Savo gyvenimo istoriją jis galėtų pasiūlyti serialų kūrėjams – kiek daug pakilimų ir kritimų spėjo patirti televizijos projekte „Žvaigždžių duetai“ dalyvaujantis Romas BUBNELIS (52)! Dabar alaus gamyklai „Gubernija“ vadovaujantis vyras pažįsta prekybininko ir vestuvių muzikanto, spaudos fotografo ir kapinių priežiūros koordinatoriaus duonos skonį. Praeityje – vieta turtingiausių šalies verslininkų dešimtuke ir keli mėnesiai Lukiškių tardymo izoliatoriuje. „Nežinau, kuo būčiau tapęs, jei tai nebūtų atsitikę“, – dėl nieko nesigaili Romas. Prasitaria, kad apsisukus gyvenimo ratui turi svajonę grįžti į pramogų pasaulį: sėkminga pradžia televizijos dainų projekte – puiki galimybė įgyvendinti ši troškimą!
Klausydamiesi, kaip dainuoja Romas Bubnelis ir Aistė Pilvelytė, turbūt daugelis pagalvojo, kad scenoje jiedu drauge tikriausiai ne pirmą kartą. Romas juokiasi su partnere prieš laidą spėjęs parepetuoti vos porąsyk. „Kartu ankščiau niekada nedainavome. Ji labai profesionali, prie manęs, nemokšos, prisitaiko, – negaili gražių žodžių partnerei. – Abu esame vieno plano dainininkai: mums patinka rimti, charakteringi, vidinės įtampos reikalaujantys kūriniai. Scenoje krėsti komedijas nematome reikalo. Jei galime dainuoti, kam tas cirkas.“ Beveik metai penkias dienas per savaitę Romas gyvena ir dirba Šiauliuose. Į Vilnių grįžęs savaitgaliais, porą dienų stengiasi būti su šeima, rūpintis namais ir buitimi, susitikti su draugais. Dabar teks rasti laiko ir „Žvaigždžių duetams“. „Dainuoju vairuodamas mašiną, – juokiasi generalinis direktorius ir prisipažįsta, kad sulaukęs pasiūlymo dalyvauti televizijos projekte nenustebo. – Anksčiau kildavo klausimas, kodėl niekas nekviečia. Norėjau pakeisti kasdienybę. Scena man – šventa vieta. Ten būnant apima fantastiškas jausmas.“
Prekiavo viskuo, kuo įmanoma
Jau daug metų daina Romui – tik laisvalaikio pomėgis. Į rankas mikrofoną paima nebent draugų vakarėliuose. Tačiau spalvingoje jo biografijoje buvo laikotarpis, kai iš muzikos pelnėsi duonai. Kilęs iš Veisiejų miestelio Dzūkijoje, muzikavo nuo mažumės. Mokykloje brazdino gitarą, tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje buvo subūręs ansamblį. Juokiasi, kad nebuvo labai geras studentas, bet baigęs aukštąją turbūt dėl savo aktyvumo gavo paskyrimą dirbti mokslinių tyrimų institute. Tačiau būti hidrotechnikos inžinieriumi ir daryti mokslininko karjeros Romas nenorėjo. Netrukus pradėjo dainuoti Kauno restoranuose, dalyvauti varjetė programose. Nuo 1980-ųjų maždaug penkerius metus muzika buvo Romo pragyvenimo šaltinis. „Man labai patiko, – su ilgesiu prisimena anuos laikus. – Esu labai pasiilgęs tokio gyvenimo būdo. Matau, kaip scenos žmonės gyvena dabar: sesers vaikai Haroldas ir Bernarda (Haroldas Šklėrius – realybės šou „Kelias į žvaigždes“ dalyvis, Bernarda Šklėriūtė dalyvavo realybės šou „Dangus“ – red. past.) ten pasuko. Jiems baltai pavydžiu: miegi, kiek nori, jei nėra nuotaikos, nerepetuoji. Vakarais – koncertai. Šventinė nuotaika, visi linksmi. Mane tai labai veža…“
Kodėl jis neliko pramogų pasaulyje? Juk to meto scenos kolegos Birutė Petrikytė, Egidijus Sipavičius, Žiedūnė Meškauskaitė ir kiti dainuoja iki šiol. Romas pamažu pasitraukė, nes negalėjo susikurti materialinės gerovės. „Muzikantams tas laikotarpis buvo nelengvas. Į Kauną atvykęs iš provincijos, turėjau suktis pats, be pažįstamų, įtakingų dėdžių pagalbos, – mintimis grįžta į praeitį. – Neliko kito kelio, kaip imtis kitos veiklos. Grojau, fotografavau vestuvėse.“ Romas pasakoja tuo metu iš vestuvių fotografavimo Kaune, Vilijampolėje, šeimai pastatęs namą. Paskui pasuko į verslą. Ko tik neišbandė! Pasakoja prekiavęs viskuo: pradedant megztiniais, baigiant kvepalais ir alkoholiu. Devintojo dešimtmečio viduryje sienų su buvusios Sovietų Sąjungos šalimis dar nebuvo, todėl užmezgė verslo ryšius su Rusija, Kirgizija, Ukraina. „Gerai sekėsi, labai lengvi pinigai buvo“, – neslepia. Netrukus atsirado didžiulė įmonė „Litpoliinter“, kuriai priklausė apie dvidešimt alkoholiu prekiaujančių parduotuvių visoje Lietuvoje, taip pat – sandėliai, to paties pavadinimo bankas, komercinis radijas ir televizija.
Rado darbo kolegoms iš pramogų pasaulio
Pramogų verslas Lietuvoje išgyveno sąstingio laikotarpį. Į savo įmonę Romas kvietė dirbti daug pramogų pasaulio įžymybių. „Mano pavaduotojas buvo Artūras Krukis, vienas iš direktorių – Artūras Orlauskas-Zakarauskas, jis dirbo prie metalų. Su Olandija ryšius palaikė dainininkas Arvydas Ramantauskas, biure sukosi poetas Gintaras Patackas. „Litpoliinter“ parduotuvėse darbavosi dainininkai Viktoras Malinauskas ir Alfredas Macius. Įrašų studiją kurti padėjo kompozitorius Kęstutis Lukšas, – vardija tuo metu drauge dirbusius menininkus. – Smagu būti tarp kūrybingų žmonių. Su tokiais galima kalnus nuversti. Tuomet verslas buvo daromas labai lengvai, paprastai, žaismingai.“ Muzikali draugija Romą įkalbino steigti įrašų studiją, paskui prie Kauno, Lapėse, atsirado radijas ir televizija, o prieš daugiau kaip dešimtmetį ji tapo LNK. Simboliška, kad po maždaug dvidešimties metų į sceną jis grįžta dalyvaudamas būtent to kanalo projekte. Romas nesijaučia dainuojąs savo televizijoje, nors nuo „Litpoliinter“ laikų ten likę nemažai tų pačių darbuotojų. Sako, gal kada ir buvo kilę nemalonių emocijų, bet jos seniai pamirštos.
Romas nenoriai grįžta į praeitį, kai jo vadovaujama įmonė „Litpoliinter“ klestėjo, o jis buvo vienas didžiausių šalies verslininkų. Taip, maudėsi prabangoje ir galėjo turėti, ką tik panorėjęs: važinėjo tuo metu vieninteliu Lietuvoje iš Amerikos jam atgabenta sportine mašina „Chevrolet Corvette“, iš Šveicarijos automobilių salono atkeliavusiu „Pontiac Grand Prix“. Turėjo ir privatų lėktuvą, laivą, jachtą. „Dabar tai atrodo juokingai – kaip būtinybė tais laikais turėti raudoną švarką“, – juokiasi pats spalvotus švarkus vilkėjęs tik dainuodamas. Romas garsėjo dosnumu ne tik sau. Įmonėje dirbo apie keturis šimtus žmonių. „Man jie buvo kaip šeima, – pasakoja. – Kartą naujuosius šventėme Kauno muzikiniame teatre. Prikvietėme daug atlikėjų, buvo didžiulis koncertas, daug vertingų prizų.“ Tuo metu įmonė plėtojo labdaringą veiklą, rėmė vaikų namus. Kartą Romas Amerikoje surengė Lietuvių dienas ir ten nuvežė daugiau kaip trisdešimt verslininkų – už Atlanto jiems rengė susitikimus, priėmimus. „Buvo smagu. Daug kas tebeprisimena tą kelionę“, – šypteli.
Nenori prisiminti verslo žlugimo detalių
Būti savo verslo, kuris tuo pat metu buvo ir mėgstamas darbas, šeimininku – kiekvieno svajonė. Įmonė klestėjo, pinigai greitai ateidavo, lengvai išeidavo. „Tuo metu niekas jų neskaičiavo“, – nesureikšmina tuometės padėties. „Litpoliinter“ gyvavo sudėtingu laikotarpiu: Lietuva tapo nepriklausoma, rublius keitė talonai, litai. Romas neneigia sulaukdavęs gąsdinimų, reketavimų, padegimų – nieko keista, kad jį visada lydėdavo apsauga. Sudėtingą ir neramų laiką išgyveno, bet neteko tėvo: jis buvo nušautas. „Tai daugiausia, ką galima paaukoti. Apie tuos dalykus nebesinori kalbėti, juk nei pasiguosi, nei ką nors pakeisi, – atsargiai kalba. – Vienas pasakys, kad man taip ir reikia, kad per mažai gavau. Kitas nepatikės, kaip tai galėjo atsitikti.“
Kelerius metus buvęs tarp turtingiausių šalies žmonių, 1994 metų pabaigoje Romas viską prarado: „Tai tik parodo, kad niekada nežinai, kas bus rytoj: šiandien esi turtingiausiųjų dešimtuke, rytoj – trečiame turtingiausiųjų milijone.“
Dėl žlugusio verslo jis nieko nekaltina. Užsimena, esą įtakos turėjo ir tai, kad Lietuvoje jis susipynęs su politika. „Kadangi politikai nelabai pasidaviau, man tai, švelniai tariant, nepadėjo. Paskui paaiškėjo, kad tas kaltas vienoje situacijoje, kitas – kitoje. Kas išdavė ar pardavė, kas draugas, o kas priešas, – nenori per daug gilintis į daugiau kaip dešimties metų senumo įvykius. – Kol neatsiduria tam tikroje ekstremalioje situacijoje, kiekvienas žmogus būna padorus. Vieni išbandymus atlaiko, kiti – ne. Nieko negaliu kaltinti. Laikas buvo įdomus, aktyviai gyvenau: neturėjau kada sustoti, apsidairyti, kas aplinkui dedasi. Ne viską dariau teisingai: prabėgi, nepastebi. Kai po kurio laiko atsigręži, pamatai, kad gal ne tuo keliuku kažkada pasukai.“
„Nežinau, kuo būčiau tapęs, jei taip nebūtų atsitikę. Jei būčiau buvęs turtingas, gal būčiau pridaręs blogų darbų, didelių klaidų. Kas čia žino... Ta situacija mane išmokė kitaip žiūrėti į žmones, reikalus spręsti be pykčio, agresijos. Kai atrandi vidinę ramybę, visai nesvarbu, kur esi – kalėjime ar namie. Jeigu jos neturi, net turėdamas geriausių norų gali pridaryti nesąmonių. Man pasisekė. Gavau gerų pamokų. Mokausi iki šiol.“
Naują gyvenimą pradėjo Vilniuje
Panašiu laiku, kai prarado verslą, subyrėjo ir pirmoji Romo santuoka. Žmonai ir dviem vaikams jis paliko namą Vilijampolėje, atsisveikino su Kaunu ir išvažiavo į Vilnių pradėti naujo gyvenimo. Prisipažįsta kelerius metus vengęs žmonių, o ir jie neprisileisdavę arčiau. Buvusiam milijonieriui, kuris tiriant turto iššvaistymo bylą devynis mėnesius praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje, pakilti nebuvo paprasta, bet pamažu jis užsikabino. Kelerius metus sukosi žiniasklaidoje: dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ reklamos skyriuje, paskui – „Respublikoje“. Prisiminė mokąs fotografuoti ir tai išbandė abiejuose laikraščiuose. Prisipažįsta, kad fotografo darbas padėjo atsitiesti. Pabuvęs reporteriu greitai tapo „Respublikos“ marketingo skyriaus direktoriumi, paskui kapinių priežiūros reikalų tvarkytojo pareigas iškeitė į dėvėtų drabužių parduotuvių tinklo direktoriaus pavaduotojo. „Valgyti reikėjo“, – paprastai paaiškina karjeros šuolius. „Aš arba direktorius, arba niekas“, – šaiposi pats iš savęs. Penkerius metus Romas buvo ir bulvarinio dienraščio „Vakaro žinios“ direktorius. „Taip vėl išėjau į žmones, – šypteli. – Visi pamatė, kad su manimi galima bendrauti, galima manimi pasitikėti.“ Kai sulaukė pasiūlymo, kaip pats sako, „virti alų“ – vadovauti bendrovei „Gubernija“, buvo „Pagirių šiltnamių“ generalinio direktoriaus pavaduotojas. „Nesureikšminu tų dalykų: šiandien esu generalinis direktorius, rytoj – nežinia kas, – Romas nesilaiko įsikibęs postų. – Kas yra direktorius? Aukštesnio lygio vadybininkas.“ Išbandęs daugybę darbų jis svarsto, kad imtis paprastesnių bijo tie, kurie turi kompleksų. Įvairios pareigos išplečia galimybes, parodo, kokių dar gabumų turi. „Esu laimingas, kad galiu ir dainuoti, fotografuoti, o kitas gali būti tik direktorius“, – Romas prisipažįsta prieš kelerius metus svarstęs galimybę grįžti į fotografiją. Prasitaria kadaise turėjęs ir dar vieną svajonę: išėjęs į pensiją kokiame prašmatniame restorane dirbti durininku. „Galvodavau – laiminga senatvė, visada tarp žmonių“, – trumpai užsisvajoja. Bėgant laikui tas noras išblėso, bet ir ramybė prie miško ar paežerėje jo nevilioja. Gal todėl pastaruoju metu Romas vis dažniau pagalvoja apie pramogų pasaulį. „Per tiek metų pramogų versle viskas labai pasikeitė. Todėl man smalsu. Dabar atlikėjai labiau gerbiami, atsirado visokių vadybininkų, prodiuserių. Įdomu, smagu, – neslepia, kad jį tai domina. – Mano amžiaus dainininkų nemažai, kažin ar dar yra laisva vieta. Aišku, savo nišą visada galima rasti.“ Juokiasi, kad su Haroldu ir Bernarda reikėtų kurti giminės ansamblį.
Didžiausias pasididžiavimas – šeima ir vaikai
„Daug kas galbūt norėtų, kad sėdėčiau kur nors kampe galvą parėmęs ir verkčiau dėl buvusių milijonų. Tačiau neturiu nė vieno priešo, ant nieko nepykstu. Į viską žiūriu filosofiškai, – ramiai kalba Romas. – Kas kur nori, ten tegul mane mato: vieni Lukiškėse, kiti dar kur nors. Daug žmonių, kurie dirbo „Litpoliinter“, šiandien materialiai gyvena geriau nei aš, vadovauja savo verslams.“ Romas patenkintas tuo, ką turi dabar. Pernasi gruodžio 27 dieną suėjo dešimt metų, kai jis su žmona Gerda (35) priėmė Santuokos sakramentą. „Kažkada gal dainomis ją ir suvedžiojau“, – šypteli. Sumanęs dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“, jis sulaukė sutuoktinės palaikymo. Tik dėl egzaminų Vilniaus kolegijoje, kur studijuoja kosmetologiją, Gerda negalėjo ateiti į pirmąjį koncertą. Romas didžiuodamasis pasakoja apie savo vaikus. Atžalos iš pirmosios santuokos Aira (27) ir Karolis (23) jau turi savo gyvenimus. Dukra, buvusi pasaulio klasikinių šokių čempionė, atrodo, leidžia šaknis Jungtinėse Amerikos Valstijoje: San Franciske įkūrė savo šokių studiją. Sūnus gyvena Lietuvos sostinėje, dirba banke ir neakivaizdžiai studijuoja Vilniaus universitete. „Su abiem gerai sutariu, labai juos myliu, o jie gerbia mane. Visi mano vaikai geri. Man labai pasisekė“, – didžiuojasi ir su Gerda auginamais sūnumis Kristupu (12) bei Gabrieliumi (8).
„Esu perėjęs ugnį, vandenį ir varines triūbas – antrą kartą į tuos pačius dalykus nelabai lįsčiau, – Romas prisipažįsta dabar išgyvenąs ypač sėkmingą laiką. – Vien kad dabar turiu darbą, šeimą, galimybę dainuoti, yra labai daug. Man tai svarbiau nei vadovauti savo firmai. Kelerius metus gyvenau beveik pensininko režimu: darbas – namai. Labai neįdomu, ne mano charakteriui. Dabar jaučiu vidinę laisvę, o gyvenimas pasiūlo naujų galimybių. Nežinau, kuo tai baigsis...“
Klausydamiesi, kaip dainuoja Romas Bubnelis ir Aistė Pilvelytė, turbūt daugelis pagalvojo, kad scenoje jiedu drauge tikriausiai ne pirmą kartą. Romas juokiasi su partnere prieš laidą spėjęs parepetuoti vos porąsyk. „Kartu ankščiau niekada nedainavome. Ji labai profesionali, prie manęs, nemokšos, prisitaiko, – negaili gražių žodžių partnerei. – Abu esame vieno plano dainininkai: mums patinka rimti, charakteringi, vidinės įtampos reikalaujantys kūriniai. Scenoje krėsti komedijas nematome reikalo. Jei galime dainuoti, kam tas cirkas.“ Beveik metai penkias dienas per savaitę Romas gyvena ir dirba Šiauliuose. Į Vilnių grįžęs savaitgaliais, porą dienų stengiasi būti su šeima, rūpintis namais ir buitimi, susitikti su draugais. Dabar teks rasti laiko ir „Žvaigždžių duetams“. „Dainuoju vairuodamas mašiną, – juokiasi generalinis direktorius ir prisipažįsta, kad sulaukęs pasiūlymo dalyvauti televizijos projekte nenustebo. – Anksčiau kildavo klausimas, kodėl niekas nekviečia. Norėjau pakeisti kasdienybę. Scena man – šventa vieta. Ten būnant apima fantastiškas jausmas.“
Prekiavo viskuo, kuo įmanoma
Jau daug metų daina Romui – tik laisvalaikio pomėgis. Į rankas mikrofoną paima nebent draugų vakarėliuose. Tačiau spalvingoje jo biografijoje buvo laikotarpis, kai iš muzikos pelnėsi duonai. Kilęs iš Veisiejų miestelio Dzūkijoje, muzikavo nuo mažumės. Mokykloje brazdino gitarą, tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje buvo subūręs ansamblį. Juokiasi, kad nebuvo labai geras studentas, bet baigęs aukštąją turbūt dėl savo aktyvumo gavo paskyrimą dirbti mokslinių tyrimų institute. Tačiau būti hidrotechnikos inžinieriumi ir daryti mokslininko karjeros Romas nenorėjo. Netrukus pradėjo dainuoti Kauno restoranuose, dalyvauti varjetė programose. Nuo 1980-ųjų maždaug penkerius metus muzika buvo Romo pragyvenimo šaltinis. „Man labai patiko, – su ilgesiu prisimena anuos laikus. – Esu labai pasiilgęs tokio gyvenimo būdo. Matau, kaip scenos žmonės gyvena dabar: sesers vaikai Haroldas ir Bernarda (Haroldas Šklėrius – realybės šou „Kelias į žvaigždes“ dalyvis, Bernarda Šklėriūtė dalyvavo realybės šou „Dangus“ – red. past.) ten pasuko. Jiems baltai pavydžiu: miegi, kiek nori, jei nėra nuotaikos, nerepetuoji. Vakarais – koncertai. Šventinė nuotaika, visi linksmi. Mane tai labai veža…“
Kodėl jis neliko pramogų pasaulyje? Juk to meto scenos kolegos Birutė Petrikytė, Egidijus Sipavičius, Žiedūnė Meškauskaitė ir kiti dainuoja iki šiol. Romas pamažu pasitraukė, nes negalėjo susikurti materialinės gerovės. „Muzikantams tas laikotarpis buvo nelengvas. Į Kauną atvykęs iš provincijos, turėjau suktis pats, be pažįstamų, įtakingų dėdžių pagalbos, – mintimis grįžta į praeitį. – Neliko kito kelio, kaip imtis kitos veiklos. Grojau, fotografavau vestuvėse.“ Romas pasakoja tuo metu iš vestuvių fotografavimo Kaune, Vilijampolėje, šeimai pastatęs namą. Paskui pasuko į verslą. Ko tik neišbandė! Pasakoja prekiavęs viskuo: pradedant megztiniais, baigiant kvepalais ir alkoholiu. Devintojo dešimtmečio viduryje sienų su buvusios Sovietų Sąjungos šalimis dar nebuvo, todėl užmezgė verslo ryšius su Rusija, Kirgizija, Ukraina. „Gerai sekėsi, labai lengvi pinigai buvo“, – neslepia. Netrukus atsirado didžiulė įmonė „Litpoliinter“, kuriai priklausė apie dvidešimt alkoholiu prekiaujančių parduotuvių visoje Lietuvoje, taip pat – sandėliai, to paties pavadinimo bankas, komercinis radijas ir televizija.
Rado darbo kolegoms iš pramogų pasaulio
Pramogų verslas Lietuvoje išgyveno sąstingio laikotarpį. Į savo įmonę Romas kvietė dirbti daug pramogų pasaulio įžymybių. „Mano pavaduotojas buvo Artūras Krukis, vienas iš direktorių – Artūras Orlauskas-Zakarauskas, jis dirbo prie metalų. Su Olandija ryšius palaikė dainininkas Arvydas Ramantauskas, biure sukosi poetas Gintaras Patackas. „Litpoliinter“ parduotuvėse darbavosi dainininkai Viktoras Malinauskas ir Alfredas Macius. Įrašų studiją kurti padėjo kompozitorius Kęstutis Lukšas, – vardija tuo metu drauge dirbusius menininkus. – Smagu būti tarp kūrybingų žmonių. Su tokiais galima kalnus nuversti. Tuomet verslas buvo daromas labai lengvai, paprastai, žaismingai.“ Muzikali draugija Romą įkalbino steigti įrašų studiją, paskui prie Kauno, Lapėse, atsirado radijas ir televizija, o prieš daugiau kaip dešimtmetį ji tapo LNK. Simboliška, kad po maždaug dvidešimties metų į sceną jis grįžta dalyvaudamas būtent to kanalo projekte. Romas nesijaučia dainuojąs savo televizijoje, nors nuo „Litpoliinter“ laikų ten likę nemažai tų pačių darbuotojų. Sako, gal kada ir buvo kilę nemalonių emocijų, bet jos seniai pamirštos.
Romas nenoriai grįžta į praeitį, kai jo vadovaujama įmonė „Litpoliinter“ klestėjo, o jis buvo vienas didžiausių šalies verslininkų. Taip, maudėsi prabangoje ir galėjo turėti, ką tik panorėjęs: važinėjo tuo metu vieninteliu Lietuvoje iš Amerikos jam atgabenta sportine mašina „Chevrolet Corvette“, iš Šveicarijos automobilių salono atkeliavusiu „Pontiac Grand Prix“. Turėjo ir privatų lėktuvą, laivą, jachtą. „Dabar tai atrodo juokingai – kaip būtinybė tais laikais turėti raudoną švarką“, – juokiasi pats spalvotus švarkus vilkėjęs tik dainuodamas. Romas garsėjo dosnumu ne tik sau. Įmonėje dirbo apie keturis šimtus žmonių. „Man jie buvo kaip šeima, – pasakoja. – Kartą naujuosius šventėme Kauno muzikiniame teatre. Prikvietėme daug atlikėjų, buvo didžiulis koncertas, daug vertingų prizų.“ Tuo metu įmonė plėtojo labdaringą veiklą, rėmė vaikų namus. Kartą Romas Amerikoje surengė Lietuvių dienas ir ten nuvežė daugiau kaip trisdešimt verslininkų – už Atlanto jiems rengė susitikimus, priėmimus. „Buvo smagu. Daug kas tebeprisimena tą kelionę“, – šypteli.
Nenori prisiminti verslo žlugimo detalių
Būti savo verslo, kuris tuo pat metu buvo ir mėgstamas darbas, šeimininku – kiekvieno svajonė. Įmonė klestėjo, pinigai greitai ateidavo, lengvai išeidavo. „Tuo metu niekas jų neskaičiavo“, – nesureikšmina tuometės padėties. „Litpoliinter“ gyvavo sudėtingu laikotarpiu: Lietuva tapo nepriklausoma, rublius keitė talonai, litai. Romas neneigia sulaukdavęs gąsdinimų, reketavimų, padegimų – nieko keista, kad jį visada lydėdavo apsauga. Sudėtingą ir neramų laiką išgyveno, bet neteko tėvo: jis buvo nušautas. „Tai daugiausia, ką galima paaukoti. Apie tuos dalykus nebesinori kalbėti, juk nei pasiguosi, nei ką nors pakeisi, – atsargiai kalba. – Vienas pasakys, kad man taip ir reikia, kad per mažai gavau. Kitas nepatikės, kaip tai galėjo atsitikti.“
Kelerius metus buvęs tarp turtingiausių šalies žmonių, 1994 metų pabaigoje Romas viską prarado: „Tai tik parodo, kad niekada nežinai, kas bus rytoj: šiandien esi turtingiausiųjų dešimtuke, rytoj – trečiame turtingiausiųjų milijone.“
Dėl žlugusio verslo jis nieko nekaltina. Užsimena, esą įtakos turėjo ir tai, kad Lietuvoje jis susipynęs su politika. „Kadangi politikai nelabai pasidaviau, man tai, švelniai tariant, nepadėjo. Paskui paaiškėjo, kad tas kaltas vienoje situacijoje, kitas – kitoje. Kas išdavė ar pardavė, kas draugas, o kas priešas, – nenori per daug gilintis į daugiau kaip dešimties metų senumo įvykius. – Kol neatsiduria tam tikroje ekstremalioje situacijoje, kiekvienas žmogus būna padorus. Vieni išbandymus atlaiko, kiti – ne. Nieko negaliu kaltinti. Laikas buvo įdomus, aktyviai gyvenau: neturėjau kada sustoti, apsidairyti, kas aplinkui dedasi. Ne viską dariau teisingai: prabėgi, nepastebi. Kai po kurio laiko atsigręži, pamatai, kad gal ne tuo keliuku kažkada pasukai.“
„Nežinau, kuo būčiau tapęs, jei taip nebūtų atsitikę. Jei būčiau buvęs turtingas, gal būčiau pridaręs blogų darbų, didelių klaidų. Kas čia žino... Ta situacija mane išmokė kitaip žiūrėti į žmones, reikalus spręsti be pykčio, agresijos. Kai atrandi vidinę ramybę, visai nesvarbu, kur esi – kalėjime ar namie. Jeigu jos neturi, net turėdamas geriausių norų gali pridaryti nesąmonių. Man pasisekė. Gavau gerų pamokų. Mokausi iki šiol.“
Naują gyvenimą pradėjo Vilniuje
Panašiu laiku, kai prarado verslą, subyrėjo ir pirmoji Romo santuoka. Žmonai ir dviem vaikams jis paliko namą Vilijampolėje, atsisveikino su Kaunu ir išvažiavo į Vilnių pradėti naujo gyvenimo. Prisipažįsta kelerius metus vengęs žmonių, o ir jie neprisileisdavę arčiau. Buvusiam milijonieriui, kuris tiriant turto iššvaistymo bylą devynis mėnesius praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje, pakilti nebuvo paprasta, bet pamažu jis užsikabino. Kelerius metus sukosi žiniasklaidoje: dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ reklamos skyriuje, paskui – „Respublikoje“. Prisiminė mokąs fotografuoti ir tai išbandė abiejuose laikraščiuose. Prisipažįsta, kad fotografo darbas padėjo atsitiesti. Pabuvęs reporteriu greitai tapo „Respublikos“ marketingo skyriaus direktoriumi, paskui kapinių priežiūros reikalų tvarkytojo pareigas iškeitė į dėvėtų drabužių parduotuvių tinklo direktoriaus pavaduotojo. „Valgyti reikėjo“, – paprastai paaiškina karjeros šuolius. „Aš arba direktorius, arba niekas“, – šaiposi pats iš savęs. Penkerius metus Romas buvo ir bulvarinio dienraščio „Vakaro žinios“ direktorius. „Taip vėl išėjau į žmones, – šypteli. – Visi pamatė, kad su manimi galima bendrauti, galima manimi pasitikėti.“ Kai sulaukė pasiūlymo, kaip pats sako, „virti alų“ – vadovauti bendrovei „Gubernija“, buvo „Pagirių šiltnamių“ generalinio direktoriaus pavaduotojas. „Nesureikšminu tų dalykų: šiandien esu generalinis direktorius, rytoj – nežinia kas, – Romas nesilaiko įsikibęs postų. – Kas yra direktorius? Aukštesnio lygio vadybininkas.“ Išbandęs daugybę darbų jis svarsto, kad imtis paprastesnių bijo tie, kurie turi kompleksų. Įvairios pareigos išplečia galimybes, parodo, kokių dar gabumų turi. „Esu laimingas, kad galiu ir dainuoti, fotografuoti, o kitas gali būti tik direktorius“, – Romas prisipažįsta prieš kelerius metus svarstęs galimybę grįžti į fotografiją. Prasitaria kadaise turėjęs ir dar vieną svajonę: išėjęs į pensiją kokiame prašmatniame restorane dirbti durininku. „Galvodavau – laiminga senatvė, visada tarp žmonių“, – trumpai užsisvajoja. Bėgant laikui tas noras išblėso, bet ir ramybė prie miško ar paežerėje jo nevilioja. Gal todėl pastaruoju metu Romas vis dažniau pagalvoja apie pramogų pasaulį. „Per tiek metų pramogų versle viskas labai pasikeitė. Todėl man smalsu. Dabar atlikėjai labiau gerbiami, atsirado visokių vadybininkų, prodiuserių. Įdomu, smagu, – neslepia, kad jį tai domina. – Mano amžiaus dainininkų nemažai, kažin ar dar yra laisva vieta. Aišku, savo nišą visada galima rasti.“ Juokiasi, kad su Haroldu ir Bernarda reikėtų kurti giminės ansamblį.
Didžiausias pasididžiavimas – šeima ir vaikai
„Daug kas galbūt norėtų, kad sėdėčiau kur nors kampe galvą parėmęs ir verkčiau dėl buvusių milijonų. Tačiau neturiu nė vieno priešo, ant nieko nepykstu. Į viską žiūriu filosofiškai, – ramiai kalba Romas. – Kas kur nori, ten tegul mane mato: vieni Lukiškėse, kiti dar kur nors. Daug žmonių, kurie dirbo „Litpoliinter“, šiandien materialiai gyvena geriau nei aš, vadovauja savo verslams.“ Romas patenkintas tuo, ką turi dabar. Pernasi gruodžio 27 dieną suėjo dešimt metų, kai jis su žmona Gerda (35) priėmė Santuokos sakramentą. „Kažkada gal dainomis ją ir suvedžiojau“, – šypteli. Sumanęs dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“, jis sulaukė sutuoktinės palaikymo. Tik dėl egzaminų Vilniaus kolegijoje, kur studijuoja kosmetologiją, Gerda negalėjo ateiti į pirmąjį koncertą. Romas didžiuodamasis pasakoja apie savo vaikus. Atžalos iš pirmosios santuokos Aira (27) ir Karolis (23) jau turi savo gyvenimus. Dukra, buvusi pasaulio klasikinių šokių čempionė, atrodo, leidžia šaknis Jungtinėse Amerikos Valstijoje: San Franciske įkūrė savo šokių studiją. Sūnus gyvena Lietuvos sostinėje, dirba banke ir neakivaizdžiai studijuoja Vilniaus universitete. „Su abiem gerai sutariu, labai juos myliu, o jie gerbia mane. Visi mano vaikai geri. Man labai pasisekė“, – didžiuojasi ir su Gerda auginamais sūnumis Kristupu (12) bei Gabrieliumi (8).
„Esu perėjęs ugnį, vandenį ir varines triūbas – antrą kartą į tuos pačius dalykus nelabai lįsčiau, – Romas prisipažįsta dabar išgyvenąs ypač sėkmingą laiką. – Vien kad dabar turiu darbą, šeimą, galimybę dainuoti, yra labai daug. Man tai svarbiau nei vadovauti savo firmai. Kelerius metus gyvenau beveik pensininko režimu: darbas – namai. Labai neįdomu, ne mano charakteriui. Dabar jaučiu vidinę laisvę, o gyvenimas pasiūlo naujų galimybių. Nežinau, kuo tai baigsis...“
