus per metus su artimaisiais keliauti į tolimas šalis. Apskritai turiu svajonę leistis aplink pasaulį. Noriu keliauti su vaikų šeimomis, anūkais. Svajoju būti daugiavaikiškiausia močiutė (juokiasi)!


Nejaugi jūsų šeimoje nebuvo jokių krizių?


Aišku, buvo! Apie tai rašau knygoje. Žinote, ką reiškia tas dabar toks populiarus žodis „krizė"? Išvertus iš graikų kalbos - „teismas". Jei esame nepatenkinti savo gyvenimu, prašykime kuo dažnesnių krizių. Kodėl? Nes tas, kuris linkęs žlugti, per krizę greičiau suklups, o stipriausi suklestės. Pokyčiai neįmanomi be skausmo, išbandymų. Tik tokios ekstremalios sąlygos žmogų priverčia judėti.

Daugelis mano, kad laimė - tai karjera, pinigai, turtingas sutuoktinis. Tačiau iš tiesų tikra laimė - būti kartu, sukurti šeimą, gimdyti vaikus. Įrodyta, kad moteris visapusiškai, visokeriopai stipresnė už vyrą. Vyrui svarbiausias gyvenimo sprendimas - kokią moterį ves. Jei ji bus protinga ir dora, širdinga ir natūrali, tai ir jų gyvenimas susiklostys puikiausiai, tuose namuose viešpataus džiaugsmas. Sakoma, kad namai - veidrodinis moters atspindys. Šimtą kartų tuo įsitikinau!


O ką apie tai mano jūsų vyras?


Raimundas - tikra antra mano puselė! Jis mane lepina, džiugina. Esu dėkinga, kad nepavargsta kartoti: „Ingulka, rojus mūsų namuose - tavo nuopelnas." Tai man sako iš ryto, per pietus, vakare - nuolatos. Mudu neskaičiuojame, kas ko daugiau dėl mūsų šeimos padarė. Vyras skuba vakare namo, nes ten esu aš ir vaikai. Jam namie taip gera, kad nesinori niekur nusukti. Jei neturėčiau tokio vyro, nebūtų ir tokios manęs. Jei jis nebūtų tikra mano puselė, niekada nebūtume visuma. Norime kartu gyventi šimtą metų. Dvidešimt jau nugyventa, liko keturis kartus daugiau - dar yra kur tobulinti santykius, kurti septyniasdešimt procentų gerovės (juokiasi). Mano ir Raimundo - tos pačios svajonės. Mums labai rūpi vaikų ateitis, svajojame apie anūkus. Netrukus mūsų katė Pūkė atsives kačiukų. Pamatytumėte, kaip mes tuo džiaugiamės! Tai kas bus, kai lauksime anūkų (juokiasi)?


Su vaikų ateitimi siejate grandiozinius planus: norite juos matyti žvaigždėmis ir prezidentais. Ar tokios tėvų svajonės jiems - ne per didelis krūvis?


Sėkmė ateina tik tada, kai darai tai, ką mėgsti. Jei tau patinka tai, kuo gyveni, tai ne našta, ne krūvis, o variklis. Tai energija, kuri tave kelia iš lovos, kūnui suteikia energijos, veide laiko šypseną.

Mažos svajonės neįkvepia. Kaip neįdomu būtų pradėti svajoti, kad Airė Armantė baigtų aukštąją mokyklą! Man tas pats, kaip ji mokysis, nes žinau, kad toli gražu ne geri pažymiai žmonėms padeda pasiekti sėkmę ir tapti laimingiems. Mokykloje buvau pirmūnė, bet visi kiti, kurie mokėsi taip pat gerai kaip aš, tikrai dabar negalėtų pasakyti, kad gyvena sėkmingai. Skaičiau knygą apie Rusijos oligarchus: visi jie buvo prasti mokiniai. Svajoju, kad vaikai būtų laimingi, kad jiems persiduotų mano filosofija. Atžalos užsikrėtusios mūsų su vyru požiūriu į gyvenimą, tradicijomis ir taisyklėmis. Turiu vilties, kad jie bus tokie pat laimingi kaip mes. Jiems turiu dar vieną reikalavimą - kad būtų laimingesni už mus!


Ir jie nemaištauja?


