Televizijos ir šeimos rūpesčiais gyvenantis Kristupas Krivickas su žmona Jurgita dažnai juokauja, kad būtų gerai aplenkti ją vaikų auklėjimo srityje. Tiesa, pritilus skardžiam jųdviejų juokui, dukrelės lieka Jurgitos globoje, o Kristupas suka į televizijos virtuvę.
Kokie buvo pirmieji jūsų profesiniai žingsniai?
LTV eteryje buvo tokia kultinė televizijos laida „Gimnazistai“. Ten ir užuodžiau pirmuosius televizijos virtuvės kvapus. Susirinkdavo jaunimas pabūti, o aš žvalgiausi.
Kiek metų jau esate televizijoje?
Penkiolika. Iš pradžių „Lietuvos ryto televizijos“ laidoje „Prieštarauk“ dirbau jaunesniuoju žurnalisto asistentu. Vėliau įstojau į Žurnalistikos institutą. Paskui išvažiavau pusei metų į Indiją mokytis tarptautinės informacijos valdymo ir supratimo. Vėl grįžau į „Lietuvos ryto televiziją“, tapau kriminalinio projekto vedėju ir vadovu. Man tada buvo dvidešimt metų. Truputį vėliau LNK televizijos vadovams pasiūliau geros kokybės kriminalines laidas „Visiškai slaptai“, „Pavojinga zona“, o tada žengiau žingsnį į prodiusavimo sritį. Dabar dar vienas pasikeitimas − įkūriau savo bendrovę.
O ką veikia televizijos prodiuseris?
Prodiuseris yra tas žmogus, kuris organizuoja bet kokio žanro laidos darbą. Jam reikia sugalvoti ir pačią laidos idėją, ja sudominti televizijos vadovus, susitarti su formato platintoju, rūpintis finansiniais reikalais, techniniu ir kūrybiniu kolektyvu, laidos populiarinimu...
Bet jau senokai nematome jūsų televizorių ekranuose...
Dabar aš už kadro, bet anksčiau ar vėliau, matyt, vėl sugrįšiu. Kad ir kiek besižvalgyčiau, televizijos vedėjo lengvo kriminalinio atspalvio laidai kol kas nematau. Gal pats būsiu ne tik laidos prodiuseris, bet ir vedėjas.
Vis dėlto smagus reikalas ta televizija?
Televizijoje reikia dirbti gerai ir patikimai, o ne avantiūriškai. Ten reikia stabilumo ir garantijų. Niekas nenori, kad televizijos vedėjas po kelių mėnesių būtų sulaikytas, pavyzdžiui, su narkotikais. Televizijos žmonės panašiai kaip Amerikos armijos pilotai turi būti patikimi, kad nesumanytų po tiltu praskristi alaus prisigėrę.
Galėtumėte vadinti save televizijos senbuviu?
Televizijoje patyriau ir šilto, ir šalto. Jau galėčiau įsirašyti į neliečiamųjų gretas. Kai viskas išrodyta ir pasakyta, kai nei dėmesys, nei kritika neišmuš pagrindo iš po kojų, neturės įtakos būsimiems darbams, tampi neliečiamas kaip Edita Mildažytė, Henrikas Vaitiekūnas ir kiti.
Jūsų žmona Jurgita išgarsėjo po televizijos realybės šou „Baras“. Kodėl saugojote ją nuo populiarumo?
Aš jau turėjau televizinės patirties, todėl padėjau jai „pasveikti“ po realybės šou „Baras“ škvalo. Jaunam žmogui, kurį staiga užgriūva didžiulis aplinkinių dėmesys, būna labai labai sunku.
Vadinasi, žiūrovai jūsų žmonos televizijos eteryje daugiau neišvys?
Gerai apsvarsčius visas galimybes, galbūt Jurgita dabar galėtų pasirodyti televizijos eteryje.
Kristupas Krivickas. Koks jis?
Aš esu koks tik norite, bet nesu dviveidis. Ir po penkerių metų nesužinosite, kad lankiau svingerių ar gėjų klubą, ėmiau kyšius, vogiau ar pan. Dvigubo gyvenimo negyvenu, todėl ir žiniasklaidą į namus galiu įsileisti.
Kokių savybių įgijote dirbdamas televizijoje?
Aštrumą, greitą mąstymą, kūrybiškumą, žmogiškumą, komunikabilumą. Galiu apšaukti darbuotoją, neatlikusį užduoties laiku, ir jis žino, jog tai padariau ne todėl, kad jis man nepatinka. Visų pirma siekiu rezultato televizijai ir žiūrovui, paskui ir mūsų kolektyvui. Tokiam darbui reikia tvirto charakterio, nes nuolat tenka įveikti stresą ir įtampą. Nesakau, kad viso to nejaučiu, bet mokėti atsipalaiduoti taip pat labai svarbu.
Būna, kai suabejojate savimi, savo veikla, gal net visu tuo, kas aplink jus? Kas gelbsti netikrumo akimirkomis?
Net jei mano darbai baigtųsi, žinau, kad turiu dvi dukrytes ir žmoną. Galiu viską parduoti, jas pasiimti ir išvažiuoti. Turiu bazę, ant kurios galiu bet kur ir bet ką statyti. Žinojimas, kad turi svarbiausius dalykus, atpalaiduoja ir suteikia jėgų veikti drąsiau, ambicingiau, rimtai apgalvojant ir nerizikuojant šeimos gerove.
Ir vis dėlto pasitaiko situacijų, kai planai pasisuka neplanuota linkme. Kas tada?
Nusišypsau iki ausų. Tai – varomoji jėga. Viskas, kas įvyksta, tik į gera.
Panašu, kad tikėjimo iš jūsų niekas neatims?
Aš – lyg kareivis, įstojęs į armiją prieš penkiolika metų ir perėjęs televizijos Afganistaną, Vietnamą, Iraką ir Kosovą. Todėl manau, kad mano kvalifikacija ir amžius gali garantuoti man sėkmę.
Negąsdina konkurencinė kova?
Galiu kiekvienam pažiūrėti į akis, nes nesu nieko apšmeižęs ar apvogęs. Konkurentai man kaip draugai, partneriai. Man labai svarbi kolektyvo nuomonė, šeimos palaikymas. Lietuvos televizijų versle jaučiuosi gana saugiai ir drąsiai. Jei būčiau ėmęsis kito verslo, būtų reikėję siekti didelių aukštumų, tačiau televizijos versle nėra milijardų ir milijonų. Čia kiti kriterijai.
Koks yra didžiausias jūsų siekis?
Norėčiau būti didesnis specialistas tėvystės klausimais. Dabar kritikuoti žmoną dėl dukrų auklėjimo turiu mažai patirties, Jurgita mane gerokai lenkia.
Ar daug laiko praleidžiate su šeima?
Labai daug. Mano darbo valandos neribotos, neskaičiuojamos. Tik pats sprendžiu, per kiek laiko savo darbus susitvarkyti. Per valandą galiu padaryti daugiau negu kitas per tris savaites. Nesu tas, kuris numeta viską ant žmonos pečių: aš ir vaikams sauskelnes keičiu, ir valgį gaminu, ir namus tvarkau.
Panašu, kad esate savo gyvenimo kalvis...
Taip. Dažnai žmonės vieną ar kitą dalyką įsivaizduoja kaip kažkokį nepakeliamai sunkų akmenį, kol pamato, kad jis butaforinis. Nedrįsta jo paliesti, nes mano, jog nepakels, o vėliau pasirodo, kad jį paspirti tereikėjo...
Gal yra asmenybių, kuriomis žavitės ir norėtumėte geriau pažinti?
Aplink mane daugybė tokių žmonių: arba savo sričių lyderiai, arba kūrybos, dvasios vadovai. Mano darbo specifika nulėmė tai, kad turėjau galimybę sutikti dešimtis profesionalų ir šimtus, tūkstančius paprastų žmonių.
