Kai mažoji Ievutė priglunda prie tėčio duoti „butuko“, humoristui, renginių vedėjui Raimondui Šilanskui (48), atrodo, nušvinta pasaulis. Šį vaizdą dažnokai stebinti jo žmona Aušra (38) tik palaimingai šypsosi. Beje, šeimos idilės nesugriovė net nauja anekdotų karaliumi vadinamo vyriškio aistra – jau kurį laiką jis visa galva paniręs į žirgų lenktynes ir neseniai net nusipirko kumelę Vygą.
Susitinkame Kauno pakraštyje. Aušra taip automobilio vairuoti ir neišmokusį vyrą nuveža iki automagistralės, iš kur patogiausia autostopu keliauti toliau. Toliau – tai į Raseinius, kur arklidėse netoli hipodromo laikomas naujasis humoristo pirkinys. Ji pati su dukrele važiuos į Birštoną, kur dažniausiai įsikuria visai vasarai ir kur pamažu reikia suvežti begalę daiktų. Negali nepastebėti, kad moteris tiesiog švyti – graži ir matyti, kad laiminga. „Tikrai taip. Vis dar būtent taip ir jaučiuosi. Nemeluodama sakau“, – šypsosi Aušra. Prieš beveik dvejus metus, prieš jųdviejų vestuves, skambėję aplinkinių įspėjimai ir abejonės, ar verta tokiai skirtingai porai tuoktis, jiems dabar tik šypseną kelia. Gerai pažinti vienam kitą leido ketveri iki vestuvių kartu praleisti metai. „Gal kad aš žinau, jog krizių būna, gal kad esu jas išgyvenusi, taip smarkiai jų nesireikšminu. Kita vertus, apie jas žinau ir turiu būti joms pasiruošusi. Jeigu jau mūsų su Šilansku reikalai suktų krizės link, galėčiau ir save, ir jį truputį suvaldyti, apsaugoti, – įsitikinusi moteris. – Dabar turbūt galima skelbti apie visuotinę krizę meilės srityje. Bet mums viskas kol kas gerai: vis dar skraidau ant sparnų, vis dar myliu Šilanską. Jeigu daugiau poilsio būtų – juk auginti vaiką sunku, vyrui tikrai skirčiau visą dėmesį, nes jis to vertas. Dabar tą laiką tenka dalyti vaikui ir sutuoktiniui. Tačiau Šilanskas man lygiai taip pat brangus, ir jokių minčių apie jokias skyrybas nėra.“ Aušra neslepia, kad tokia yra šiandiena. Kaip bus rytoj, niekada nežinai. Populiariam humoristui ir dešimčia metų jaunesnei Birštono sanatorijos gydytojai prognozavo neilgą santuoką. „Manau, žmonės taip kalbėjo dėl to, kad mes visiškai nepanašūs. Pradedant išvaizda, baigiant mūsų požiūriais į gyvenimą, pomėgiais. Bet gal todėl, kad Šilanskas gerokai vyresnis, daugiau gyvenime matęs, aš iš jo galiu tik pasimokyti, – užsidegusi pasakoja Aušra. – Žmonės mėgsta vertinti, tinka ar netinka. Bet ką jie gali žinoti?! Juk taip kalbama paprastai atsižvelgiant tik į išorę, materialius dalykus ar socialinę padėtį. O meilė yra kur kas giliau. Jeigu eina iš vidaus, iš giliai, jausmas ir trunka kur kas ilgiau.“
Su juo esu rami
„Pažiūrėkite, kaip Šilanskas susilydo, kai mažoji prisiglaudžia“, – rodo Aušra į netoliese stovinčius apsikabinusius tėtį ir dukrą. Mažoji Ievutė į jų gyvenimą iš tiesų atnešė daug šviesos ir meilės. Ilgai ėjusi Birštono sanatorijos gydytojos pareigas dabar apie darbą moteris net negalvoja. „Daug laiko dar turės praeiti, kol susitupėsiu, kol suprasiu, kad labiau noriu dirbti nei auginti vaiką. Kol kas būti su dukra noriu labiau. Žinau, kad ir jai labai svarbūs bent pirmieji treji metai, – dalykiškai aiškina ir priduria, jog norėtų ir daugiau vaikų. – Apetitas atsirado bevalgant. Net bijau, kad jeigu būtų antras, aš dar labiau užsimanyčiau trečio! Va, tada jau tektų susirūpinti. Be to, ir metai nebe tie, kad tiek daug norėtum. Kita vertus, antras vaikas tikrai nekenktų. Jaučiu, kad mūsų šeima tarsi pilnesnė būtų. Bet bus, kaip Dievas duos.“
Raimondas taip pat neslepia, kad jeigu dabartinį gyvenimą bandytų vertinti pagal šimtabalę laimės skalę, drąsiai galėtų skirti devyniasdešimt balų. „Dešimt palieku sveikatos trūkumui ar tokiam kol kas neįgyvendintam norui kaip mesti rūkyti, – prisipažįsta humoristas. – Baisiausia, kad seniau turėjau marias laiko, nežinojau, kur jį dėti, todėl iššvaistydavau tuščiai, o dabar pagalvoju, jog būtų neblogai Šilanską klonuoti... Gerai tik kad jaučiuosi reikalingas. Reikalingas ir šeimai, ir žmonėms.“
Už pastaruosius kelerius metus Aušra neslepia vyrą galinti tik pagirti: jis išlaiko šeimą, jai labai daug padeda, ne tik primedžioja ir prižvejoja, bet ir priruošia maisto. „Aš negeriu, nerūkau, niekur nesiblaškau ir striptizo slapčia nešoku. Esu prie rimtesnių, galiausiai juk – daktarė. Bet iš tiesų manimi galima mažiau pasitikėti nei Šilansku, – abejones, kad vyras yra menininkas, ne šeimos žmogus, išsklaido Aušra. – Gal dėl to jį ir myliu, kad labai patikimas, su juo esu rami. Jis vis paskambina, pasako, kur yra, ką veikia. Aš net neklausiu, man nereikia ataskaitų. Visai nepavydžiu, kad jis veda visokius vakarėlius, kad ten daug moterų. O jos, savo akimis mačiau, Šilanskui tikrai neabejingos... Kiekviename jo poelgyje, veiksme, žodyje jaučiu meilę, ir man labai ramu, nes tikiu juo.“
Paklausta, kaip leido vyrui pirkti žirgą, Aušra tiesiai šviesiai pareiškia, kad mažai su ja tarėsi. „Paskambino ir pasakė: „Jau perku. Ar galiu?“ Bandžiau kalbėti, kad dar neskubėtų, paieškotų, pasitartų, bet supratau: jeigu jau nori, vadinasi, kuo toliau, tuo labiau norės. Ir anksčiau ar vėliau vis tiek nusipirks. Todėl sutikau: „Tavo valia.“ Bet tas žirgas visai netrukdo mums gyventi. Kad tik Raimondui tai į naudą, kad tik jo mintys šviesesnės būtų“, – vyro svajonėms ir pomėgiams nebeprieštarauja Aušra. Be to, ir iš šeimos biudžeto pirkinys didelės aukos nepareikalavo. „Ką reiškia „iš šeimos biudžeto“? Vyras visada turi turėti „kavalieriaus fondą“... – kaip kaskart juokais rimtas kalbas nuleidžia humoristas. – Pavyzdžiui, nori žmonai per Naujuosius metus dovaną padaryti – nuperki gerą spiningą. O žmona per tavo gimtadienį padovanoja tau gerus moteriškus kailinius. Paskui apsikeiti dovanomis ir visi patenkinti...“
Beje, artimieji naujojo Raimondo augintinio dar nė karto nematė. Aušra neslepia arklių prisibijanti (ji dievina šunis), todėl pamatyti vyro pirkinio kol kas nesiveržia. Galbūt kada nors, kai važiuos pro Raseinius, užsuks pažvelgti į juodas žirgo akis.
Su žirgu gali šnekėtis
Į Raseinius leidžiamės tik su Raimondu. Paprastai pasimatyti su savo žirgu vyriškis važiuoja autostopu. Per gyvenimą taip įprato būtent tokiu būdu keliauti per Lietuvą, kad į autobusą dabar nė už ką neįsodinsi. Be to, žinomą žmogų mielai paveža kiekvienas ratuotasis. Miestelyje, netoli nuo arklidžių, jis būtinai sustoja prie nedidelės parduotuvės. Greitai Raimondo rankose atsiduria trys kilogramai morkų ir dar keli – obuolių. „Juk vien savo žirgui šitų skanėstų nenuveši, – šypsosi vyriškis. – Kiti tada žiūrės TOKIOMIS akimis!..“
Arklidėse tarp vienas už kitą gražesnių laibakojų lenktyninių ristūnų – ir rusva gražuolė humoristo Vyga. Jeigu vos prieš kelerius metus būtų išgirdęs, kad kada nors turės nuosavą žirgą, Raimondas, ko gero, būtų tik skaniai pasijuokęs. Tačiau pažintis su Lietuvos nacionalinių lenktynių klubo prezidentu Remigijumi Poškumi ir jo prašymas vesti žirgų lenktynes viską apvertė aukštyn kojomis. „Niekada nebuvau to daręs, bet man pasirodė įdomu. Ir jau po pirmųjų lenktynių užsikrėčiau: pradėjome su klubo prezidentu daug keliauti, stebėti, kaip jos vyksta Europoje, kaip organizuojamos Paryžiuje ar Liverpulyje. Įsivaizduokite, ten į tokias žirgų lenktynes susirenka iki šimto dvidešimt tūkstančių žiūrovų! Jeigu pas mus į atidarymą ateina tūkstantis, sakome – labai daug“, – liūdnai šypteli humoristas. – Jodinėti moku, tačiau aš per gremėzdiškas tokiam grakščiam, net liežuvis nesiverčia sakyti, „gyvuliui“. Žirgas yra žirgas. Pas mus jis kiek nepelnytai pamirštas. Juk kadaise lietuviai apie juos dainuodavo kur kas dažniau nei apie šunis ar kates.“
Raimondas neslepia ir pats nesitikėjęs, kad žirgai jį taip pakerės. „Azartas, grožis, kiekvienas judesys – tarsi stebuklas... – nesustodamas gali vardyti vyriškis. – To jausmo žodžiais negali nusakyti. Turėti žirgą – ne tas pat, kas auginti žiurkėną. Aš nekalbu apie pašarų kiekį ar laikymo sąlygas. Taip, kelionė į Raseinius atima daug laiko, bet kai nuvažiuoji, pašauki vardu ir žirgas prie tavęs prieina – fantastika. Jo akys – didelės, protingos, su juo gali šnekėtis. Oi, visi sakys: Šilanskui jau stogas pavažiavo! Bet žirgas iš tiesų kaip mažas vaikas – kalbėti negali, bet toks jausmas, kad viską supranta.“
Didelių turtų iš lenktynių Raimondas susikrauti nesitiki. Bet, kaip kiekvienam žirgo savininkui, būtų be galo malonu, kad jo augintinė kuo dažniau finišą pasiektų pirmoji. Karščiausias humoristo troškimas – kiek paaugusią dukrą išmokyti jodinėti. „Klubas planuoja įsigyti nedidelių žirgelių. Užsienyje per lenktynes dažnai vyksta mugės, kur vaikams galima nupirkti ar bent leisti pajodinėti jais su specialiu balnu. Eilės prie tokios pramogos – lyg prie duonos“, – pasakoja Raimondas.
Kol kas didžiausias humoristo galvos skausmas – kaip suderinti savaitgaliais vykstančias sutuoktuves, į kurias dažnai kviečiamas piršliauti, ir žirgų lenktynes. „Šią vasarą ir rudenį suplanuota net keturiolika vestuvių. Vienose atidirbi, žiūrėk, tuoj ir prasideda: tuoktis ima pabroliai, pamergės, ir visiems reikia manęs. Būna, prieš metus jau suplanuota, data suderinta, o paaiškėja, kad tą patį savaitgalį ir žirgų lenktynės rengiamos. Viena vertus, lenktynių bus dar daug, o vestuvės žmogui – gal tik kartą gyvenime, tačiau pasirinkti vis tiek sunku. Gal šie metai – paskutiniai, kai esu piršlys“, – neslepia per trisdešimt metų šimtus porų supiršęs Raimondas. Tačiau visa tai be ilgų svarstymų jis pasiryžęs paaukoti dėl žirgų.
Susitinkame Kauno pakraštyje. Aušra taip automobilio vairuoti ir neišmokusį vyrą nuveža iki automagistralės, iš kur patogiausia autostopu keliauti toliau. Toliau – tai į Raseinius, kur arklidėse netoli hipodromo laikomas naujasis humoristo pirkinys. Ji pati su dukrele važiuos į Birštoną, kur dažniausiai įsikuria visai vasarai ir kur pamažu reikia suvežti begalę daiktų. Negali nepastebėti, kad moteris tiesiog švyti – graži ir matyti, kad laiminga. „Tikrai taip. Vis dar būtent taip ir jaučiuosi. Nemeluodama sakau“, – šypsosi Aušra. Prieš beveik dvejus metus, prieš jųdviejų vestuves, skambėję aplinkinių įspėjimai ir abejonės, ar verta tokiai skirtingai porai tuoktis, jiems dabar tik šypseną kelia. Gerai pažinti vienam kitą leido ketveri iki vestuvių kartu praleisti metai. „Gal kad aš žinau, jog krizių būna, gal kad esu jas išgyvenusi, taip smarkiai jų nesireikšminu. Kita vertus, apie jas žinau ir turiu būti joms pasiruošusi. Jeigu jau mūsų su Šilansku reikalai suktų krizės link, galėčiau ir save, ir jį truputį suvaldyti, apsaugoti, – įsitikinusi moteris. – Dabar turbūt galima skelbti apie visuotinę krizę meilės srityje. Bet mums viskas kol kas gerai: vis dar skraidau ant sparnų, vis dar myliu Šilanską. Jeigu daugiau poilsio būtų – juk auginti vaiką sunku, vyrui tikrai skirčiau visą dėmesį, nes jis to vertas. Dabar tą laiką tenka dalyti vaikui ir sutuoktiniui. Tačiau Šilanskas man lygiai taip pat brangus, ir jokių minčių apie jokias skyrybas nėra.“ Aušra neslepia, kad tokia yra šiandiena. Kaip bus rytoj, niekada nežinai. Populiariam humoristui ir dešimčia metų jaunesnei Birštono sanatorijos gydytojai prognozavo neilgą santuoką. „Manau, žmonės taip kalbėjo dėl to, kad mes visiškai nepanašūs. Pradedant išvaizda, baigiant mūsų požiūriais į gyvenimą, pomėgiais. Bet gal todėl, kad Šilanskas gerokai vyresnis, daugiau gyvenime matęs, aš iš jo galiu tik pasimokyti, – užsidegusi pasakoja Aušra. – Žmonės mėgsta vertinti, tinka ar netinka. Bet ką jie gali žinoti?! Juk taip kalbama paprastai atsižvelgiant tik į išorę, materialius dalykus ar socialinę padėtį. O meilė yra kur kas giliau. Jeigu eina iš vidaus, iš giliai, jausmas ir trunka kur kas ilgiau.“
Su juo esu rami
„Pažiūrėkite, kaip Šilanskas susilydo, kai mažoji prisiglaudžia“, – rodo Aušra į netoliese stovinčius apsikabinusius tėtį ir dukrą. Mažoji Ievutė į jų gyvenimą iš tiesų atnešė daug šviesos ir meilės. Ilgai ėjusi Birštono sanatorijos gydytojos pareigas dabar apie darbą moteris net negalvoja. „Daug laiko dar turės praeiti, kol susitupėsiu, kol suprasiu, kad labiau noriu dirbti nei auginti vaiką. Kol kas būti su dukra noriu labiau. Žinau, kad ir jai labai svarbūs bent pirmieji treji metai, – dalykiškai aiškina ir priduria, jog norėtų ir daugiau vaikų. – Apetitas atsirado bevalgant. Net bijau, kad jeigu būtų antras, aš dar labiau užsimanyčiau trečio! Va, tada jau tektų susirūpinti. Be to, ir metai nebe tie, kad tiek daug norėtum. Kita vertus, antras vaikas tikrai nekenktų. Jaučiu, kad mūsų šeima tarsi pilnesnė būtų. Bet bus, kaip Dievas duos.“
Raimondas taip pat neslepia, kad jeigu dabartinį gyvenimą bandytų vertinti pagal šimtabalę laimės skalę, drąsiai galėtų skirti devyniasdešimt balų. „Dešimt palieku sveikatos trūkumui ar tokiam kol kas neįgyvendintam norui kaip mesti rūkyti, – prisipažįsta humoristas. – Baisiausia, kad seniau turėjau marias laiko, nežinojau, kur jį dėti, todėl iššvaistydavau tuščiai, o dabar pagalvoju, jog būtų neblogai Šilanską klonuoti... Gerai tik kad jaučiuosi reikalingas. Reikalingas ir šeimai, ir žmonėms.“
Už pastaruosius kelerius metus Aušra neslepia vyrą galinti tik pagirti: jis išlaiko šeimą, jai labai daug padeda, ne tik primedžioja ir prižvejoja, bet ir priruošia maisto. „Aš negeriu, nerūkau, niekur nesiblaškau ir striptizo slapčia nešoku. Esu prie rimtesnių, galiausiai juk – daktarė. Bet iš tiesų manimi galima mažiau pasitikėti nei Šilansku, – abejones, kad vyras yra menininkas, ne šeimos žmogus, išsklaido Aušra. – Gal dėl to jį ir myliu, kad labai patikimas, su juo esu rami. Jis vis paskambina, pasako, kur yra, ką veikia. Aš net neklausiu, man nereikia ataskaitų. Visai nepavydžiu, kad jis veda visokius vakarėlius, kad ten daug moterų. O jos, savo akimis mačiau, Šilanskui tikrai neabejingos... Kiekviename jo poelgyje, veiksme, žodyje jaučiu meilę, ir man labai ramu, nes tikiu juo.“
Paklausta, kaip leido vyrui pirkti žirgą, Aušra tiesiai šviesiai pareiškia, kad mažai su ja tarėsi. „Paskambino ir pasakė: „Jau perku. Ar galiu?“ Bandžiau kalbėti, kad dar neskubėtų, paieškotų, pasitartų, bet supratau: jeigu jau nori, vadinasi, kuo toliau, tuo labiau norės. Ir anksčiau ar vėliau vis tiek nusipirks. Todėl sutikau: „Tavo valia.“ Bet tas žirgas visai netrukdo mums gyventi. Kad tik Raimondui tai į naudą, kad tik jo mintys šviesesnės būtų“, – vyro svajonėms ir pomėgiams nebeprieštarauja Aušra. Be to, ir iš šeimos biudžeto pirkinys didelės aukos nepareikalavo. „Ką reiškia „iš šeimos biudžeto“? Vyras visada turi turėti „kavalieriaus fondą“... – kaip kaskart juokais rimtas kalbas nuleidžia humoristas. – Pavyzdžiui, nori žmonai per Naujuosius metus dovaną padaryti – nuperki gerą spiningą. O žmona per tavo gimtadienį padovanoja tau gerus moteriškus kailinius. Paskui apsikeiti dovanomis ir visi patenkinti...“
Beje, artimieji naujojo Raimondo augintinio dar nė karto nematė. Aušra neslepia arklių prisibijanti (ji dievina šunis), todėl pamatyti vyro pirkinio kol kas nesiveržia. Galbūt kada nors, kai važiuos pro Raseinius, užsuks pažvelgti į juodas žirgo akis.
Su žirgu gali šnekėtis
Į Raseinius leidžiamės tik su Raimondu. Paprastai pasimatyti su savo žirgu vyriškis važiuoja autostopu. Per gyvenimą taip įprato būtent tokiu būdu keliauti per Lietuvą, kad į autobusą dabar nė už ką neįsodinsi. Be to, žinomą žmogų mielai paveža kiekvienas ratuotasis. Miestelyje, netoli nuo arklidžių, jis būtinai sustoja prie nedidelės parduotuvės. Greitai Raimondo rankose atsiduria trys kilogramai morkų ir dar keli – obuolių. „Juk vien savo žirgui šitų skanėstų nenuveši, – šypsosi vyriškis. – Kiti tada žiūrės TOKIOMIS akimis!..“
Arklidėse tarp vienas už kitą gražesnių laibakojų lenktyninių ristūnų – ir rusva gražuolė humoristo Vyga. Jeigu vos prieš kelerius metus būtų išgirdęs, kad kada nors turės nuosavą žirgą, Raimondas, ko gero, būtų tik skaniai pasijuokęs. Tačiau pažintis su Lietuvos nacionalinių lenktynių klubo prezidentu Remigijumi Poškumi ir jo prašymas vesti žirgų lenktynes viską apvertė aukštyn kojomis. „Niekada nebuvau to daręs, bet man pasirodė įdomu. Ir jau po pirmųjų lenktynių užsikrėčiau: pradėjome su klubo prezidentu daug keliauti, stebėti, kaip jos vyksta Europoje, kaip organizuojamos Paryžiuje ar Liverpulyje. Įsivaizduokite, ten į tokias žirgų lenktynes susirenka iki šimto dvidešimt tūkstančių žiūrovų! Jeigu pas mus į atidarymą ateina tūkstantis, sakome – labai daug“, – liūdnai šypteli humoristas. – Jodinėti moku, tačiau aš per gremėzdiškas tokiam grakščiam, net liežuvis nesiverčia sakyti, „gyvuliui“. Žirgas yra žirgas. Pas mus jis kiek nepelnytai pamirštas. Juk kadaise lietuviai apie juos dainuodavo kur kas dažniau nei apie šunis ar kates.“
Raimondas neslepia ir pats nesitikėjęs, kad žirgai jį taip pakerės. „Azartas, grožis, kiekvienas judesys – tarsi stebuklas... – nesustodamas gali vardyti vyriškis. – To jausmo žodžiais negali nusakyti. Turėti žirgą – ne tas pat, kas auginti žiurkėną. Aš nekalbu apie pašarų kiekį ar laikymo sąlygas. Taip, kelionė į Raseinius atima daug laiko, bet kai nuvažiuoji, pašauki vardu ir žirgas prie tavęs prieina – fantastika. Jo akys – didelės, protingos, su juo gali šnekėtis. Oi, visi sakys: Šilanskui jau stogas pavažiavo! Bet žirgas iš tiesų kaip mažas vaikas – kalbėti negali, bet toks jausmas, kad viską supranta.“
Didelių turtų iš lenktynių Raimondas susikrauti nesitiki. Bet, kaip kiekvienam žirgo savininkui, būtų be galo malonu, kad jo augintinė kuo dažniau finišą pasiektų pirmoji. Karščiausias humoristo troškimas – kiek paaugusią dukrą išmokyti jodinėti. „Klubas planuoja įsigyti nedidelių žirgelių. Užsienyje per lenktynes dažnai vyksta mugės, kur vaikams galima nupirkti ar bent leisti pajodinėti jais su specialiu balnu. Eilės prie tokios pramogos – lyg prie duonos“, – pasakoja Raimondas.
Kol kas didžiausias humoristo galvos skausmas – kaip suderinti savaitgaliais vykstančias sutuoktuves, į kurias dažnai kviečiamas piršliauti, ir žirgų lenktynes. „Šią vasarą ir rudenį suplanuota net keturiolika vestuvių. Vienose atidirbi, žiūrėk, tuoj ir prasideda: tuoktis ima pabroliai, pamergės, ir visiems reikia manęs. Būna, prieš metus jau suplanuota, data suderinta, o paaiškėja, kad tą patį savaitgalį ir žirgų lenktynės rengiamos. Viena vertus, lenktynių bus dar daug, o vestuvės žmogui – gal tik kartą gyvenime, tačiau pasirinkti vis tiek sunku. Gal šie metai – paskutiniai, kai esu piršlys“, – neslepia per trisdešimt metų šimtus porų supiršęs Raimondas. Tačiau visa tai be ilgų svarstymų jis pasiryžęs paaukoti dėl žirgų.
