Publikos skoniui nepataikaujanti dainininkė Jurga Šeduikytė įrodė, kad gali būti drąsi, kai viešai atsisakė garbingo apdovanojimo iš miesto valdžios rankų. Nesvarbu, kad tikriausiai tą akimirką jai buvo ir labai baisu. Tačiau 27-erių menininkė džiaugiasi sugebėjusi ir tąkart neišduoti savęs.
Iš įvairių tavo interviu susidariau įspūdį, jog esi labai rimta, viską giliai vertinanti, apsvarstanti mergina. O ar kada nors pasielgi neatsakingai ir neapgalvotai?
Gana dažnai. Mano viduje sėdi koks šimtas jurgų, kurios viena kitą keičia priklausomai nuo situacijos, aplink esančių žmonių. Pavyzdžiui, visiškai negalvodama perku įvairius daiktus namams, tempiu visokias smulkmenas, kad tik būtų jauku. O kai jos nebetelpa, kam nors išdaliju.
Ar dažnai gyvenime pasikliauni nuojauta?
Ji jau kelerius metus iš eilės manęs neapgauna, tad nieko kito nebelieka. Aišku, šimtu procentų negaliu pasitikėti. Bet tam ir duotas protas, kad ją patikrintum.
Kada supratai, kad gali dainuoti solo?
Yra tokia Rebekah Del Rio daina iš „Malholando kelio“ – „Llorando“. Pasakiau sau: kai sugebėsiu gyvai ją atlikti be jokio pritarimo, vadinasi, galėsiu dainuoti. Tai kūrinys, kurį reikia išjausti, – nepakanka pataikyti į natą. Iš tikrųjų savas dainas atskleisti žymiai lengviau nei kitų sukurtas. Gali net juokingai atrodyti perteikdamas visai kitą emociją nei ten įdėta.
Ar užtenka noro, drąsos, tikėjimo tuo, ką darai, ir gali dainuoti? Gal kitas nuoširdžiai tiki savimi, ne mažiau nuoširdžiai „pjauna“ pro šalį ir yra tikras, kad jo pašaukimas – scena?
Aišku, kritika nepakenktų. Nors būna tokių, kurie į ją nereaguoja. Kaip tik užsispiria – „vis tiek dainuosiu“. Tačiau mano mokytojas Zenonas Knyžnikovas sako, kad žmonių be muzikinės klausos nėra, ją galima išlavinti. Tad galbūt tereikia pasimokyti.
Suprantu, jog patikėjai galinti parašyti pasaką vaikams. Bet kaip suvokei, kad sugebėsi ją ir iliustruoti pati?
Ne aš patikėjau – leidėjai. Matyt, buvau labai priekabi kitų dailininkų piešiniams. Taigi pasiūlė pamėginti pačiai. Esu dėkinga knygelės dailininkei maketuotojai, kuri sudirbo mano pirmus darbus. Tad teko perdaryti ir jie patobulėjo.
Pirmosios tavo kompaktinės plokštelės pelnė pripažinimą, o tu – daug apdovanojimų. Ar nebijai sulaukti laiko, kai publika tavęs nebesupras?
Jeigu taip atsitiktų, turėčiau užsiimti kuo nors kitu. Tai visiškai normalu. Nuo publikos daug kas priklauso. Kai kuriems atsiskyrėliams jos nereikia: jie kuria muziką, prieštaraujančią normoms ir skoniams. Bet man dialogas su klausytojais labai svarbus. Jeigu jo nevyksta, tada verčiau knygas rašyti.
Ar dar žadi grįžti į žurnalistiką?
Manau, taip. Bet tik į tokį projektą, kurio neišmėginus būtų liūdna gyventi. Kuris kažką duotų kitiems, o man pačiai – daugiau patirties ir praktikos.
Kaip jautiesi atsidūrusi kitoje barikadų pusėje – ne pati imdama, o dalydama interviu?
Kadangi šiuos dalykus studijavau, suprantu tam tikras taisykles. Bet kartais kritiškai įvertinu klausimus, pasigendu kalbos kultūros ar tiesiog susidomėjimo pašnekovu. Mėgstu bendrauti su profesionalais, kuriems įdomi kito nuomonė. Juk žurnalistų darbas – mokėti išklausyti ir prakalbinti. O tai kartais labai sudėtinga.
Iš įvairių tavo interviu susidariau įspūdį, jog esi labai rimta, viską giliai vertinanti, apsvarstanti mergina. O ar kada nors pasielgi neatsakingai ir neapgalvotai?
Gana dažnai. Mano viduje sėdi koks šimtas jurgų, kurios viena kitą keičia priklausomai nuo situacijos, aplink esančių žmonių. Pavyzdžiui, visiškai negalvodama perku įvairius daiktus namams, tempiu visokias smulkmenas, kad tik būtų jauku. O kai jos nebetelpa, kam nors išdaliju.
Ar dažnai gyvenime pasikliauni nuojauta?
Ji jau kelerius metus iš eilės manęs neapgauna, tad nieko kito nebelieka. Aišku, šimtu procentų negaliu pasitikėti. Bet tam ir duotas protas, kad ją patikrintum.
Kada supratai, kad gali dainuoti solo?
Yra tokia Rebekah Del Rio daina iš „Malholando kelio“ – „Llorando“. Pasakiau sau: kai sugebėsiu gyvai ją atlikti be jokio pritarimo, vadinasi, galėsiu dainuoti. Tai kūrinys, kurį reikia išjausti, – nepakanka pataikyti į natą. Iš tikrųjų savas dainas atskleisti žymiai lengviau nei kitų sukurtas. Gali net juokingai atrodyti perteikdamas visai kitą emociją nei ten įdėta.
Ar užtenka noro, drąsos, tikėjimo tuo, ką darai, ir gali dainuoti? Gal kitas nuoširdžiai tiki savimi, ne mažiau nuoširdžiai „pjauna“ pro šalį ir yra tikras, kad jo pašaukimas – scena?
Aišku, kritika nepakenktų. Nors būna tokių, kurie į ją nereaguoja. Kaip tik užsispiria – „vis tiek dainuosiu“. Tačiau mano mokytojas Zenonas Knyžnikovas sako, kad žmonių be muzikinės klausos nėra, ją galima išlavinti. Tad galbūt tereikia pasimokyti.
Suprantu, jog patikėjai galinti parašyti pasaką vaikams. Bet kaip suvokei, kad sugebėsi ją ir iliustruoti pati?
Ne aš patikėjau – leidėjai. Matyt, buvau labai priekabi kitų dailininkų piešiniams. Taigi pasiūlė pamėginti pačiai. Esu dėkinga knygelės dailininkei maketuotojai, kuri sudirbo mano pirmus darbus. Tad teko perdaryti ir jie patobulėjo.
Pirmosios tavo kompaktinės plokštelės pelnė pripažinimą, o tu – daug apdovanojimų. Ar nebijai sulaukti laiko, kai publika tavęs nebesupras?
Jeigu taip atsitiktų, turėčiau užsiimti kuo nors kitu. Tai visiškai normalu. Nuo publikos daug kas priklauso. Kai kuriems atsiskyrėliams jos nereikia: jie kuria muziką, prieštaraujančią normoms ir skoniams. Bet man dialogas su klausytojais labai svarbus. Jeigu jo nevyksta, tada verčiau knygas rašyti.
Ar dar žadi grįžti į žurnalistiką?
Manau, taip. Bet tik į tokį projektą, kurio neišmėginus būtų liūdna gyventi. Kuris kažką duotų kitiems, o man pačiai – daugiau patirties ir praktikos.
Kaip jautiesi atsidūrusi kitoje barikadų pusėje – ne pati imdama, o dalydama interviu?
Kadangi šiuos dalykus studijavau, suprantu tam tikras taisykles. Bet kartais kritiškai įvertinu klausimus, pasigendu kalbos kultūros ar tiesiog susidomėjimo pašnekovu. Mėgstu bendrauti su profesionalais, kuriems įdomi kito nuomonė. Juk žurnalistų darbas – mokėti išklausyti ir prakalbinti. O tai kartais labai sudėtinga.