Galėtumėte supažindinti su savo autoritetais?
Daugybė žmonių darė ir darys man įtaką.
Kokie buvo pirmieji jūsų profesiniai žingsniai?
LTV eteryje buvo tokia kultinė televizijos laida „Gimnazistai“. Ten ir užuodžiau pirmuosius televizijos virtuvės kvapus. Susirinkdavo jaunimas pabūti, o aš žvalgiausi.
Kiek metų jau esate televizijoje?
Penkiolika. Iš pradžių „Lietuvos ryto televizijos“ laidoje „Prieštarauk“ dirbau jaunesniuoju žurnalisto asistentu. Vėliau įstojau į Žurnalistikos institutą. Paskui išvažiavau pusei metų į Indiją mokytis tarptautinės informacijos valdymo ir supratimo. Vėl grįžau į „Lietuvos ryto televiziją“, tapau kriminalinio projekto vedėju ir vadovu. Man tada buvo dvidešimt metų. Truputį vėliau LNK televizijos vadovams pasiūliau geros kokybės kriminalines laidas „Visiškai slaptai“, „Pavojinga zona“, o tada žengiau žingsnį į prodiusavimo sritį. Dabar dar vienas pasikeitimas − įkūriau savo bendrovę.
O ką veikia televizijos prodiuseris?
Prodiuseris yra tas žmogus, kuris organizuoja bet kokio žanro laidos darbą. Jam reikia sugalvoti ir pačią laidos idėją, ja sudominti televizijos vadovus, susitarti su formato platintoju, rūpintis finansiniais reikalais, techniniu ir kūrybiniu kolektyvu, laidos populiarinimu...
Bet jau senokai nematome jūsų televizorių ekranuose...
Dabar aš už kadro, bet anksčiau ar vėliau, matyt, vėl sugrįšiu. Kad ir kiek besižvalgyčiau, televizijos vedėjo lengvo kriminalinio atspalvio laidai kol kas nematau. Gal pats būsiu ne tik laidos prodiuseris, bet ir vedėjas.
Vis dėlto smagus reikalas ta televizija?
Televizijoje reikia dirbti gerai ir patikimai, o ne avantiūriškai. Ten reikia stabilumo ir garantijų. Niekas nenori, kad televizijos vedėjas po kelių mėnesių būtų sulaikytas, pavyzdžiui, su narkotikais. Televizijos žmonės panašiai kaip Amerikos armijos pilotai turi būti patikimi, kad nesumanytų po tiltu praskristi alaus prisigėrę.
Galėtumėte vadinti save televizijos senbuviu?
Televizijoje patyriau ir šilto, ir šalto. Jau galėčiau įsirašyti į neliečiamųjų gretas. Kai viskas išrodyta ir pasakyta, kai nei dėmesys, nei kritika neišmuš pagrindo iš po kojų, neturės įtakos būsimiems darbams, tampi neliečiamas kaip Edita Mildažytė, Henrikas Vaitiekūnas ir kiti.
Jūsų žmona Jurgita išgarsėjo po televizijos realybės šou „Baras“. Kodėl saugojote ją nuo populiarumo?
Aš jau turėjau televizinės patirties, todėl padėjau jai „pasveikti“ po realybės šou „Baras“ škvalo. Jaunam žmogui, kurį staiga užgriūva didžiulis aplinkinių dėmesys, būna labai labai sunku.
Vadinasi, žiūrovai jūsų žmonos televizijos eteryje daugiau neišvys?
Gerai apsvarsčius visas galimybes, galbūt Jurgita dabar galėtų pasirodyti televizijos eteryje.
Kristupas Krivickas. Koks jis?
Aš esu koks tik norite, bet nesu dviveidis. Ir po penkerių metų nesužinosite, kad lankiau svingerių ar gėjų klubą, ėmiau kyšius, vogiau ar pan. Dvigubo gyvenimo negyvenu, todėl ir žiniasklaidą į namus galiu įsileisti.
Kokių savybių įgijote dirbdamas televizijoje?
Aštrumą, greitą mąstymą, kūrybiškumą, žmogiškumą, komunikabilumą. Galiu apšaukti darbuotoją, neatlikusį užduoties laiku, ir jis žino, jog tai padariau ne todėl, kad jis man nepatinka. Visų pirma siekiu rezultato televizijai ir žiūrovui, paskui ir mūsų kolektyvui. Tokiam darbui reikia tvirto charakterio, nes nuolat tenka įveikti stresą ir įtampą. Nesakau, kad viso to nejaučiu, bet mokėti atsipalaiduoti taip pat labai svarbu.
Būna, kai suabejojate savimi, savo veikla, gal net visu tuo, kas aplink jus? Kas gelbsti netikrumo akimirkomis?
Net jei mano darbai baigtųsi, žinau, kad turiu dvi dukrytes ir žmoną. Galiu viską parduoti, jas pasiimti ir išvažiuoti. Turiu bazę, ant kurios galiu bet kur ir bet ką statyti. Žinojimas, kad turi svarbiausius dalykus, atpalaiduoja ir suteikia jėgų veikti drąsiau, ambicingiau, rimtai apgalvojant ir nerizikuojant šeimos gerove.
Ir vis dėlto pasitaiko situacijų, kai planai pasisuka neplanuota linkme. Kas tada?
Nusišypsau iki ausų. Tai – varomoji jėga. Viskas, kas įvyksta, tik į gera.
Panašu, kad tikėjimo iš jūsų niekas neatims?
Aš – lyg kareivis, įstojęs į armiją prieš penkiolika metų ir perėjęs televizijos Afganistaną, Vietnamą, Iraką ir Kosovą. Todėl manau, kad mano kvalifikacija ir amžius gali garantuoti man sėkmę.
Negąsdina konkurencinė kova?
Galiu kiekvienam pažiūrėti į akis, nes nesu nieko apšmeižęs ar apvogęs. Konkurentai man kaip draugai, partneriai. Man labai svarbi kolektyvo nuomonė, šeimos palaikymas. Lietuvos televizijų versle jaučiuosi gana saugiai ir drąsiai. Jei būčiau ėmęsis kito verslo, būtų reikėję siekti didelių aukštumų, tačiau televizijos versle nėra milijardų ir milijonų. Čia kiti kriterijai.
Koks yra didžiausias jūsų siekis?
Norėčiau būti didesnis specialistas tėvystės klausimais. Dabar kritikuoti žmoną dėl dukrų auklėjimo turiu mažai patirties, Jurgita mane gerokai lenkia.
Ar daug laiko praleidžiate su šeima?
Labai daug. Mano darbo valandos neribotos, neskaičiuojamos. Tik pats sprendžiu, per kiek laiko savo darbus susitvarkyti. Per valandą galiu padaryti daugiau negu kitas per tris savaites. Nesu tas, kuris numeta viską ant žmonos pečių: aš ir vaikams sauskelnes keičiu, ir valgį gaminu, ir namus tvarkau.
Panašu, kad esate savo gyvenimo kalvis...
Taip. Dažnai žmonės vieną ar kitą dalyką įsivaizduoja kaip kažkokį nepakeliamai sunkų akmenį, kol pamato, kad jis butaforinis. Nedrįsta jo paliesti, nes mano, jog nepakels, o vėliau pasirodo, kad jį paspirti tereikėjo...
Gal yra asmenybių, kuriomis žavitės ir norėtumėte geriau pažinti?
Aplink mane daugybė tokių žmonių: arba savo sričių lyderiai, arba kūrybos, dvasios vadovai. Mano darbo specifika nulėmė tai, kad turėjau galimybę sutikti dešimtis profesionalų ir šimtus, tūkstančius paprastų žmonių.
Galėtumėte supažindinti su savo autoritetais?
Daugybė žmonių darė ir darys man įtaką.
