Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos direktorei Laimutei Užkuraitienei mėgstamas darbas – didžiausia sielos atgaiva. Kiekvieną rytą su šypsena pradedanti pedagogė prisimena, kad ją būti geros nuotaikos išmokė vienas artimiausių žmonių – mama.
Laimute, didžioji jūsų gyvenimo dalis prabėgo B. Dvariono muzikos mokykloje. Čia praleidote gražiausius metus, pakilote karjeros laiptais, tapote vadove…
Šioje muzikos mokykloje, galima sakyti, praleidau visą gyvenimą. Pradėjau dirbti mokytoja, paskui skyriaus vedėja, buvau profsąjungos pirmininkė, paskui beveik keturiolika metų – direktoriaus pavaduotoja, o dabar jau trylikti metai direktoriauju. Visą gyvenimą būti toje pačioje terpėje labai malonu. Mūsų mokykloje beveik trys šimtai pedagogų, todėl dažnai manęs klausia, kaip juos sugaudau ir pažįstu. O aš ne tik pažįstu – apie kiekvieną jų labai daug žinau, nes pradėjau su jais dirbti. Naujų žmonių ateina po vieną ar du.
Jūsų mokykloje juntama laisva dvasia?
Labai nemėgstu autokratizmo. Man priimtinesnis demokratinis bendravimas. Sakyčiau, tada žmonės laisvai ir gerai jaučiasi, o tai ypač svarbu kūrybiniams darbuotojams. Tai suteikia labai daug erdvės kiekvieno iniciatyvai. Net ir pats geriausias vadovas tiek neprigalvos, kiek aplink jį esantys žmonės. Tik visi kartu galime kurti įdomius dalykus.
Net ir tapusi mokyklos vadove neatsisakėte mokytojos pareigų. Ar ne per sunku?
Dažnai ir aplinkiniai stebisi, kokia įtempta mano diena… Bet dirbti muzikos istorijos mokytoja man yra didžiausia atgaiva. Mylėjau, myliu ir visada mylėsiu šį darbą. Yra mokinių, kurie seniai baigė mūsų mokyklą, gyvena kitose šalyse ir vis dar rašo man labai gražius laiškus. Vis pagalvoju, kad jau ir dėl vieno vienintelio laiško verta gyventi bei dirbti. Esu nepaprastai laiminga, kad pataikiau į savo vėžes.
Nuolat spinduliuojate moteriškumu ir elegancija. Kada randate laiko sau ir kaip tai kuriate?
Drįsčiau manyti, kad viskas ateina iš vaikystės, iš šeimos. Pagrindų pagrindai glūdi ten. Mano mamytė ir močiutė buvo be galo elegantiškos. Nuo pat vaikystės man jos skiepijo estetinius pojūčius. Mamytė sakydavo, kad taip, kaip apsivelki suknytę, „apsivilk“ ir šypseną. Aš šito laikausi. Man kaip ir kiekvienam žmogui būna ir geresnių dienų, ir sunkesnių, bet aplinkiniai niekada neatskirs, ar gera man ta diena, ar ne. Manau, nereikia kitiems žmonėms užkrauti savo rūpesčių – jie turi pakankamai savų. Mano gyvenimo credo – padaryti viską, kad aplink mane esantiems žmonėms būtų gerai, tada ir man bus gerai. Šventiška nuotaika padaro kiekvieną dieną ypatingą. Stengiuosi gyventi šia diena: per daug negalvoju apie ateitį ir pernelyg nesidairau atgal.
Kokius jausmus išgyvenate ruošdamasi į koncertą ar teatrą? Kiek laiko praleidžiate prie veidrodžio?
Pasiruošimas – vienas maloniausių momentų. Kūrybinė virtuvė. Ir makiažą pasidaryti, ir suknelę išsirinkti, ir tinkamus priedus. Klaidinga nuomonė, kad tam reikia daug laiko. Stovint spūstyje, galima pagalvoti, mintyse perkratyti savo spintą. Mėgstu modeliuoti drabužius. Manau, žmogus, dirbantis su jaunimu, privalo pasitempti, juk vaikai viską labai fiksuoja. Todėl būtina skirti laiko savo išvaizdai. Žiūrėdama į dirigento nugarą, galiu pasakyti, ar jo frakas yra dizainerio siūtas, ar jis apsivilko pirmą pasitaikiusį prastos medžiagos ir dar apsilamdžiusį. Harmonijos aprangos nebuvimas mane blaško, neleidžia susikaupti ir koncerto metu.
Vadinasi, esate viena iš tų, kurie atiduoda pagarbą artistui?
Eidama į koncertą ar teatrą, būtinai įsisegu segę. Įsivaizduoju, kad scenoje esantys žmonės pagerbia žiūrovus savo pasirodymu, tai mes taip pat kaip nors juos pagerbkime. Iš scenos žiūrint puikiai matyti visa salė. Todėl, kai matai pasipuošusius, šventiškesnius žmones, visai kitas jausmas. Tada ir atlikėjams maloniau.
Bet ar nepraėjo laikai, kai į teatrą ar koncertą buvo einama pasipuošus ir pasitempus?
Labai sveikinu Rygos ir Talino operos teatrus, kur beveik privaloma vilkėti vakarinius drabužius. Kiekvienam žiūrovui ir atlikėjui šventiška nuotaika yra be galo reikalinga.
Esate iš tų moterų, kurios vis žvalgosi naujų apdarų?
Nepasakyčiau, kad įsigyju labai daug naujų apdarų. Pasilaikau jau pamėgtus. Turiu keletą lagaminų, į kuriuos dedu kiek pabodusius, ne itin mados tendencijas atitinkančius drabužius. Praėjus keleriems metams, pamatau kokį nors aksesuarą ir iš karto prisimenu turimus drabužius. Įsigytas aksesuaras dažnai „prikelia“ drabužį naujam gyvenimui. Nesu iš tų, kuri vis ieškotų kažko nauja. Aš prisirišu ir prie daiktų, ir prie žmonių. Visos mano draugės − iš vaikystės. Jos yra neįkainojamas turtas. Kartu mokėmės mokykloje, kartu studijavome, kartu buvome visą laiką, todėl mums be galo lengva ir malonu bendrauti.
Laikrodis ant jūsų rankos − taip pat iš praeities?
Šiandien esu su mamytės laikrodžiu. Taip tarsi jaučiu jos buvimą šalia. Ji man buvo ne tik mama. Visų pirma geriausia draugė. Galėdavau su ja kalbėti absoliučiai apie viską ir žinodavau, jeigu mamytė su manimi ir nesutiks, tikrai supras. Mano mama iš kilmingos šeimos. Jos močiutė buvo paskutinė carienės freilina. Mama buvo pripratusi labai daug keliauti, gyveno ir Paryžiuje. Ta dvasia ir mane auklėjo. Ne kartą galvojau, kad karas labai sugadino jos gyvenimą. Mano tėvelis liko Amerikoje, mes daugybę metų nežinojome, kur jis. Griuvo visa mamytės gerovė. Nepaisant to, ji neužkrovė man savo rūpesčių. Kartu eidavome pas siuvėją, gerdavome arbatą, vartydavome madų žurnalus. Man nepaprastai patikdavo tokie mūsų pasisėdėjimai. Mūsų namuose skambėdavo romansai. Sunkiomis pokario sąlygomis mama imitavo aristokratišką gyvenimą. Tai buvo savotiškas jos protestas prieš tuometę santvarką. Ji mane auklėjo laisva dvasia.
Kokie jūsų santykiai su sūnumi?
Labai gražiai sutariame. Stengiausi Darių taip auklėti, kaip mane tėvai auklėjo. Visų pirma pagarba asmenybei. Nuo mažumės kreipdavausi į jį ne kaip į mažą vaiką, o kaip į žmogų, kuris dar neturi didelės gyvenimo patirties. Jei užeidavome į parduotuvę, bandydavau su juo tartis, klausdavau, ką jis mano. Kai vesdavausi į teatrą, būdamas dar žemesnis už mane, jis paltą paduodavo. Netgi darželinuką pratindavau, kad praleistų pirma savęs mergaites. O jis klausdavo, kodėl taip reikia.
Sakėte, kad neįsivaizduojate gyvenimo be lagaminų ir kelionių...
Labai mėgstu keliauti, tad jei pamatau patogų lagaminą, negaliu atsilaikyti. Yra moterų, kurios nepajėgia atsispirti rankinėms ar batams, o aš – lagaminams. Paskutinis mano pirkinys buvo labai mažas lagaminas su rateliais rankiniam bagažui. Mėgstu komfortą.
Kokias šalis aplankėte?
Aplankiau visus penkis žemynus. Viešėjau egzotiškuose kraštuose: Brazilijoje, Japonijoje, Viduržemio jūros regione, Skandinavijos šalyse. Kartais būdavo darbo kelionės, o kartais − poilsinės. Aš labai greitai prisitaikau prie aplinkos. Esu buvusi ir Vidurinėje Azijoje, kur gyvenau išties klaikiomis sąlygomis. Tada šimtui žmonių buvo vienintelis vandens čiaupas nusiprausti. Bet ten buvo toks grožis!..
Kurį pasaulio kampelį pavadintumėte antraisias savo namais?
Antra sava šalis man − Turkija. Jei noriu pailsėti, joje gaunu viską, ko man reikia. Turkijoje jaučiuosi saugiai. Ten žmonės draugiški. Man labai priimtina jų kultūra, pagarba žmonėms, vyresniam šeimos nariui. Štai kad ir tokia detalė. Kiek abejodama rinkau Dariui marškinius, o pardavėjas susidomėjo, kam juos perku. Pasakiusi, kad svarstau, ar tiks, jo veide pamačiau nuostabą. Jam buvo keista, ar gali sūnui nepatikti motinos dovana…
Laimute, didžioji jūsų gyvenimo dalis prabėgo B. Dvariono muzikos mokykloje. Čia praleidote gražiausius metus, pakilote karjeros laiptais, tapote vadove…
Šioje muzikos mokykloje, galima sakyti, praleidau visą gyvenimą. Pradėjau dirbti mokytoja, paskui skyriaus vedėja, buvau profsąjungos pirmininkė, paskui beveik keturiolika metų – direktoriaus pavaduotoja, o dabar jau trylikti metai direktoriauju. Visą gyvenimą būti toje pačioje terpėje labai malonu. Mūsų mokykloje beveik trys šimtai pedagogų, todėl dažnai manęs klausia, kaip juos sugaudau ir pažįstu. O aš ne tik pažįstu – apie kiekvieną jų labai daug žinau, nes pradėjau su jais dirbti. Naujų žmonių ateina po vieną ar du.
Jūsų mokykloje juntama laisva dvasia?
Labai nemėgstu autokratizmo. Man priimtinesnis demokratinis bendravimas. Sakyčiau, tada žmonės laisvai ir gerai jaučiasi, o tai ypač svarbu kūrybiniams darbuotojams. Tai suteikia labai daug erdvės kiekvieno iniciatyvai. Net ir pats geriausias vadovas tiek neprigalvos, kiek aplink jį esantys žmonės. Tik visi kartu galime kurti įdomius dalykus.
Net ir tapusi mokyklos vadove neatsisakėte mokytojos pareigų. Ar ne per sunku?
Dažnai ir aplinkiniai stebisi, kokia įtempta mano diena… Bet dirbti muzikos istorijos mokytoja man yra didžiausia atgaiva. Mylėjau, myliu ir visada mylėsiu šį darbą. Yra mokinių, kurie seniai baigė mūsų mokyklą, gyvena kitose šalyse ir vis dar rašo man labai gražius laiškus. Vis pagalvoju, kad jau ir dėl vieno vienintelio laiško verta gyventi bei dirbti. Esu nepaprastai laiminga, kad pataikiau į savo vėžes.
Nuolat spinduliuojate moteriškumu ir elegancija. Kada randate laiko sau ir kaip tai kuriate?
Drįsčiau manyti, kad viskas ateina iš vaikystės, iš šeimos. Pagrindų pagrindai glūdi ten. Mano mamytė ir močiutė buvo be galo elegantiškos. Nuo pat vaikystės man jos skiepijo estetinius pojūčius. Mamytė sakydavo, kad taip, kaip apsivelki suknytę, „apsivilk“ ir šypseną. Aš šito laikausi. Man kaip ir kiekvienam žmogui būna ir geresnių dienų, ir sunkesnių, bet aplinkiniai niekada neatskirs, ar gera man ta diena, ar ne. Manau, nereikia kitiems žmonėms užkrauti savo rūpesčių – jie turi pakankamai savų. Mano gyvenimo credo – padaryti viską, kad aplink mane esantiems žmonėms būtų gerai, tada ir man bus gerai. Šventiška nuotaika padaro kiekvieną dieną ypatingą. Stengiuosi gyventi šia diena: per daug negalvoju apie ateitį ir pernelyg nesidairau atgal.
Kokius jausmus išgyvenate ruošdamasi į koncertą ar teatrą? Kiek laiko praleidžiate prie veidrodžio?
Pasiruošimas – vienas maloniausių momentų. Kūrybinė virtuvė. Ir makiažą pasidaryti, ir suknelę išsirinkti, ir tinkamus priedus. Klaidinga nuomonė, kad tam reikia daug laiko. Stovint spūstyje, galima pagalvoti, mintyse perkratyti savo spintą. Mėgstu modeliuoti drabužius. Manau, žmogus, dirbantis su jaunimu, privalo pasitempti, juk vaikai viską labai fiksuoja. Todėl būtina skirti laiko savo išvaizdai. Žiūrėdama į dirigento nugarą, galiu pasakyti, ar jo frakas yra dizainerio siūtas, ar jis apsivilko pirmą pasitaikiusį prastos medžiagos ir dar apsilamdžiusį. Harmonijos aprangos nebuvimas mane blaško, neleidžia susikaupti ir koncerto metu.
Vadinasi, esate viena iš tų, kurie atiduoda pagarbą artistui?
Eidama į koncertą ar teatrą, būtinai įsisegu segę. Įsivaizduoju, kad scenoje esantys žmonės pagerbia žiūrovus savo pasirodymu, tai mes taip pat kaip nors juos pagerbkime. Iš scenos žiūrint puikiai matyti visa salė. Todėl, kai matai pasipuošusius, šventiškesnius žmones, visai kitas jausmas. Tada ir atlikėjams maloniau.
Bet ar nepraėjo laikai, kai į teatrą ar koncertą buvo einama pasipuošus ir pasitempus?
Labai sveikinu Rygos ir Talino operos teatrus, kur beveik privaloma vilkėti vakarinius drabužius. Kiekvienam žiūrovui ir atlikėjui šventiška nuotaika yra be galo reikalinga.
Esate iš tų moterų, kurios vis žvalgosi naujų apdarų?
Nepasakyčiau, kad įsigyju labai daug naujų apdarų. Pasilaikau jau pamėgtus. Turiu keletą lagaminų, į kuriuos dedu kiek pabodusius, ne itin mados tendencijas atitinkančius drabužius. Praėjus keleriems metams, pamatau kokį nors aksesuarą ir iš karto prisimenu turimus drabužius. Įsigytas aksesuaras dažnai „prikelia“ drabužį naujam gyvenimui. Nesu iš tų, kuri vis ieškotų kažko nauja. Aš prisirišu ir prie daiktų, ir prie žmonių. Visos mano draugės − iš vaikystės. Jos yra neįkainojamas turtas. Kartu mokėmės mokykloje, kartu studijavome, kartu buvome visą laiką, todėl mums be galo lengva ir malonu bendrauti.
Laikrodis ant jūsų rankos − taip pat iš praeities?
Šiandien esu su mamytės laikrodžiu. Taip tarsi jaučiu jos buvimą šalia. Ji man buvo ne tik mama. Visų pirma geriausia draugė. Galėdavau su ja kalbėti absoliučiai apie viską ir žinodavau, jeigu mamytė su manimi ir nesutiks, tikrai supras. Mano mama iš kilmingos šeimos. Jos močiutė buvo paskutinė carienės freilina. Mama buvo pripratusi labai daug keliauti, gyveno ir Paryžiuje. Ta dvasia ir mane auklėjo. Ne kartą galvojau, kad karas labai sugadino jos gyvenimą. Mano tėvelis liko Amerikoje, mes daugybę metų nežinojome, kur jis. Griuvo visa mamytės gerovė. Nepaisant to, ji neužkrovė man savo rūpesčių. Kartu eidavome pas siuvėją, gerdavome arbatą, vartydavome madų žurnalus. Man nepaprastai patikdavo tokie mūsų pasisėdėjimai. Mūsų namuose skambėdavo romansai. Sunkiomis pokario sąlygomis mama imitavo aristokratišką gyvenimą. Tai buvo savotiškas jos protestas prieš tuometę santvarką. Ji mane auklėjo laisva dvasia.
Kokie jūsų santykiai su sūnumi?
Labai gražiai sutariame. Stengiausi Darių taip auklėti, kaip mane tėvai auklėjo. Visų pirma pagarba asmenybei. Nuo mažumės kreipdavausi į jį ne kaip į mažą vaiką, o kaip į žmogų, kuris dar neturi didelės gyvenimo patirties. Jei užeidavome į parduotuvę, bandydavau su juo tartis, klausdavau, ką jis mano. Kai vesdavausi į teatrą, būdamas dar žemesnis už mane, jis paltą paduodavo. Netgi darželinuką pratindavau, kad praleistų pirma savęs mergaites. O jis klausdavo, kodėl taip reikia.
Sakėte, kad neįsivaizduojate gyvenimo be lagaminų ir kelionių...
Labai mėgstu keliauti, tad jei pamatau patogų lagaminą, negaliu atsilaikyti. Yra moterų, kurios nepajėgia atsispirti rankinėms ar batams, o aš – lagaminams. Paskutinis mano pirkinys buvo labai mažas lagaminas su rateliais rankiniam bagažui. Mėgstu komfortą.
Kokias šalis aplankėte?
Aplankiau visus penkis žemynus. Viešėjau egzotiškuose kraštuose: Brazilijoje, Japonijoje, Viduržemio jūros regione, Skandinavijos šalyse. Kartais būdavo darbo kelionės, o kartais − poilsinės. Aš labai greitai prisitaikau prie aplinkos. Esu buvusi ir Vidurinėje Azijoje, kur gyvenau išties klaikiomis sąlygomis. Tada šimtui žmonių buvo vienintelis vandens čiaupas nusiprausti. Bet ten buvo toks grožis!..
Kurį pasaulio kampelį pavadintumėte antraisias savo namais?
Antra sava šalis man − Turkija. Jei noriu pailsėti, joje gaunu viską, ko man reikia. Turkijoje jaučiuosi saugiai. Ten žmonės draugiški. Man labai priimtina jų kultūra, pagarba žmonėms, vyresniam šeimos nariui. Štai kad ir tokia detalė. Kiek abejodama rinkau Dariui marškinius, o pardavėjas susidomėjo, kam juos perku. Pasakiusi, kad svarstau, ar tiks, jo veide pamačiau nuostabą. Jam buvo keista, ar gali sūnui nepatikti motinos dovana…