Kai kartais vaikų ko nors paprašau ir sulaukiu „nenoriu", bandau paaiškinti, kad juos suprantu: kai buvau tokia maža kaip jie, į visus tėvų prašymus atsakydavau „nedarysiu ir nenoriu", nors tuo pačiu metu jau eidavau, kur jie liepia. Tai būdinga visiems vaikams. Daug bendrauju su savo mažiausiaisiais - šešerių Aire Armante ir aštuonerių Ainaru. Jų „negaliu" auklėju primindama žmogaus be rankų Tony Meléndezo istoriją. Jis gimė neturėdamas rankų, bet nuo vaikystės svajojo groti gitara ir to pasiekė: išmoko ja skambinti kojomis! Filmą apie tą žmogų parodžiau vaikams. Sakiau, pažiūrėkite istoriją, po kurios daugiau niekuomet gyvenime negalėsite sakyti, kad ko nors negalite.

Kaip susidorojame su žodžiu „nenoriu"? Airei sakau, kad negimdžiau tokios mergaitės, kuri ko nors nenorėtų, tai ne mano dukra (juokiasi).

Labai daug dėmesio skiriate mažiesiems tobulėti...


Štai kaip jie gyvena: pirmadienis. Devintą vaikai nuvežami į mokyklą, dvyliktą Airė - į Balio Dvariono muzikos mokyklą: ten - muzikos ir dainavimo pamoka pas mokytoją Danutę. Pusę dviejų ji ir Ainaras keliauja namo, nes trečią pas juos atvažiuoja aktorinio meno specialistė Sonata. Penktą valandą dukra turi būti mieste mažųjų modeliukų pamokose, o Ainariuša keliauja į pramoginių šokių repeticiją. Antradienį laukia Vietnamo tradicinio kovos meno „Niat-nam" treniruotės, į kurias eina abu mažieji, po jų - baseinas. Trečiadienis jiems - panašus į pirmadienį. Ketvirtadienį Airei - solfedžio pamoka Balio Dvariono muzikos mokykloje, paskui baseinas, „Niat-nam". Penktadienį jai vėl reikia į muzikos mokyklą, šeštadienį - į modeliukų pamokas. O sekmadienį abu eina į sambo treniruotes! Kai Ainaras grįžo iš dziudo ir sambo varžybų užėmęs antrą ir trečią vietas, tuo užsiimti užsimanė ir Airė (juokiasi).

O kur lėlės, mašinytės, žaidimai smėlio dėžėje?


Vieną rytą prabudusi dukra klausė, kodėl per savaitę turi tik vieną laisvą dieną: kol nelankė sambo treniruočių, tai buvo sekmadienis. Sakiau, pagalvokime, galime visko atsisakyti. Pradėjau vardyti: gal ji nebenori dainavimo, aktorystės pamokų, o gal „Niat-nam" ar baseino? Tačiau ji nieko nenorėjo atsisakyti. Kam reikalingi laisvadieniai, jei kasdien užsiimi tuo, kas teikia malonumą? Mūsų vaikai nuo to, ką daro, ne pavargsta, o pasikrauna energijos. Kai per atostogas pas juos neatvažiuoja mokytojos, kraustosi iš proto, neranda sau vietos. Vaikščioja po namus ir nuolatos klausinėja, ką veikti.


Ir jūsų dienų grafikas surikiuotas valandomis?


Sekundėmis (juokiasi)! Kažkada šviesaus atminimo močiutė sakydavo, kad miegočiau, kol esu jauna: ateis metas, kai negalėsiu ir nenorėsiu. Nežinau, ar tiek pasenau, bet pradėjau labai anksti keltis. Tai pailgino mano dieną. Užvakar pabudau trečią nakties - mane pažadino žvaigždė ir gimstantis eilėraštis. Jį užrašiau, bandžiau užmigti, bet nebepavyko. Vakar tikėjausi pamiegoti ilgiau, bet pabudau penktą, šįryt - šeštą... Diena tampa tokia ilga! Tai tobula!


Visuomet keliuosi ne vėliau kaip aštuntą valandą - prabundu kartu su vaikais. Jie - į mokyklą, aš - prie kompiuterio. Tris kartus per savaitę ryte į namus atvažiuoja mano sporto treneris Paulius. Mankštindamasi namuose sutaupau daug laiko. Dauguma žmonių lankosi sporto klubuose ne tiek dėl sporto, kiek norėdami bendrauti, praleisti laiką. Mano vienintelis tikslas sportuojant - išlaikyti ir patobulinti kūno formas. Sau ir vaikams pažadėjau nepasenti (juokiasi)! Šiandien sveriu tiek, kiek būdama penkiolikos, o kūno formos - dar gražesnės (juokiasi). Fizinis krūvis suteikia energijos visai dienai.


