Kur linksta Ramūno Rudoko širdis?

Jei nežinotum, kas toks yra RAMŪNAS RUDOKAS (39), dedu galvą, gerokai išsigąstum sutikęs jį tamsioje tarpuvartėje. Plikai skustas, rudomis akimis, ausyse kabančiais auskarais ir tamsiais drabužiais, jis greičiau primena praprususį provincijos banditą nei intelektualiuose geriausių šalies režisierių spektakliuose vaidinantį aktorių. Gal kaip tik todėl serialuose ir kine jam dažniau tenka blogiukų, o ne gerųjų vyrukų vaidmenys.

Jau įsisuko naujojo serialo „Moterys meluoja geriau" filmavimas. Ar perpratai savo personažą?
Esu „tulpinis", iš Panevėžio. Ką veikiu Vilniuje? Kabinu panas, vaikštau po barus, kažkokia kontrabanda... Pradžioje lyg ir turėjau būti charakterinis personažas, bet dabar, žiūriu, pradedu skysti. Įsimyliu. Rėžiu sparną aplink gražią merginą ir dėl meilės metu visus savo reikalus.

Ar neklystu: jei ant galvos neturi plaukų, esi priverstas vaidinti banditus?
Taigi taip... Emilio Vėlyvio filme „Zero" - labai konkretus personažas, tikras gangsteris.
Dabar - vėl. Gali būti, kad šiais metais turėsiu įdomų darbą su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi. Bijau prisikalbėti... Teatre mano personažai - įvairesni.

Ar pakutena savimeilę, kai garsiausi teatro režisieriai kviečia vaidinti savo spektakliuose, nekreipdami dėmesio, kad dirbi televizijoje? 
Tikrai maniau, Nekrošius mane bus pamiršęs. Ne kartą esu girdėjęs piktų jo žodžių apie aktorius, dirbančius televizijoje arba pernelyg daug besirodančius viešumoje. Nors... Jo komplimentai apie mano kuriamus „Dviračio šou" personažus yra labai svarbūs.

Kuris iš jų pačiam mieliausias?
Buvusio kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo, Jurijaus Smorigino. Ryškias asmenybes lengva parodijuoti.

Nežinai, jie pyksta ant tavęs?
Jurijus Smoriginas rašo žinutes: „Fantastika, Rudokai, nerealu, nuostabu, labai ačiū." Suprantu, niekas pyktis nenori. Žiniasklaida juk - galinga jėga. Nesvarbu, kas esi - smulkus verslininkas, banditas ar pradedi dainuoti, - pasirodyk porą kartų žurnale, žiūrėk, jau be penkių minučių žvaigždė. Dar parodys per televiziją - bus nubrauktos visos tavo nuodėmės. Visuomenė teisins, nes tu - jau žvaigždė.

Gaila, kad „be penkių minučių žvaigždės" nežino, ką tu jau žinai - kad pramogų pasaulis žiaurus...
Ir pilnas karčių nusivylimų...

Kad norisi užsidaryti, pasislėpti nuo visų...
Nesu dar toks pavargęs, kad apie tai galvočiau, kad nebeatsiliepčiau mobiliuoju telefonu. Jei taip atsitiktų, reikėtų iš esmės keisti gyvenimą, profesiją, mauti iš Vilniaus į kokį Rokiškį ir tapti teatro direktoriumi. Turiu aukštąjį išsilavinimą, galėčiau pretenduoti. Tik man gal dar anksti...

Tikrai apie tai galvoji?
O kam nekyla minčių keisti gyvenimą? Visuose mumyse gyvena ir angelas, ir velnias.

Tavyje velniško, matyt, daugiau...
Kažin ar tas velnias kartais nebūna su baltais angelo sparnais, o angelas - su velnio ragučiais?

Kažkada triukšmingai palikai Jaunimo teatrą. Jauteisi lyg išmestas iš barščių?
Tada Algirdo Latėno vadovaujamas Jaunimo teatras atsisakė iškart penkių ar šešių aktorių. Su Nekrošiaus spektakliais išvažiavome į gastroles, po jų mus atleido už pravaikštas. Gal ir gerai... Ar dabar girdite ką nors apie praeityje šlovingą Jaunimo teatrą?

O gal menininkų tiesiog negalima susaistyti jokiais įsipareigojimais?
Negalima. Arba toji sutartis turi būti tokia, kad suteiktų jam sąlygas kurti. Kitaip - du keliai. Pirmasis veda prie čierkos, antrasis - lauk iš teatro. Daugybė kolegų yra išmynę Gariūnų takelius arba su pilnais maišais džinsų skraidę pirmyn atgal į Turkiją. Visko buvę...

O tu?
Kai išmetė iš Jaunimo teatro, likau su Eimuntu Nekrošiumi, Oskaras Koršunovas pakvietė į savo spektaklį. Ten suvaidinu, ten suvaidinu, užtenka man to teatro.

Esi iš tų aktorių, kurie vaidino ir pustuštėse salėse, ir dabar, kai jos lūžta nuo žiūrovų...
Jei galėčiau, išleisčiau įsakymą, kad teatro vadovas kas keletą metų privalo keistis. Teatre negali būti jokio diktato!

Tavo balse girdžiu verslininko gaidelių. Ar nenorėtum pats pamėginti?
Su režisieriumi Ignu Jonynu kažkada buvome sukūrę netgi verslo planą, kaip reorganizuoti Jaunimo teatrą.

Zuikių sukilimas?
Zuikučių. Diktatūra nugalėjo. Klausi, ar norėčiau pamėginti? Manau, kad mano gyvenimas kupinas daug įdomesnių ir malonesnių užsiėmimų.

Kalbi apie jūsų pačių verslą? Renginių organizavimo įmonę, kurią įkūrei su mylimąja Indre?
Matai, ji kikena. Indre, ar mūsų verslas įsisuko? Įsisuko. Iš tiesų reikia apsispręsti, kam norėtum skirti visą savo laiką. Dar visai neseniai sakiau, kad vienu metu galiu dirbti dešimt darbų. Neseniai supratau, kad negaliu. Nebegali daužyti savęs į keletą dalių ir vis geriau suvoki, kas iš tiesų tavo gyvenime svarbu, kur linksta širdis.

Ir kur linksta tavoji?
Labiausiai širdis linksta prie širdies. Prie Indrės. Visa kita - paskui. Darbų man netrūksta. Teatras, kinas - viskas pagal profesiją. Argi sunku nuskristi savaitei į Meksiką, o tiesiai iš lėktuvo važiuoti į „Dviračio šou" filmavimą? Nesunku! Gerokai sunkiau skrendant per Atlantą neprisigerti lėktuve. Arba tiesiai nuo trapo važiuoti į bulviakasį. Štai tada jau tikrai sakyčiau: „Jūs tas bulves dar šiek tiek paauginkit, aš po poros dienų atvažiuosiu."

Tavo tėvai augina bulves?
Tėtis gyvena mieste, mama - kaime, bet bulvių neaugina. Tik salotas ir kopūstus. Aš nebrokiju ūkio darbų. Draugo tėtis prie Trakų turi didžiulę sodybą, dažnai ten nuvažiuojame. Šią vasarą šienavome. Visą dieną vežėme šieną, kaip smagu! Iš tiesų vis pagalvoju: jei ne taip skubėtume, kur kas daugiau padarytume. Įsuka mus tas lėkimas iš vienos vietos į kitą, nuolatiniai susitikimai, reikalai, pašnekesiai. Vakare parvažiuojame, įsipilam taurę vyno, kad nusiramintume... Tarsi tai padėtų atsipalaiduoti.

Ir judviem su Indre priimtinas toks būdas?
Na, neprisigeriame iki žemės graibymo, bet po taurę vyno... Dėl alkoholio niekada neturėjau bėdų. Gražiai pasenusio vyro amžiuje taurė vyno - normalu.

Esu ne kartą girdėjusi, kaip gerokai už savo mylimąsias vyresni vyrai skundžiasi: man norisi namie, ramiai, o jai - šokti, į naktinį klubą. Ar judu su Indre šiuo klausimu sutariate?
Nemanau, kad dėl tokių nesutarimų galima kaltinti metus. Gal tas vyras tiesiog nemoka atsipalaiduoti naktiniame klube? Tai ne metų skirtumo, o santykių reikalas. O mes? Norim - einam, norim - neinam. Trumpai pasitariam: aš tai niekur nenoriu varyti! Aš - irgi. Tai gerai, kad paklausei! Varom namo. Kitą kartą ir einam, ir važiuojam, ir iki ryto. Arba namuose dviese taip pasitūsinam, kad gulamės aštuntą ryto. Taip greitai viskas praėjo - kalbėjom, kvailiojom. Juk, būna, tyli, tyli, žiūrėk, ir ateina kalbų vakaras.

Ar per tuos kalbų vakarus bent užsimenama apie vestuves?
Visas teises pirmam sužinoti mūsų vestuvių datą perduodu jūsų žurnalui (juokiasi).

Sakyk, kodėl tave visi taip nori sutuokti? Juk, rodos, tai nebūtų pirmas kartas...
Gal visus jau užkniso: dar ne, dar ne... Skiriasi, taikosi. Gal jau išsiskirs? Neišsiskyrė. Tai gal susituoks? Yra žmonių, kurie vis laukia intrigos. Susituoksime ir jie užbrauks puslapį - su šia pora viskas aišku. Lauksime skyrybų. Vėl nauja intriga.

Panašu, pramogų verslo taisykles esi gerai perpratęs.
Ką čia perprasi?! Niekas negali perprasti Arūno Valinsko arba Sauliaus Urbonavičiaus pramogų verslo taisyklių. Kaip ir daugelis neperpranta manųjų. Visi žaidžia pagal asmenines. Gudresnieji savąsias primeta kitiems, kuria industriją, diktuoja madas.

Bet ir tu esi vienas iš žaidėjų. Privalai laikytis tam tikrų taisyklių...
Jei nori, gali paleisti antį. Jei nori, sugalvoji mistinį dalyką, kuris privilioja spaudą. Arba neįvykusį įvykį...

Pavyzdžiui, kanapes?
Kanapės - tikra. Kai kam atrodė, kad darausi reklamą, bet iš tiesų tai buvo rimtas įvykis. Visa laimė, kad mano draugas Edgaras, kuris buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, anot Rokiškio pareigūnų, „už didelio kiekio narkotinių kanapių auginimą", laimėjo visus teismus. Negalima taip elgtis su nuostabia kultūra, kurią būtų galima įdiegti Lietuvos žemės ūkyje.

Na, per šią istoriją buvai apšauktas narkomanu.
Narkomanu mane seniai vadina. Gal nuo pirmojo apsilankymo „Gravity" klube. Bet man nerūpi.

Ar esi pajutęs, kad garsus žmogus gali padaryti daugiau?
Klausi, ar esu pasinaudojęs savo vardu, veidu? Taigi naudojuosi kiekviename žingsnyje. Ir tie, kurie sako, jog to nedaro, tegu visi kartu mane akmenimis užmėto.

Ką darai, kai užplūsta gerumas? Daliji išmaldą gatvėje?
Turiu ką remti ir taip. Krikšto sūnų, giminaičių. Padedu, kiek galiu. Išmaldos duodu visada.

Savanaudiškais tikslais, manydamas, kad Dievas atlygins?
Praėjusių metų pabaigoje kartojau ir kartojau vieną frazę: „Kadangi Dievas viską mato, gyventi reikia taip, kad jis nenuobodžiautų tave stebėdamas."

Panašu, į tave žiūrėdamas, jis nenuobodžiauja...
Tokiais žodžiais metų pabaigoje pasveikinau savo bičiulį Šarūną Marčiulionį. Šis atrašė: „Dedu kepurę, nenuobodžiaus."