Visai nepanašu, kad aktorius Ivaras Kalninis (59) būtų pavargęs nuo prieš gerus trisdešimt metų prilipdytos sekso simbolio, gražiausio Latvijos ir plačiosios Sovietų Sąjungos aktoriaus etiketės. Nepaisant amžiaus, jis toks pat energingas ir lygiai taip pat kerinčiai šypsosi. Ko gero, vieną iš jo amžino žavesio receptų net pavyko pamatyti: į interviu kartu su vyriškiu atėjo ir jo gyvenimo moteris Laura Magazniece (30), už rankos vesdamasi penkerių metų jųdviejų dukrelę Luizą Dartą.
Pirmoji pokalbį pradeda mažoji Luiza: rusiškai, beveik be baltiško akcento prisistato, kuo vardu ir kad jai – penkeri. Įprasto, tarsi vizitine kortele tapusio latviško akcento nebegirdėti ir Ivaro Kalninio balse. Rusiškai jis kalba, ko gero, taip pat sklandžiai kaip gimtąja kalba. Tik aktoriaus gyvenimo moters, kurią jis pristato kaip savo žmoną, šneka primena, kad mes – Latvijoje. Ji – tamsių ilgų plaukų, iškilaus stoto ir, matyti, dalykiška, vadovauti mėgstanti rygietė. „Juk su akcentu kalbu, nejaučiate? – pati pažymi. – Būna, mūsų klausia: „O kokia kalba jūs namuose šnekatės?“ Žinoma, latviškai. Tiesiog taip išėjo, kad rusų kalbą dar vaikystėje išmokau kieme žaisdama su vaikais. Vienodai mėgstu žiūrėti ir latviškus, ir rusiškus televizijos kanalus. O Luizą specialiai leidau į rusišką darželį. Juk mes dažnai važiuojame pas Ivarą į Maskvą, kur jis daug dirba. Ką gi Luiza ten veiktų nė žodžio nesuprasdama?“ Mano pamąstymus, gal šeima planuoja išvažiuoti iš Latvijos, Laura nutraukia konkrečiai ir aiškiai: „Ne, mes latviai. Ivaras – latvių aktorius. Čia turi būti jo namai.“
Vis dėlto iš Latvijos teatro ir kino režisierių pasiūlymų aktorius sulaukia itin retai. Jau kuris laikas jokių rimtų kvietimų negirdėti ir iš atgimusio Rusijos kino fabriko. „Taip, dėl to man labai apmaudu. Norėtųsi vaidinti didžiajame kine“, – neslepia pastaruoju metu daugiausia serialuose besifilmuojantis aktorius. Jį galėsime išvysti ir LNK pradėtame rodyti seriale „Miesto romansas“.
Jums patinka filmuotis serialuose?
Žinoma, ne visuose. Tai labiau darbas nei kūrybos malonumas. Tiesiog dabar toks laikas, kai serialai populiarūs. Per metus suvaidinu trijuose, keturiuose. Juos vieną po kito kuria rusai ir ukrainiečiai. Latviai taip pat šį tą bando, bet jų projektais dar nesusiviliojau. Be to, Maskvoje ir Kijeve vaidinu dar ir keliuose teatro spektakliuose.
Kalbama, kad jūsų užrašų knygelė darbų pripildyta keli mėnesiai į priekį. Šiandien jūs duodate mums interviu Rygoje, rytoj filmuositės Maskvoje, o poryt jau galbūt susitiktume Kijeve ar Kazachstane... Kuo užimta jūsų galva šią akimirką?
Galvoju, kaip po šio interviu dar reikės dalyvauti mūsų latviškame šokių projekte „Šok su žvaigžde!“ Esu pakviestas šį vakarą būti vertinimo komisijos nariu.
Teko girdėti, kad vengiate viešumos, retokai duodate interviu, o ir tie – tik apie darbą. Prisipažinsiu, kiek keista matyti jus dabar su visa šeima.
Viena vertus, išsirengėme visi į tą vakarinį projektą, dukrai didžiausias džiaugsmas ir malonumas savo mėgstamus šokėjus pamatyti iš arti. Be to, retai būnu namuose, todėl kai pasitaiko tokių dienų, stengiamės pabūti kartu.
Kur tokiomis retomis akimirkomis mėgstate išeiti?
Tiesą sakant, man labiausiai patinka sėdėti namie, prie ko nors krapštytis. Maždaug keturiasdešimt minučių kelio nuo Rygos centro turime dar ne iki galo pabaigtą tvarkyti namą, todėl, ką galiu, darau pats. Mėgstu meistrauti. Mieste irgi turime butuką, bet retai ten būname, labiau patinka gyventi gamtoje.
Trys svarbiausios gyvenimo moterys
Netoliese įsitaisiusi aktoriaus mylimoji su dukrele duoti interviu nebuvo nusiteikusi, tačiau išgirdusi vyro žodžius, jog viešumas ir populiarumas labai trukdo gyventi, suskubo pritarti: „Tai trukdo ne tiek Ivaro, kiek mūsų su Luiza gyvenimui. Įsivaizduokite, dukra buvo vos gimusi, kai geltonoji spauda ir paparacai pradėjo skambinti ir reikalauti, kad visa šeima nusifotografuotume. Net pagrasino: jei gražiuoju neleisiu, vis tiek medžios mane visur. Kartą, kai Luizai buvo devyni mėnesiai, taip ir nutiko: mane pastebėjo su vežimėliu gatvėje, nufotografavo iš po krūmo, slaptai... Po tokių nuotraukų ir grasinimų su žurnalistais visai nebesinori bendrauti.“
Spauda iš tiesų apie aktorių žarsto ne vien komplimentus. Jam nuolat primenamos jaunystės nuodėmės, visos santuokos, vaikai, būtos ir nebūtos istorijos. Na, turbūt nebūna dūmų be ugnies, juk ne tik kūrybinė, bet ir asmeninė aktoriaus biografija – be galo turtinga. Laura – trečia moteris, pagimdžiusi Ivaro kūdikį (bent jau taip skelbiama oficialiai).
Nuo studijų laikų sekso simboliu pradėtas vadinti I. Kalninis pirmą kartą vedė dvidešimt trejų. Su pirmąja žmona Ilga pragyveno dvidešimt metų ir užaugino dvi dukras. Aštuntajame dešimtmetyje, byrant imperijoms, žlugo ir Sovietų Sąjungos kino pramonė. Vaidinti aktorius buvo kviečiamas vis rečiau. Tada, kaip ir dauguma tėvynainių, jis aktyviai domėjosi politika, net tapo Latvijos seimo deputatu. Tais pačiais metais pokyčiai neaplenkė ir asmeninio aktoriaus gyvenimo: iširo ilgametė santuoka. Vėliau jis prisipažino: „Supratome, kad mūsų jausmai atšalo.“ Pora išsiskyrė tyliai – be scenų ir priekaištų.
Antrąja aktoriaus žmona tapo gražuolė lietuvių aktorė Aurelija Anužytė. Mergina buvo ne tik dvidešimt ketveriais metais jaunesnė už mylimąjį – ji buvo vyriausios jo dukters amžiaus. Su lietuve latvių aktorius susipažino 1992-aisiais kino juostos „De Granšanų šeimos paslaptys“ filmavimo aikštelėje. Partneriai turėjo suvaidinti aistrą, bet vis nesisekė ir bendravimo laikas vis ilgėjo. Galiausiai pasibaigus filmavimui aktoriai suprato, jog skirtis nebenori. Dar po kelerių metų porai gimė sūnus Mikis. Beje, tais metais I. Kalninį neretai galima buvo išvysti Druskininkuose. Mat netoli kurorto gyveno Aurelijos tėvai. Čia, Ratnyčios bažnyčioje, 1993 metais įvyko Aurelijos ir Ivaro sutuoktuvės. Aktorius net sutiko atsisakyti liuteronų tikėjimo ir tapti kataliku, mat būsimai žmonai susituokti bažnyčioje buvo labai svarbu. Deja, net kunigo sutvirtinta santuoka tetruko septynerius metus. Būta kalbų, kad Aurelija daugiau nebegalėjo taikstytis su nesibaigiančiais vyro romanais ir vakarėliais.
Jeigu myli, pasitiki
2000-aisiais prasidėjo moterų numylėtinio romanas su teisininke Laura Magazniece, už jį dvigubai jaunesne. Savo santykių pora neviešino ir neįteisino net tuomet, kai gimė dukra Luiza Darta. Šįkart gerokai atviresnė nei mylimasis buvo Laura: „Jokios romantiškos mūsų pažinties istorijos nepapasakosiu. Susitikome labai paprastai, draugų kompanijoje. Beje, Ivaras nebuvo mėgstamiausias mano aktorius, žinojau vos kelis jo filmus. Apskritai tarp mano draugų nuolat būdavo daug aktorių, menininkų, dainininkų, todėl pažintis ir pirmieji pokalbiai su Ivaru man nepasirodė ypatingi, neįtikėtini. Tik paskui susidomėjau ir kūrybine jo biografija, ir juo pačiu.“
Kodėl su Ivaru nesituokiate?
Man tai neatrodo svarbu, niekada netroškau vilkėti baltos suknelės. Gal aš netradicinė moteris... O Ivaro gyvenime santuokų ir taip jau buvo. Laimingo gyvenimo tai vis tiek negarantuoja. Galbūt neteku, nes bijau prarasti laisvę. Aš gana savarankiška, nors šiuo metu ir nedirbu. Esu dėkinga Ivarui už tokias gyvenimo sąlygas. Greitai baigsiu magistrantūrą, galbūt tada grįšiu į darbus. Ko gero, esu nešiuolaikinė moteris, nes karjera man visai nerūpi. Daug svarbiau atrodo rūpintis namais ir visą dėmesį skirti šeimai. Grįžęs namo Ivaras turi jaustis gerai, turi ilsėtis. Namus ir šeimą jis tikrai labai vertina. Ir skirtingai nei dauguma vyrų, supranta, kad auginti vaiką ir rūpintis namais – taip pat varginantis darbas. Mūsų poreikiai puikiai sutampa: jis nori turėti jaukius namus, o aš – rūpintis šeima.
Koks Ivaras namuose?
Ten jis mielai imasi visokiausių darbų: ir daržą man sukasa, ir gaminti moka, ir vaiką užmigdyti sugeba. Ivarui viskas sekasi. O vakarais pas mus vyksta koncertai, namuose sukaupta galybė muzikos instrumentų, juos pasiėmę Ivaras su Luiza šoka ir dainuoja.
Dažniausiai jums užduodamas klausimas, ko gero, apie didžiulį amžiaus skirtumą. Juk jūs dvigubai jaunesnė už Ivarą, net jaunesnė už pirmąsias jo dukras!
Taip, apie mūsų amžiaus skirtumą girdžiu labai dažnai ir nemėgstu atsakinėti į tokius klausimus, nes jaučiuosi tarsi teisinčiausi, įrodinėčiau, kad su gerokai vyresniu vyru nesijaučiu blogai. Niekam nieko nenoriu įrodinėti! Aš iš tiesų į mūsų amžiaus skirtumą nekreipiu jokio dėmesio. Ivaras širdyje labai jaunas ir energijos jame gal net daugiau nei manyje.
Spėju, kad jums turėtų būti gana nemalonu, kai vyrui nuolat primena buvusias santuokas, skyrybas, romanus...
Atvirai? Taip, nemalonu. Bet aš juo tikiu ir viską suprantu. Man tik nesmagu, kad giminaičiams ir draugams nuolat turiu aiškinti, jog jo darbas toks – vaidinti tai, ko reikia filmui: meilužius, gražuolius... O dėl intrigų, apkalbų nesuku sau galvos. Jeigu myli, pasitiki.
Svajonių vyro etiketė
Ivaras gimė daugiavaikėje šeimoje. Tėvas dirbo automobilių mechaniku, mama buvo namų šeimininkė. Tėvai, aišku, norėjo, kad sūnus pasirinktų rimtą ir patikimą profesiją, todėl nuo mažens jį mokė įvairiausių darbų. Keturiolikos Ivaras ir mokėsi, ir dirbo, perprato šaltkalvio meistriškumą ir skaičiavimo technikos remonto paslaptis. Galbūt Ivaras būtų tapęs neprastu meistru, jeigu šalia jo vaikystės namų nebūtų stovėjęs ir visą laiką užsukti viliodavęs kino teatras. „Jeigu nebūčiau tapęs aktoriumi, net nežinau, kuo dabar būčiau. Sodininku gal... Turbūt net negalvojau apie tai, nes galimybės nugyventi dar vieną gyvenimą juk vis tiek neturėsiu. Duok Dieve, šitą gražiai pabaigti ir dar ilgai būti tuo, kuo esu“, – filosofiškai nusiteikęs aktorius.
Tuo pat metu kaip kinas į Ivaro gyvenimą atėjo ir muzika. Jaunystėje jis grojo keliose roko grupėse, turėjo ilgus plaukus ir mūvėjo „kliošines“ kelnes. Neprasto gitaristo ir dainininko talentas Ivarui dar ne kartą vėliau pravertė. Pavyzdžiui, tuomet, kai turėdamas net po kelias dešimtis spektaklių per mėnesį Rygos dramos teatre su šeima vis tiek sunkiai vertėsi. Teko į rankas vėl imti gitarą. „Su keliais kolegomis aktoriais subūrėme nedidelį kolektyvą ir su koncertais apvažiavome turbūt visus Sąjungos klubus ir kolūkius. Koncertuodavome visur: aikštėse, gamyklose, gūdžiausių kaimų kultūros namuose, net šiltnamiuose... – su šypsena senus laikus prisimena aktorius. – Dabar, kai pagalvoju, chuliganiškas tas mūsų ansamblis buvo: nereikėjo mums nei sudėtingos aparatūros, nei gražių salių, dainuoti galėjome bet kur ir bet kada.“ Tada jaunas teatro aktorius net neįsivaizdavo, kokia ateitis jo laukia. 1978 metais ekranus išvydo kino filmas „Teatras“, kuriame Ivaras atliko pirmąjį savo, gražuolio meilužio, vaidmenį. Galima sakyti, jis nulėmė visą tolesnį aktoriaus likimą. Režisieriai ilgai Ivarą matė tik kaip idealų herojų meilužį. Norėdamas nuveikti ką nors reikšmingesnio, aktorius nemetė ir darbo teatre. Gana greitai talentingasis latvis tapo nepaprastai populiarus, ypač tarp moterų. Velniškas žavesys, neabejotinas talentas, tas švelnus latviškas akcentas... Gerbėjas tai vedė iš proto, o Ivarui ilgam priklijavo svajonių vyro etiketę.
Ir dabar išgirdęs komplimentų bei klausimų, kaip reaguoja vis dar pavadintas sekso simboliu, aktorius tik nusišypso ta pačia užburiančia šypsena ir žvilgsniu.
Jums vis dar siūlo meilužių vaidmenis?
Kiekvienas amžius dovanoja savo temas. Jaunus įsimylėjėlius vaidinau būdamas jaunas, o su amžiumi filmuose dažniau tampu šeimos galva. Pagal Shakespeare chronologija būtų tokia: Romeo, paskui Hamletas, dar vėliau – Otelas, galiausia – Prosperas ir Karalius Lyras. Kiekviename amžiuje – savos galimybės.
Vienai draugei pasigyriau, kad rašysiu apie jus straipsnį. Ji pareiškė mananti, kad esate iš tų vyrų, kurie jaunystėje būna tiesiog gražūs, o su amžiumi tampa dar ir įdomūs. Priimtumėte tai kaip komplimentą?
Ko gero, taip (šypsosi). Juk vynas ar konjakas taip pat kuo senesnis, tuo įdomesnis. Norėtųsi, kad tai būtų tiesa...
Turiu tai, kas būtina
Kol paklaustas, kiek laiko dabar būna Rygoje, aktorius galvoja, šalia sėdinti Laura atsako labai konkrečiai – vos trečdalį dienų per metus. Du trečdaliai – tai darbas užsienyje. Pasirodo, moteris namie kasdien spalvina kalendorių: jeigu vyras čia – raudonai, jeigu išvykęs – juodai. Vėliau tereikia suskaičiuoti. „Kai matau, kad tų juodų dienų jau gerokai daugiau, griežtai pareiškiu: „Gana. Laikas namo.“ Ir Ivaras klauso“, – nesuprasi, rimtai ar juokais, pareiškia Laura. Šalia sėdintis aktorius tik pritariamai linkčioja: „Žinoma...“ „Moteris turi būti protinga, – paaiškina aktoriaus mylimoji. – Nereikia šaukti, rėkti, reikalauti. Ašaros čia nepadės. Tiesiog tyliai pasistengi pakreipti kalbą taip, lyg tai būtų jo idėja, įtikini, kad turbūt labai pavargo, pasiilgo mūsų...“
Ką darote, kai Laura pareiškia, jog jau per ilgai užsibuvote toli nuo namų?
Nulipu nuo scenos ir iškart važiuoju namo (juokiasi). Jeigu rimtai, aišku, stengiuosi, kad bent jau per mūsų šeimos šventes būtume visi kartu. Vasarą trise paatostogaujame. Žiemą mėgstu pats iš savęs pavogti kelias dienas ir išskristi kur nors pailsėti, su draugais pasilinksminti. Va, su žmona neseniai buvome Kanaruose.
Mėgstate keliauti?
Turistauju ne ypač dažnai. Mano profesija verčia daug keliauti, todėl didžiausia laimė per atostogas tiesiog pabūti namuose. Bet kadangi mano artimieji nori išvykų, surengiu jiems malonių kelionių. Beje, dažniausiai apsieiname be kelionių agentūrų ir masinių ekskursijų, geriau apsistojame pas mano draugus.
Nejaugi kaip tikra žvaigždė nepasigirsite nuosavomis vilomis Ispanijoje ar Venesueloje, naujausių modelių automobiliais...
Kad žinočiau, kas esu, man visai nebūtina važinėti brangiausia mašina. Automobilis – tiesiog transporto priemonė, svarbu, kad ji būtų tvarkinga ir patogi. Įsigyti stengiuosi tik tai, ko man reikia. O vilos Kanaruose ar dar kur nors man visai nereikia. Kada gi ten gyvenčiau? Nieko gero, kai žmogus apauga nereikalingu ir nenaudojamu nekilnojamuoju turtu. Juk viskuo reikia rūpintis. Turiu draugų, kurie, kol pigu, prisipirko namų Ispanijoje, Bulgarijoje ar Juodkalnijoje. Bet namai mėgsta, kai juose gyvenama, kai po juos vaikšto žmonės. Man užtenka turėti vienus namus, o atostogų skraidyti vis į naują šalį.
Galite pasakyti, kad jūsų gyvenimas neprastai susiklostė? Kad turite viską, ko norite?
Neturiu kuo labai girtis, bet ir likimo dėl ko nors kaltinti negaliu. Turiu tai, kas būtina. O visko turėti juk neįmanoma. Ko man trūksta? Įdomios kūrybos. Nes tai, kas priklauso nuo manęs, pats padarysiu.
Jaučiatės pagaliau suradęs laimę su Laura?
Laimė – Ugningoji Paukštė, tarsi iš rusiškos pasakos. Ją reikia pagauti už uodegos. Bet Paukštė juk – ugninė, todėl ilgai išlaikyti rankose sunku – nudegins... Laimė – permaininga, nuolat besikeičianti.
Vadinasi, ankstesnį savo gyvenimą – žmonas, vaikus, mylimąsias – vadinate laime, kurios nesugebėjote išlaikyti rankose?
Atvirkščiai. Visos mano meilės istorijos buvo pribloškiančios. Jas malonu prisiminti.
Jūs nemažai nugyvenote, daug matėte. Paaiškinkite, kodėl jausmai vieną dieną baigiasi?
Bendrą gyvenimą labai gadina neištikimybė, pinigai, pavydas... Kartais net kūrybinis pavydas... Po kurio laiko nusiimi rožinius akinius ir pamatai, kad, be susižavėjimo ir sekso, nieko daugiau nėra. Suvoki, kad esi ne su ta ar jai esi ne tas. Turbūt, kad jausmai neišblėstų, labai svarbu mokėti atleisti, mylėti, puoselėti tą žmogų ir padėti jam visur ir visada. Pagal krikščioniškas dogmas teisinga būtų pasirinkti žmogų vieną kartą ir visiems laikams, net mirti su juo tą pačią dieną. Deja, manau, gyvenime taip nebūna. Net Katalikų bažnyčia ar pats popiežius nepajėgus žmonių sujungti amžiams.
Ko nors gyvenime gailitės: praleisto vaidmens, o gal sutiktos moters, kuri netapo jūsų žmona?
Ne, nes jeigu to neturiu, vadinasi, buvo ne mano. Aš paleidžiu visus ir viską, kas nenori būti šalia manęs.
Pagalvojate apie laiką, kai nebevaidinsite?
Rasiu, ką veikti. Galėsiu Jūrmalos pliaže ledais prekiauti (juokiasi).
Pirmoji pokalbį pradeda mažoji Luiza: rusiškai, beveik be baltiško akcento prisistato, kuo vardu ir kad jai – penkeri. Įprasto, tarsi vizitine kortele tapusio latviško akcento nebegirdėti ir Ivaro Kalninio balse. Rusiškai jis kalba, ko gero, taip pat sklandžiai kaip gimtąja kalba. Tik aktoriaus gyvenimo moters, kurią jis pristato kaip savo žmoną, šneka primena, kad mes – Latvijoje. Ji – tamsių ilgų plaukų, iškilaus stoto ir, matyti, dalykiška, vadovauti mėgstanti rygietė. „Juk su akcentu kalbu, nejaučiate? – pati pažymi. – Būna, mūsų klausia: „O kokia kalba jūs namuose šnekatės?“ Žinoma, latviškai. Tiesiog taip išėjo, kad rusų kalbą dar vaikystėje išmokau kieme žaisdama su vaikais. Vienodai mėgstu žiūrėti ir latviškus, ir rusiškus televizijos kanalus. O Luizą specialiai leidau į rusišką darželį. Juk mes dažnai važiuojame pas Ivarą į Maskvą, kur jis daug dirba. Ką gi Luiza ten veiktų nė žodžio nesuprasdama?“ Mano pamąstymus, gal šeima planuoja išvažiuoti iš Latvijos, Laura nutraukia konkrečiai ir aiškiai: „Ne, mes latviai. Ivaras – latvių aktorius. Čia turi būti jo namai.“
Vis dėlto iš Latvijos teatro ir kino režisierių pasiūlymų aktorius sulaukia itin retai. Jau kuris laikas jokių rimtų kvietimų negirdėti ir iš atgimusio Rusijos kino fabriko. „Taip, dėl to man labai apmaudu. Norėtųsi vaidinti didžiajame kine“, – neslepia pastaruoju metu daugiausia serialuose besifilmuojantis aktorius. Jį galėsime išvysti ir LNK pradėtame rodyti seriale „Miesto romansas“.
Jums patinka filmuotis serialuose?
Žinoma, ne visuose. Tai labiau darbas nei kūrybos malonumas. Tiesiog dabar toks laikas, kai serialai populiarūs. Per metus suvaidinu trijuose, keturiuose. Juos vieną po kito kuria rusai ir ukrainiečiai. Latviai taip pat šį tą bando, bet jų projektais dar nesusiviliojau. Be to, Maskvoje ir Kijeve vaidinu dar ir keliuose teatro spektakliuose.
Kalbama, kad jūsų užrašų knygelė darbų pripildyta keli mėnesiai į priekį. Šiandien jūs duodate mums interviu Rygoje, rytoj filmuositės Maskvoje, o poryt jau galbūt susitiktume Kijeve ar Kazachstane... Kuo užimta jūsų galva šią akimirką?
Galvoju, kaip po šio interviu dar reikės dalyvauti mūsų latviškame šokių projekte „Šok su žvaigžde!“ Esu pakviestas šį vakarą būti vertinimo komisijos nariu.
Teko girdėti, kad vengiate viešumos, retokai duodate interviu, o ir tie – tik apie darbą. Prisipažinsiu, kiek keista matyti jus dabar su visa šeima.
Viena vertus, išsirengėme visi į tą vakarinį projektą, dukrai didžiausias džiaugsmas ir malonumas savo mėgstamus šokėjus pamatyti iš arti. Be to, retai būnu namuose, todėl kai pasitaiko tokių dienų, stengiamės pabūti kartu.
Kur tokiomis retomis akimirkomis mėgstate išeiti?
Tiesą sakant, man labiausiai patinka sėdėti namie, prie ko nors krapštytis. Maždaug keturiasdešimt minučių kelio nuo Rygos centro turime dar ne iki galo pabaigtą tvarkyti namą, todėl, ką galiu, darau pats. Mėgstu meistrauti. Mieste irgi turime butuką, bet retai ten būname, labiau patinka gyventi gamtoje.
Trys svarbiausios gyvenimo moterys
Netoliese įsitaisiusi aktoriaus mylimoji su dukrele duoti interviu nebuvo nusiteikusi, tačiau išgirdusi vyro žodžius, jog viešumas ir populiarumas labai trukdo gyventi, suskubo pritarti: „Tai trukdo ne tiek Ivaro, kiek mūsų su Luiza gyvenimui. Įsivaizduokite, dukra buvo vos gimusi, kai geltonoji spauda ir paparacai pradėjo skambinti ir reikalauti, kad visa šeima nusifotografuotume. Net pagrasino: jei gražiuoju neleisiu, vis tiek medžios mane visur. Kartą, kai Luizai buvo devyni mėnesiai, taip ir nutiko: mane pastebėjo su vežimėliu gatvėje, nufotografavo iš po krūmo, slaptai... Po tokių nuotraukų ir grasinimų su žurnalistais visai nebesinori bendrauti.“
Spauda iš tiesų apie aktorių žarsto ne vien komplimentus. Jam nuolat primenamos jaunystės nuodėmės, visos santuokos, vaikai, būtos ir nebūtos istorijos. Na, turbūt nebūna dūmų be ugnies, juk ne tik kūrybinė, bet ir asmeninė aktoriaus biografija – be galo turtinga. Laura – trečia moteris, pagimdžiusi Ivaro kūdikį (bent jau taip skelbiama oficialiai).
Nuo studijų laikų sekso simboliu pradėtas vadinti I. Kalninis pirmą kartą vedė dvidešimt trejų. Su pirmąja žmona Ilga pragyveno dvidešimt metų ir užaugino dvi dukras. Aštuntajame dešimtmetyje, byrant imperijoms, žlugo ir Sovietų Sąjungos kino pramonė. Vaidinti aktorius buvo kviečiamas vis rečiau. Tada, kaip ir dauguma tėvynainių, jis aktyviai domėjosi politika, net tapo Latvijos seimo deputatu. Tais pačiais metais pokyčiai neaplenkė ir asmeninio aktoriaus gyvenimo: iširo ilgametė santuoka. Vėliau jis prisipažino: „Supratome, kad mūsų jausmai atšalo.“ Pora išsiskyrė tyliai – be scenų ir priekaištų.
Antrąja aktoriaus žmona tapo gražuolė lietuvių aktorė Aurelija Anužytė. Mergina buvo ne tik dvidešimt ketveriais metais jaunesnė už mylimąjį – ji buvo vyriausios jo dukters amžiaus. Su lietuve latvių aktorius susipažino 1992-aisiais kino juostos „De Granšanų šeimos paslaptys“ filmavimo aikštelėje. Partneriai turėjo suvaidinti aistrą, bet vis nesisekė ir bendravimo laikas vis ilgėjo. Galiausiai pasibaigus filmavimui aktoriai suprato, jog skirtis nebenori. Dar po kelerių metų porai gimė sūnus Mikis. Beje, tais metais I. Kalninį neretai galima buvo išvysti Druskininkuose. Mat netoli kurorto gyveno Aurelijos tėvai. Čia, Ratnyčios bažnyčioje, 1993 metais įvyko Aurelijos ir Ivaro sutuoktuvės. Aktorius net sutiko atsisakyti liuteronų tikėjimo ir tapti kataliku, mat būsimai žmonai susituokti bažnyčioje buvo labai svarbu. Deja, net kunigo sutvirtinta santuoka tetruko septynerius metus. Būta kalbų, kad Aurelija daugiau nebegalėjo taikstytis su nesibaigiančiais vyro romanais ir vakarėliais.
Jeigu myli, pasitiki
2000-aisiais prasidėjo moterų numylėtinio romanas su teisininke Laura Magazniece, už jį dvigubai jaunesne. Savo santykių pora neviešino ir neįteisino net tuomet, kai gimė dukra Luiza Darta. Šįkart gerokai atviresnė nei mylimasis buvo Laura: „Jokios romantiškos mūsų pažinties istorijos nepapasakosiu. Susitikome labai paprastai, draugų kompanijoje. Beje, Ivaras nebuvo mėgstamiausias mano aktorius, žinojau vos kelis jo filmus. Apskritai tarp mano draugų nuolat būdavo daug aktorių, menininkų, dainininkų, todėl pažintis ir pirmieji pokalbiai su Ivaru man nepasirodė ypatingi, neįtikėtini. Tik paskui susidomėjau ir kūrybine jo biografija, ir juo pačiu.“
Kodėl su Ivaru nesituokiate?
Man tai neatrodo svarbu, niekada netroškau vilkėti baltos suknelės. Gal aš netradicinė moteris... O Ivaro gyvenime santuokų ir taip jau buvo. Laimingo gyvenimo tai vis tiek negarantuoja. Galbūt neteku, nes bijau prarasti laisvę. Aš gana savarankiška, nors šiuo metu ir nedirbu. Esu dėkinga Ivarui už tokias gyvenimo sąlygas. Greitai baigsiu magistrantūrą, galbūt tada grįšiu į darbus. Ko gero, esu nešiuolaikinė moteris, nes karjera man visai nerūpi. Daug svarbiau atrodo rūpintis namais ir visą dėmesį skirti šeimai. Grįžęs namo Ivaras turi jaustis gerai, turi ilsėtis. Namus ir šeimą jis tikrai labai vertina. Ir skirtingai nei dauguma vyrų, supranta, kad auginti vaiką ir rūpintis namais – taip pat varginantis darbas. Mūsų poreikiai puikiai sutampa: jis nori turėti jaukius namus, o aš – rūpintis šeima.
Koks Ivaras namuose?
Ten jis mielai imasi visokiausių darbų: ir daržą man sukasa, ir gaminti moka, ir vaiką užmigdyti sugeba. Ivarui viskas sekasi. O vakarais pas mus vyksta koncertai, namuose sukaupta galybė muzikos instrumentų, juos pasiėmę Ivaras su Luiza šoka ir dainuoja.
Dažniausiai jums užduodamas klausimas, ko gero, apie didžiulį amžiaus skirtumą. Juk jūs dvigubai jaunesnė už Ivarą, net jaunesnė už pirmąsias jo dukras!
Taip, apie mūsų amžiaus skirtumą girdžiu labai dažnai ir nemėgstu atsakinėti į tokius klausimus, nes jaučiuosi tarsi teisinčiausi, įrodinėčiau, kad su gerokai vyresniu vyru nesijaučiu blogai. Niekam nieko nenoriu įrodinėti! Aš iš tiesų į mūsų amžiaus skirtumą nekreipiu jokio dėmesio. Ivaras širdyje labai jaunas ir energijos jame gal net daugiau nei manyje.
Spėju, kad jums turėtų būti gana nemalonu, kai vyrui nuolat primena buvusias santuokas, skyrybas, romanus...
Atvirai? Taip, nemalonu. Bet aš juo tikiu ir viską suprantu. Man tik nesmagu, kad giminaičiams ir draugams nuolat turiu aiškinti, jog jo darbas toks – vaidinti tai, ko reikia filmui: meilužius, gražuolius... O dėl intrigų, apkalbų nesuku sau galvos. Jeigu myli, pasitiki.
Svajonių vyro etiketė
Ivaras gimė daugiavaikėje šeimoje. Tėvas dirbo automobilių mechaniku, mama buvo namų šeimininkė. Tėvai, aišku, norėjo, kad sūnus pasirinktų rimtą ir patikimą profesiją, todėl nuo mažens jį mokė įvairiausių darbų. Keturiolikos Ivaras ir mokėsi, ir dirbo, perprato šaltkalvio meistriškumą ir skaičiavimo technikos remonto paslaptis. Galbūt Ivaras būtų tapęs neprastu meistru, jeigu šalia jo vaikystės namų nebūtų stovėjęs ir visą laiką užsukti viliodavęs kino teatras. „Jeigu nebūčiau tapęs aktoriumi, net nežinau, kuo dabar būčiau. Sodininku gal... Turbūt net negalvojau apie tai, nes galimybės nugyventi dar vieną gyvenimą juk vis tiek neturėsiu. Duok Dieve, šitą gražiai pabaigti ir dar ilgai būti tuo, kuo esu“, – filosofiškai nusiteikęs aktorius.
Tuo pat metu kaip kinas į Ivaro gyvenimą atėjo ir muzika. Jaunystėje jis grojo keliose roko grupėse, turėjo ilgus plaukus ir mūvėjo „kliošines“ kelnes. Neprasto gitaristo ir dainininko talentas Ivarui dar ne kartą vėliau pravertė. Pavyzdžiui, tuomet, kai turėdamas net po kelias dešimtis spektaklių per mėnesį Rygos dramos teatre su šeima vis tiek sunkiai vertėsi. Teko į rankas vėl imti gitarą. „Su keliais kolegomis aktoriais subūrėme nedidelį kolektyvą ir su koncertais apvažiavome turbūt visus Sąjungos klubus ir kolūkius. Koncertuodavome visur: aikštėse, gamyklose, gūdžiausių kaimų kultūros namuose, net šiltnamiuose... – su šypsena senus laikus prisimena aktorius. – Dabar, kai pagalvoju, chuliganiškas tas mūsų ansamblis buvo: nereikėjo mums nei sudėtingos aparatūros, nei gražių salių, dainuoti galėjome bet kur ir bet kada.“ Tada jaunas teatro aktorius net neįsivaizdavo, kokia ateitis jo laukia. 1978 metais ekranus išvydo kino filmas „Teatras“, kuriame Ivaras atliko pirmąjį savo, gražuolio meilužio, vaidmenį. Galima sakyti, jis nulėmė visą tolesnį aktoriaus likimą. Režisieriai ilgai Ivarą matė tik kaip idealų herojų meilužį. Norėdamas nuveikti ką nors reikšmingesnio, aktorius nemetė ir darbo teatre. Gana greitai talentingasis latvis tapo nepaprastai populiarus, ypač tarp moterų. Velniškas žavesys, neabejotinas talentas, tas švelnus latviškas akcentas... Gerbėjas tai vedė iš proto, o Ivarui ilgam priklijavo svajonių vyro etiketę.
Ir dabar išgirdęs komplimentų bei klausimų, kaip reaguoja vis dar pavadintas sekso simboliu, aktorius tik nusišypso ta pačia užburiančia šypsena ir žvilgsniu.
Jums vis dar siūlo meilužių vaidmenis?
Kiekvienas amžius dovanoja savo temas. Jaunus įsimylėjėlius vaidinau būdamas jaunas, o su amžiumi filmuose dažniau tampu šeimos galva. Pagal Shakespeare chronologija būtų tokia: Romeo, paskui Hamletas, dar vėliau – Otelas, galiausia – Prosperas ir Karalius Lyras. Kiekviename amžiuje – savos galimybės.
Vienai draugei pasigyriau, kad rašysiu apie jus straipsnį. Ji pareiškė mananti, kad esate iš tų vyrų, kurie jaunystėje būna tiesiog gražūs, o su amžiumi tampa dar ir įdomūs. Priimtumėte tai kaip komplimentą?
Ko gero, taip (šypsosi). Juk vynas ar konjakas taip pat kuo senesnis, tuo įdomesnis. Norėtųsi, kad tai būtų tiesa...
Turiu tai, kas būtina
Kol paklaustas, kiek laiko dabar būna Rygoje, aktorius galvoja, šalia sėdinti Laura atsako labai konkrečiai – vos trečdalį dienų per metus. Du trečdaliai – tai darbas užsienyje. Pasirodo, moteris namie kasdien spalvina kalendorių: jeigu vyras čia – raudonai, jeigu išvykęs – juodai. Vėliau tereikia suskaičiuoti. „Kai matau, kad tų juodų dienų jau gerokai daugiau, griežtai pareiškiu: „Gana. Laikas namo.“ Ir Ivaras klauso“, – nesuprasi, rimtai ar juokais, pareiškia Laura. Šalia sėdintis aktorius tik pritariamai linkčioja: „Žinoma...“ „Moteris turi būti protinga, – paaiškina aktoriaus mylimoji. – Nereikia šaukti, rėkti, reikalauti. Ašaros čia nepadės. Tiesiog tyliai pasistengi pakreipti kalbą taip, lyg tai būtų jo idėja, įtikini, kad turbūt labai pavargo, pasiilgo mūsų...“
Ką darote, kai Laura pareiškia, jog jau per ilgai užsibuvote toli nuo namų?
Nulipu nuo scenos ir iškart važiuoju namo (juokiasi). Jeigu rimtai, aišku, stengiuosi, kad bent jau per mūsų šeimos šventes būtume visi kartu. Vasarą trise paatostogaujame. Žiemą mėgstu pats iš savęs pavogti kelias dienas ir išskristi kur nors pailsėti, su draugais pasilinksminti. Va, su žmona neseniai buvome Kanaruose.
Mėgstate keliauti?
Turistauju ne ypač dažnai. Mano profesija verčia daug keliauti, todėl didžiausia laimė per atostogas tiesiog pabūti namuose. Bet kadangi mano artimieji nori išvykų, surengiu jiems malonių kelionių. Beje, dažniausiai apsieiname be kelionių agentūrų ir masinių ekskursijų, geriau apsistojame pas mano draugus.
Nejaugi kaip tikra žvaigždė nepasigirsite nuosavomis vilomis Ispanijoje ar Venesueloje, naujausių modelių automobiliais...
Kad žinočiau, kas esu, man visai nebūtina važinėti brangiausia mašina. Automobilis – tiesiog transporto priemonė, svarbu, kad ji būtų tvarkinga ir patogi. Įsigyti stengiuosi tik tai, ko man reikia. O vilos Kanaruose ar dar kur nors man visai nereikia. Kada gi ten gyvenčiau? Nieko gero, kai žmogus apauga nereikalingu ir nenaudojamu nekilnojamuoju turtu. Juk viskuo reikia rūpintis. Turiu draugų, kurie, kol pigu, prisipirko namų Ispanijoje, Bulgarijoje ar Juodkalnijoje. Bet namai mėgsta, kai juose gyvenama, kai po juos vaikšto žmonės. Man užtenka turėti vienus namus, o atostogų skraidyti vis į naują šalį.
Galite pasakyti, kad jūsų gyvenimas neprastai susiklostė? Kad turite viską, ko norite?
Neturiu kuo labai girtis, bet ir likimo dėl ko nors kaltinti negaliu. Turiu tai, kas būtina. O visko turėti juk neįmanoma. Ko man trūksta? Įdomios kūrybos. Nes tai, kas priklauso nuo manęs, pats padarysiu.
Jaučiatės pagaliau suradęs laimę su Laura?
Laimė – Ugningoji Paukštė, tarsi iš rusiškos pasakos. Ją reikia pagauti už uodegos. Bet Paukštė juk – ugninė, todėl ilgai išlaikyti rankose sunku – nudegins... Laimė – permaininga, nuolat besikeičianti.
Vadinasi, ankstesnį savo gyvenimą – žmonas, vaikus, mylimąsias – vadinate laime, kurios nesugebėjote išlaikyti rankose?
Atvirkščiai. Visos mano meilės istorijos buvo pribloškiančios. Jas malonu prisiminti.
Jūs nemažai nugyvenote, daug matėte. Paaiškinkite, kodėl jausmai vieną dieną baigiasi?
Bendrą gyvenimą labai gadina neištikimybė, pinigai, pavydas... Kartais net kūrybinis pavydas... Po kurio laiko nusiimi rožinius akinius ir pamatai, kad, be susižavėjimo ir sekso, nieko daugiau nėra. Suvoki, kad esi ne su ta ar jai esi ne tas. Turbūt, kad jausmai neišblėstų, labai svarbu mokėti atleisti, mylėti, puoselėti tą žmogų ir padėti jam visur ir visada. Pagal krikščioniškas dogmas teisinga būtų pasirinkti žmogų vieną kartą ir visiems laikams, net mirti su juo tą pačią dieną. Deja, manau, gyvenime taip nebūna. Net Katalikų bažnyčia ar pats popiežius nepajėgus žmonių sujungti amžiams.
Ko nors gyvenime gailitės: praleisto vaidmens, o gal sutiktos moters, kuri netapo jūsų žmona?
Ne, nes jeigu to neturiu, vadinasi, buvo ne mano. Aš paleidžiu visus ir viską, kas nenori būti šalia manęs.
Pagalvojate apie laiką, kai nebevaidinsite?
Rasiu, ką veikti. Galėsiu Jūrmalos pliaže ledais prekiauti (juokiasi).
