Jis pasitinka mane prie vartų. Pasakoja apie kieme šakas supynusius medžius, vedasi laipteliais į viršų, kviečia prisėsti modernioje kėdėje. Baltų sienų liūdesį mėgina praskaidrinti įrėminti apdovanojimai ir jo režisuotų spektaklių afišos. „Gal arbatos?" - siūlo bene garsiausias pasaulyje lietuvis teatro režisierius Oskaras Koršunovas (40). „O gal virtuvėje?" - mėginu išsklaidyti biuro tuštumą. „Ne, čia", - tvirtai sako Oskaras. Ir aš suprantu, kad savo namuose jis bijo būti pažeidžiamas.
Oskaro Koršunovo spektakliai išnagrinėti iki smulkmenų, o štai apie jį patį - nė žodžio. Sąmoningai save slepi?
Vargu ar apie savo gyvenimą galėčiau pasakyti daugiau, nei pasakau savo spektakliais. Teatras yra viešas ir aš esu priverstas toks būti, nors norėčiau likti inkognito.
Šildai tarp delnų spektaklį, augini jį, o vieną dieną lyg vaiką paleidi į žmones. Koks jausmas atsisveikinant?
Labai nemėgstu palikti savo spektaklių, o tenka, ypač tuos, kuriuos statau užsienyje. Teatre procesas nesibaigia, spektakliai keičiasi. Nepatarčiau žiūrovams eiti į premjeras.
Nesakyk taip - teks vaidinti tuščiai salei!
Visada atsiras tų, kurie jas žiūrės (šypsosi). Nuo „Romeo ir Džuljetos" premjeros praėjo septyneri metai, o štai tik dabar atėjo spektaklio branda.
Visos aktorės svajoja suvaidinti Džuljetą, aktoriai - Hamletą. O ką svajoja pastatyti režisieriai?
Pjesės ateina neatsitiktinai. Visų pirma statai tai, kas aktualu pačiam. O kai tai ima jaudinti kitus, teatre - didžiausia satisfakcija.
Toks neatsitiktinis yra „Hamletas"?
Visada apie jį galvojau. „Hamletas" - sąžinės drama. Dažnai spektakliuose jis traktuojamas kaip nesusitupėjęs jaunuolis, taigi visi išsišokimai - neva dėl jaunystės. Iš tiesų Hamletui yra trisdešimt. Pagal tuos laikus - pati branda, kai ateina esminio klausimo „Būti ar nebūti?" laikas. Kai būtina paklausti savęs: „Kas tu esi?"
Man reikėjo užduoti tuos klausimus. Aš netgi pats maniau vaidinti Hamletą. Taip būtų buvę sąžiningiausia.
Kodėl nesiryžai?
Teksto daug reikia mokytis (juokiasi). Iš tiesų ir vaidinti, ir režisuoti - pernelyg sudėtinga. Juk vienintelis kelias šiame spektaklyje - pačiam išmėginti juodąsias savo sielos skyles ir netgi pažvelgti į jų dugną. Man pasirodė, kad aktorius Darius Meškauskas nepabijos įvardyti nei savęs, nei manęs.
Po „Hamleto" premjeros į grimo kambarį atėjo režisierius Eimuntas Nekrošius. Jis pasakė daug gerų žodžių ir tai, ką dabar pats žinau: niekas nė nenumano, kaip sunku statyti „Hamletą".
Teatro žmonės paprastai nesisvaido pagiriamaisiais žodžiais...
Tai Lietuvoje nesisvaido. Kai Romoje rodėme „Hamletą", mūsų pasveikinti atėjo daug profesionalų - aktorių, režisierių, tarp jų - garsusis italų aktorius ir režisierius Roberto Benigni, rašytojas Alessandro Baricco.
Kaip sako Hamletas: „Žodžiai, žodžiai, žodžiai, kas gi tai?" Žodis - labai daug, veiksmas, kūnas. Su žodžiais reikia elgtis atsakingai. Tai ir turėjo galvoje Hamletas.
Nori pasakyti, kad pats visada esi atsakingas?
Deja, ne, tačiau taisyklė - tokia. Gyvenime žodis sukelia veiksmą ir atoveiksmį. Teatre - atvirkščiai, kad atsirastų žodis, privalai sukurti veiksmą. Kai kurie žodžiai - ypač pavojingi, na, kad ir „meilė".
Ar žodis „meilė" yra baisesnis žodis nei „mirtis"?
Tai - poliniai žodžiai: mirtis yra visa ko pabaiga, meilė - pradžia.
Suprantu, pats gali leistis į pavojingas būsenas, bet reikalauti to iš aktorių... Kad jie nertų į juodąsias duobes?
Šitame kambaryje su Dariumi Meškausku ilgai kalbėjomės apie atsakomybę: gilinomės ne tik į personažo psichologiją, bet ir į žmogaus psichiką, nes neriant į Hamleto vaidmenį galima išprotėti. Savęs pažinimas yra tragedija. Pameni, mūsų spektaklyje Hamletas režisavo savąjį - „Pelėkautus"? Nejučiomis pats juose atsidūrė. „Hamleto" pelėkautuose atsidūriau ir aš.
Vienintelis dalykas, kuris lieka Hamletui, - esamasis laikas. Iš tiesų gyvenime tik tai ir gali turėti. Aš irgi gyvenau ateitimi, bet dabar esu čia ir dabar. Neberepetuoju savo gyvenimo, užtat jaučiuosi laimingas.
Oskaras - laimingas?! Kaip gali būti laimingas statydamas tokius spektaklius? Juk džiaugsmo juose - maža...
Aš taip nesakyčiau. Džiaugsmą suprantame skirtingai. Mano džiaugsmas - kai galiu maksimaliai jausti, mąstyti, kai esu drąsus prieš save. Mūsų teatras - labai lankomas, nemanau, kad salėje sėdi vien mazochistai. Džiaugsmas slypi ne išorėje, ne Maldyvuose jis, o kiekvieno viduje.
Ar tau neatrodo, kad žmonės bijo susidurti su savimi?
Kaip dažnai savo baimes paverčiame moralizavimu - pernelyg drastiška, nepadoru. Didžiausi moralistai yra didžiausi bailiai. Turime laikytis normų, tačiau egzistencija - aukščiau nei moralė. Teatras privalo tai apginti, užtat dažniausiai scenoje atsiranda nusikaltėlių.
Gal geri žmonės niekam neįdomūs?
Esama nusikaltimo ir esama bausmės. Žmogus - kažkur tarp šių dviejų sąvokų. Širdyse visi esame ir nusikaltėliai, ir aukos, ir budeliai. Šioje erdvėje prasideda teatras.
Man įdomiausi kūriniai, atveriantys dalykus, kurių pats negalėjau įvardyti.
Kas atsitinka, kad tie dalykai ima ir atsiskleidžia?
Ir vėl - žodžiai, žodžiai, žodžiai... Labai nuvalkiotas, bet labai svarbus žodis - „kūryba". Būsena, kai žmogus viršija savo galimybes. Kūryba yra tas pats esamasis laikas, kai gyveni, jauti, mąstai, esi drąsus.
Ar nesijauti, lyg vaikščiotum peilio ašmenimis, tarsi būtum lyno akrobatas?
Bet kitaip nenorėčiau ir netgi nemokėčiau. Man pernelyg brangus laikas, gyvenimas ir aš pats, kad galėčiau ramiai sėdėti ir nieko su savimi neveikti. Esama dalykų, kuriuos būtina patikrinti, kurių reikia imtis. Tik kvailiai yra drąsūs. Drąsuoliai tie, kurie suvokia pavojų, bet nugali baimę.
Tu drąsus?
Man vis pasiseka baimes nugalėti...
O gyventi yra drąsu ar baisu?
Mūsų galvose egzistuoja daugybė saugiklių, bet išties, jei gerai pasiknaisioji, gyventi yra baisu.
Pagalvojau: esi vienišas, atsakingas tik už save, daugiau - už nieką...
Už daug ką esu atsakingas - teatrą, darbuotojus, artistus, festivalius. Laisvės - daugiau, žinoma, juk neturiu šeimos. O šeimos neturiu, nes gyvenu tokį laisvą gyvenimą. Sąmoningai vengiu atsakomybės - augau darnioje, puikiai sutariančioje šeimoje, nemačiau, kad tėvas su motina pyktųsi, jie besąlygiškai gyveno dėl vaikų. Ir aš taip suprantu šeimą. Jei jau turi vaikų, privalai juos auginti.
O tau juk norisi kurti spektaklius?
Gal kada nors turėsiu šeimą, bet kol kas gyvenu taip, kaip gyvenu. Du trečdalius laiko praleidžiu ne Lietuvoje, mano darbas nesibaigia repeticijomis. Kad galėčiau kurti šeimą, reikėtų rimtai stabdyti arklius, o man šito visiškai nesinori.
Bet juk mėginimų žaisti šeimą būta tavo gyvenime...