Pasportavus prasideda mano diena. Kol vaikai mokykloje, stengiuosi jiems paruošti pietus, važiuoju apsipirkti. Kartais mažuosius turiu pasiimti iš mokyklos, namo parsivežti aktorinio meno mokytoją. Kartais Airę ir sūnų gabenu į treniruotes, pamokas, laukiu, kada jie baigsis, važiuoju susitikti su vaikų mokytojomis, dalyvauju jų pasirodymuose - dienos scenarijus keičiasi ne valandomis, o minutėmis... Prie nusistovėjusio plano atsiranda papildomų rūpesčių. Tarkim, nuo gruodžio mėnesio su dukryte ruošėmės konkursui Maskvoje. Prie to dirbo visa komanda: muzikos, aktorinio meno mokytojos, modeliukų vadovė. Reikėjo Airei pasiūti naują suknelę, Stano įrašų studijoje įrašyti dainą... Viskam reikalingas papildomas laikas, bet daugiau, sakyčiau, - noras! Kadangi aš to norėjau, buvo tikras malonumas (juokiasi).

Du tris kartus per mėnesį važiuoju vesti seminarų į užsienį: Lenkiją, Rusiją, Ukrainą, Bulgariją ir kitur. Radusi laisvą minutę rašau. Dažniausiai kuriu naktimis arba anksti ryte.


Vakarais visada skaitau. Prieš porą mėnesių iš naujo perskaičiau Nietzsche „Zaratustrą", Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą", Dostojevskio „Idiotą", visą Jesenino, Majakovskio, Bloko, Puškino, Achmatovos, Cvetajevos poeziją. Tačiau dažniausiai atsiverčiu Bibliją.


Labai dvasingai gyvenate! O anksčiau ne kartą rašiau apie garsiąsias jūsų puotas.


Pavargau nuo jų... Rengdama grandiozinius savo gimtadienius norėjau suteikti džiaugsmo kuo daugiau žmonių. Puotas rengiau Trakų pilyje, Verkių rūmuose, Vilniaus, Odesos teatruose. Gal tai kraštutinumai? Man pavyko žmones nudžiuginti, bet pajutau, kad tą savo norą išpildžiau ir perpildžiau. Pajutau naują bangą. Dabar savo gimtadienius noriu švęsti egzotiškose šalyse su būreliu artimiausių žmonių. Visi mano gimtadieniai - ir rūmuose, ir kelionėse - buvo ypatingi: tai ir gerai, kad niekada nebūna to paties.


Kažkada žurnalai rašydavo, kad Inga Krukauskienė - dažna vakarėlių viešnia. Nebuvau didelė jų mėgėja, bet kartais lankydavausi, nes nemokėdavau atsisakyti. Tačiau supratau, kad nemokėjimas pasakyti „ne" man brangiai kainuoja. Kai dabar mano dienos scenarijus sudėliotas sekundėmis, geriau tą valandą dvi, kurias praleisčiau kokiame nors priėmime, pabūsiu su vaikais. Supratau, kad tai mano gyvenime daug svarbiau. Kovo 11-ąją buvau Lietuvos nepriklausomybės signatarų namuose. Pasijutau daug įdomiau nei kokiame nors „tūse". Išėjau kaip su sparnais. Būti naudinga žmonėms, tautai, kaip nors savo gyvenimu juos praturtinti - dabar tai man yra vertybė.


Beje, puotų neišsižadu! Artimiausia, apie kurią jau svajoju, bus kurio nors iš mano vaikų dieviškos vestuvės (juokiasi)! Ne, ne tuoj, o kada nors (juokiasi). Aišku, bus ir mūsų dvaro įkurtuvės. Noriu, svajoju, privalau jį turėti savo penkiasdešimtmečiui, nors kol kas nieko toje vietoje, kur jis stovės, nėra - tik svajonė.


Kam jums žiūrėti serialus, kuriame rodomas rožinis gyvenimas, - taip gyvenate pati?


Ir kitiems linkėčiau gyventi ne svetimą gyvenimą, o kurti savo. Tegul kiekvienas parašo kad ir patį absurdiškiausią savo gyvenimo planą - kaip norėtų gyventi sulaukęs, tarkim, aštuoniasdešimties, o paskui tegul imasi jį įgyvendinti. Sakoma, kad sėkmė ir laimė - ne aukščiausias taškas, kurio siekei, o kelias, kuriuo jo link ėjai. Man visa tai - paprasta ir aišku. Noriu padėti žmonėms gyventi gerai ir dar geriau. O norint būti kitiems pavyzdžiu, reikia taip gyventi pačiam! Užsikrėsti laime realu ir įmanoma!

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką