„Per dieną keliaudami patirdavome tiek įspūdžių, kiek kitas žmogus galbūt nepatiria per visą savo gyvenimą. Apie tai ir mano knyga „Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su „Pagieža", - sako Martynas Starkus.
Keletas faktų
Gimė 1973 m. gegužės 23 d. Vilniuje.
Mokslai: Vilniaus universitete baigė žurnalistiką.
Veikla: veda renginius, prodiusuoja TV laidas, yra futbolo klubo „Prelegentai" narys.
Šeima: išsiskyręs. Turi dukrą Martyną (5 m.).
Savaitgalį pristatėte pirmąją savo knygą. Kaip kilo mintis ją rašyti?
Per visą kelionę Šilko keliu rašiau dienoraštį, kuris buvo spausdinamas interneto svetainėje „Delfi". Draugams patiko ir jie ėmė įkalbinėti išleisti knygą. Bet, žinote, bičiuliai juk niekada nepasakys nieko blogo (juokiasi). Paskambinau „Tyto alba" leidyklai, mano nuostabai, jie pasakė, kad palaiko šią idėją ir sutiktų leisti tokio pobūdžio knygą. Taigi susiklosčius palankioms aplinkybėms ryžausi.
Kaip apibūdintumėte savo knygą?
Tai - ne literatūros šedevras, o nuoširdžiai, įdomiai parašyta dokumentinė apybraiža su autoironijos gaidele. Apie tai, kaip kitos kultūros žmogus jaučiasi patekęs į visiškai kitokią aplinką, kur kitokie papročiai ir tradicijos. Iš esmės rezultatu esu patenkintas. Knygos „variklis" buvo minutės įspūdžiai. Kiekvienas sakinys parašytas ten, kur tą akimirką buvau: automobilyje, dykumoje, viešbutyje... Šioje knygoje skaitytojas ras daug natūralių nusistebėjimų, nuotykių, kurie kas žingsnis mus lydėjo.
Ar tiesa, kad į Turkiją išvykote specialiai, kad baigtumėte rašyti knygą?
Ne visai taip. Į Turkiją vykau pailsėti ir ten sudėjau paskutinius taškus. Turinio „griaučiai" jau buvo, tad po kelias valandas per dieną skirdavau knygos siužetui papildyti ir apšlifuoti. Stengiausi nesugadinti autentiškų įspūdžių.
Knygą parašiau per du paskutinius vasaros mėnesius.
Sakoma, kelionės keičia žmones...
Kelionė Šilko keliu truko trisdešimt penkias dienas. Negalėčiau sakyti, jog ji mane kažkaip pakeitė, greičiau - praturtino. Man jau seniai ne šešiolika, kad tokios kelionės priverstų keisti požiūrį ar religiją (šypsosi). Nors yra žmonių, kurie sako, jog iš kelionės po Indiją ar Tibetą grįžta kitokie. Manau, tai būdinga tiems, kuriems galbūt savo krašte kažko stinga. O man gyvenime nieko netrūksta...
Bet kelionės jus šaukte šaukia. Grįžęs iš Afrikos, netrukus leidotės į kelionę Šilko keliu ?..
Visi mes esame tam tikra prasme avantiūristai, norintys patirti gyvenime kažką ypatinga, pamatyti kažką nauja. Kiekvienas savaip mėginame pabėgti nuo rutinos. Vieniems smagi atrakcija per vestuves sukelti riaušes, kiti šokinėja su guma nuo televizijos bokšto... Man galimybė pabėgti nuo rutinos - kelionės.
Daug keliaujate. Ar jau aplankėte svajonių šalį?
Neturiu svajonių šalies, visur būtų įdomu nuvažiuoti. Po paskutinės kelionės norėčiau dar kartą grįžti į Iraną ar Indiją ir artimiau pažinti šiuos kraštus. Jie to tikrai verti!
Kodėl pasirinkote kelionę būtent Šilko keliu?
Šilko kelias - seniausias žinomas prekybos kelias nuo antikos iki viduramžių pabaigos, jungęs Kiniją, Indiją, Persiją, Arabiją, Graikiją ir
Romą. Tuo keliu buvo gabenamas šilkas, prieskoniai, brangakmeniai ir kt. Mes su bendraminčiais sumanėme įveikti bent dalį tos istorinės atkarpos iki Uzbekijos sostinės Taškento. Nuo Vilniaus nukeliavome daugiau kaip dešimt tūkstančių kilometrų senais mersedesais.
Nuotykis, kurio niekada nepamiršite?..
Kai kas žingsnis, kas kilometras susiduri su keisčiausiais mums, vakariečiams, protu nesuvokiamais dalykais, net negalėčiau išskirti kurio nors vieno nuotykio. Ukraina mūsų neįsileido dėl tranzitinių numerių, Turkijoje laukė šventvagiškas pasižavinėjimas purvinomis padangomis po mečetės prieigas, Irane - vestuvių puota išimtinai vyriškoje draugijoje... Taigi savo knygoje surašiau viską, ką mačiau ir išgyvenau. Tikiuosi, ji daugeliui šiek tiek praplės akiratį.
Turbūt už knygą gautus pinigus išleisite kitai kelionei?
Šią knygą rašiau tikrai ne dėl pinigų. Be to, esant dabartinei mokesčių sistemai, milijonų neuždirbsi (juokiasi). Manau, dalį tiražo pats ir nupirksiu, kad galėčiau savo knygą padovanoti svetur gyvenantiems draugams.