Aš ne mėginau, aš gyvenau šeimos gyvenimą. Visą laiką lydėjo moterys, kurios mane mylėjo ir aš jas mylėjau. Kai kurios draugystės tapo viešos: šešerius metus gyvenau su Aiste (menininkė, TV laidų vedėja Aistė Mažutytė - red. past.), trejus metus - su Agne (dizainerė, Oskaro spektaklių scenografė Agnė Kuzmickaitė - red. past.), draugavau su Egle (aktorė Eglė Jackaitė - red. past.).
Ir Agne Jagelavičiūte... Jai netgi viešai padėkojai Prancūzijos ambasadoriaus Lietuvoje rezidencijoje, kai tau buvo įteiktas Prancūzijos apdovanojimas - Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas.
Tada viešai dėkojau daugybei žmonių, o išėjo - kad tik jai... Agnė - nuostabus žmogus, labai jautrus, moralus ir turintis savo principus. Tai žino tik patys artimiausi, spauda formuoja kitokį jos įvaizdį. Jis, beje, man irgi patinka. Agnė drąsi, ir niekas to negalėtų paneigti.
Argi ne paradoksas? Kai kurie žmonės sužinojo apie Oskarą tik tada, kai jis pradėjo draugauti su Agne. Arba - kai su ja išsiskyrė...
Taip. Paradoksas. Lietuva - paradoksų šalis.
Esi lovelasas?
Jausmai visada būdavo labai rimti, o draugystes skaičiuodavau metais. Niekas nieko neapgaudinėdavo. Tik jau lengviau paaiškinti hamletiškas peripetijas, nei kalbėti apie vyro ir moters intymumo dramaturgiją.
O kaip kurti be mūzos?
Aš stipriai įsimyliu, gyvenu meile. Ir taip buvo visada...
Betgi visi režisieriai miega su aktorėmis...
Teatre santykiai turi būti etiški, negali peržengti tam tikrų ribų. Kurdami spektaklį, su aktoriais pasiekiame labai gilius, labai asmeniškus dalykus - paslaptis, išgyvenimus. Niekur žmonės nėra priverčiami tiek atvirauti, kiek teatre, užtat būtų nesąžininga manipuliuoti aktorių jausmais.
Tau lengva ar sunku susidraugauti su žmonėmis?
Gana lengva, tik aš neturiu daug draugų. Visiška vienatvė ir daugybė žmonių aplink...
Esi gal vienintelis jaunas režisierius, teatre dirbantis jau du dešimtmečius. Nejau pavyko iškart po mokyklos įstoti į Muzikos akademiją?
Ne iškart - metus dirbau, mokiausi, mėginau išsisukti nuo sovietų armijos. Tai padaryti tais laikais buvo vienas kelias - psichiatrijos ligoninė. Reikėjo suvaidinti pamišėlį...
Buvo sunku?
Visai ne! Juk visą laiką buvau šiek tiek pamišęs (šypsosi). Kai nebereikėjo tarnauti armijoje, stojau į režisūrą. Jaunystėje užteko proto suvokti, kad reikia daryti tik tai, kas sekasi. O man sekėsi vienas dalykas - vaidinti dramos būrelyje pas garsią to meto mokytoją Violetą Tapinienę.
Kodėl ne aktorinis, o režisūra?
Todėl, kad šviesaus atminimo režisierė Dalia Tamulevičiūtė mane išmetė iš trečiojo turo ir pasakė: „Stok į režisūrą." Nebuvo daug vilčių - norintys tapti režisieriais turėjo būti sulaukę dvidešimt penkerių ir turėti scenos patirties. Tokia buvo režisieriaus Jono Vaitkaus nuostata renkant pirmą Lietuvoje teatro režisierių kursą. Neturėjau nei to, nei ano. Užtat su draugu nusprendėme režisierių aplankyti jo kaime. Pasiklydome, pamenu, bet naktį atsibeldėme į sodybą. Ten mėginau jam įrodyti, kad, nors esu devyniolikos, galėčiau būti režisieriumi.
Įstojau. Buvo įdomus kursas ir įdomus laikas... Esame lūžio karta: gimę ir augę vienoje epochoje, suaugę turėjome pritapti prie kitos. Dešimtajame dešimtmetyje man buvo dvidešimt, taigi gyvenimas padalytas į dvi dalis.
„Ten būti čia" sukūriau pirmame kurse. Jokios reakcijos, jokių recenzijų... Kai griuvo Berlyno siena, tuojau spektaklį išvežėme į festivalį Edinburge. Žiūrovų salėje sėdėjo šeši žmonės - mūsų scenoje buvo daugiau. Ir staiga - kažkokie ženklai „Ten būti čia" afišose. Ką jie reiškia?! Ateinu į teatrą - eilė prie kasos, teatre - šampanas. Pasirodo, mūsų spektaklis gavo pagrindinį prizą. Nuo to viskas prasidėjo. Mokydamasis antrame kurse jau dirbau Nacionaliniame dramos teatre.
Prieš dešimt metų išėjau iš Nacionalinio, įkūriau savo teatrą - sunki pradžia. „Shopping and Fucking" netikėtai užsipuolė cenzoriai, nors mes kalbėjome tai, apie ką visi tylėjo, - kas vyksta realiame gyvenime, kad viskas perkama ir viskas parduodama. Matyt, spektaklis aplenkė laiką - dabar jis nieko nešokiruotų ir nestebintų. Nors ir tada... Kunigas Julius Sasnauskas pasakė: „Tai - krikščioniškas spektaklis."
Kažin ar teatras būtų išsilaikęs, jei ne Vakarai. Mus palaikė tarptautiniai festivaliai, o ypač - Avinjonas, jis netgi tapo mūsų teatro prodiuseriu. Be jų pinigų nebūtume sukūrę nei „Meistro ir Margaritos" , nei „Romeo ir Džuljetos".
„Ten būti čia" lyg ir tapo pranašiškas - esame čia, nes būname - ten. Išsilaikome Lietuvoje, nes užsidirbame užsienyje.
Tavo teatrui - dešimt metų. Kas šis laikotarpis yra tau?
Visą savo teatro istoriją sudėjome į storą knygą „OKT: būti čia". Vos tilpo... Per tuos dešimt metų parodėme aštuonis šimtus dvidešimt penkis spektaklius. Beveik keturis šimtus iš jų - užsienyje ir tik vos vos daugiau Lietuvoje. Žinoma, tai - tik skaičiai. Už jų slypi emocijos, nuovargis, intrigos, pyktis, džiaugsmas, deja, ir - mirtys. Premjeros, kelionės ir nuolatinė kova. Neturėdami teatro, pradžioje išvis nieko neturėdami, dešimt metų išgyvenome, išsilaikėme, netgi patys sugebėjome organizuoti festivalius - „Sirenas", Druskininkų teatro festivalį. Dešimtmetį vainikavo „Hamletas", knyga ir naujieji mūsų namai - „Teatro arena", kurioje surengėme OKT dešimtmečio festivalį.
Pasibaigus „Hamletui", po spektaklio tave stebėjau. Stovi salės gale, toks susitraukęs... Viešpatie, galvoju, kur tavyje tiek visko telpa?
O aš sakau, kad sėkmė slypi nuoseklume. Svarbu pasirinkti, kas tau išties įdomu, tik tada išeina.
Tavo gyvenimas nelengvas, juk ne veltui sklando legendos apie savaitėmis trunkančius juoduosius periodus. Sunku būti su savimi, o gal alkoholis - menui būtina sąlyga?
Greičiau tai - senoji teatro mokykla. Nuo stresų, nuovargio geriausias vaistas - alkoholis... Iš tiesų taip nėra, netgi - atvirkščiai. Tik susivokta per vėlai. Minčių skaidrumas būtinas. Gal eksperimentų, patirčių reikėjo, kad tai suprasčiau. Dėl nieko nesigailiu, matyt, sąmoningai jų ieškojau. Bet čia - tik apie mane. Jei apie kitus - padariau daugybę dalykų, kurie neišperkami ir, deja, neištaisomi.
Mano gyvenime buvo išbandymų šlove, sau daug leidau, bet dabar daug kas pasikeitė - jaučiu, kad turiu gerų dvidešimt metų, kupinų darbo ir įvykių. Aišku, visko gali nutikti - nežinai, kas tavęs laukia rytoj. Tik niekada taip gerai nesijaučiau, kaip jaučiuosi dabar.
Prieš dvidešimt metų galėjai svajoti apie prizus, įvertinimus, premijas - viską, kas tavęs laukia. Dabar turi jau tiek daug. Ko dar galėtum siekti?
Bet įvertinimų aš niekada nesiekiau! Žinoma, didžiuojuosi ir Nacionaline premija, ir Gedimino ordinu, ir prancūzišku Riterio ordinu ir man brangiausiu apdovanojimu - Naujosios teatro realybės premija. Teatro pasaulyje ji labai svarbi, svarbiausias įvertinimas Europoje, savotiškas Nobelis už indėlį į teatro raidą. Tik ne dėl to viskas vyko ir ne tai yra mano darbų matas. Viskas vyko ir vyksta dėl kūrybos!
