Dabar populiaru
Publikuota: 2009 birželio 1d. 11:38

Reda Jacikevičienė. Laukiame „gyvo“ garso koncerto!

Foto naujienai: Reda Jacikevičienė. Laukiame „gyvo“ garso koncerto!
zmones24.lt / Mariaus Žičiaus nuotrauka

„Baisiausia dabar iš mokytojo būtų išgirsti: „Padėk tą saksofoną ir nebegrok." Bet tikiuosi, kad taip neatsitiks, nes per beveik tris mėnesius, sako, esu šiek tiek pažengusi.

„Baisiausia dabar iš mokytojo būtų išgirsti: „Padėk tą saksofoną ir nebegrok." Bet tikiuosi, kad taip neatsitiks, nes per beveik tris mėnesius, sako, esu šiek tiek pažengusi. O svarbiausia - aistra šiam tobulam instrumentui ne mažėja, o vis didėja", - užsidegusi kalba verslininkė Reda Jacikevičienė (47), pavasarį pradėjusi mokytis groti pas žinomą saksofono virtuozą Rimantą Brazaitį.


Kodėl subrendusi, daug pasiekusi, veikli moteris staiga griebėsi tokios neracionalios veiklos? Kaip atsirado troškimas įvaldyti dažniausiai vyrišku vadinamą muzikos instrumentą? Dizaino ir audinių salono „Optima Forma" šeimininkė prisimena: „Man buvo gal dvidešimt metų, kai sakiau, kad paskui „saksą" iki Maskvos ar Paryžiaus pėsčia nueičiau (juokiasi). Bet tuo metu tai liko tik svajone. Vidurinę baigiau provincijoje, galimybių įgyti muzikinį išsilavinimą nebuvo. Kiek turėjo praeiti metų, kad išdrįsčiau garsiai prabilti apie savo norą ir rasti jėgų pradėti mokytis. Juk aš net natų nepažinojau! Matyt, ateina momentas, kai jautiesi viską pasiekęs: namas pastatytas, vaikas užaugintas, medis pasodintas. Pradedi ieškoti kitų saviraiškos priemonių ir santykio su savimi."  

Ir Reda ieško. Prieš kurį laiką ją matėme kuriančią policininkės vaidmenį TV seriale „Neskubėk gyventi", o žiemą draugams be perstojo ėmė kalbėti apie norą mokytis groti saksofonu ir susirasti mokytoją. Pradžioje visi stebėjosi keistu solidžios ponios troškimu, po kokio mėnesio ėmė žadėti surasti mokytoją. Bet pažadai ir liko tik pažadais: kažkas skambino, bet nerado, kitas rado, bet mokytojas susirgo. Taip paieškos tęsėsi bemaž porą mėnesių.


„Kol vieną vakarą atėjo draugė dizainerė Vida Leonavičiūtė-Insodienė ir paklausė, kaip man sekasi ieškotis mokytojo. Išliejau visą nusivylimą ir širdgėlą. Tada ji tarė: „Skambinam Brazaičiui." Aš net išsigandau: „Jokiu būdu! Tik ne „sakso" dievui." Man pasirodė nesolidu trukdyti tokį rimtą žmogų. Bet Vida buvo užsispyrusi ir patikino, kad galima tik paklausti patarimo ir, pavyzdžiui, mokytojo rekomendacijos. Jeigu nebūčiau išgėrusi taurės vyno, matyt, tiek drąsos nebūtų atsiradę. Pasikalbėjau ir sutariau.


Rimantas mane dar kokį mėnesį vaikė, vis nukeldavo susitikimo datą, liepdavo paskambinti vėliau. Po mėnesio pagalvojau: tikriausiai jis taip mandagiai nori parodyti, kad manęs nemokys ir kad turiu pati susiprasti. Nusprendžiau daugiau netrukdyti. Tačiau vieną dieną jis paskambino pats! „Ar noras groti dar nepraėjo?" - paklausė. Pagalvojau, kad mokytojas mėgino mano kantrybę. Tik vėliau prisiminiau, kaip jis ne kartą yra užsiminęs, ar esu tikra dėl savo noro, o gal po mėnesio saksofonas bus padžiautas kur nors ant spintos", - pašnekesius su profesionaliu saksofonininku prisiminė Reda. Tą akimirką ji tepasakė: „Kuo greičiau važiuojame į parduotuvę pirkti instrumento." Nulėkė ten kaip vėjas ir, kol laukė mokytojo, spėjo išsirinkti vadovėlius, apžiūrėjo saksofonus. Jos išsirinktu instrumentu R. Brazaitis pagrojo ir paklausė: „Gražu?" Reda buvo atvira: skambesys nepatiko. Pasirodo, tuo metu instrumente buvo įdėtas ne toks liežuvėlis, o nuo jo priklauso garso kokybė. „Mokytojas sako: reikia imti kitą, tačiau jis kainuoja keletą šimtų. Sutikau nedvejodama. Jeigu jau mokytis, tai turint geriausius dalykus", - šypsosi verslininkė, kurios namuose, darbe ir automobilyje dabar skamba tik saksofono muzika.


Kaip ir bet kuri pradžia, Redai muzikavimas buvo sudėtingas. Dabar svarsto, kaip iš šalies turėjo būti juokinga stebėti pirmuosius jos bandymus ir „kliurkas". „O kiek turėjo iškęsti namiškiai! - atvirauja. - Mano šuo Vipas jau po poros dienų, kai pamatydavo, kad iš dėklo traukiu „saksą", nešdavo muilą (juokiasi). Bet praėjo mėnuo, sūnus Mantas grįžo namo, aš muzikuoju, o jis ir sako: „Žiūrėk, Vipas sėdi ir klausosi." Brazaitis ramiai ištarė: „Gal priprato, o gal apkurto."

Mokytojas, kurį Reda laiko neabejotinu autoritetu, liepė jai kasdien groti po tris valandas. Ne visada taip išeina, bet po dvi groja beveik visada. Sako, nuo kovo ketvirtos dienos, kai pirmą kartą į rankas paėmė saksofoną, visiškai negrojo tris dienas. To prarasto laiko jai labai gaila.


Geriausi Redos draugai pastaruoju metu jaučiasi pamiršti ir apleisti. Tikriausiai jie tik ir laukia dienos, kai auksaplaukei kompanijos sielai išblės aistra pūsti saksofoną. „Jis mane „veža". Žinai, „saksas" man pirmiausia yra draugas. Tai - pats chuliganiškiausias instrumentas, kuriuo gali improvizuoti ir „išsikalinėti". To momento labiausiai ir laukiu. O tada draugams bus surengtas vakarėlis, kuriame gyvai gros gera jų draugė Reda", - į fantazijas nuklysta verslininkė.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką